Veronika Šleivytė (1906 m. gruodžio 6 d. Antašavoje, Vabalninko valsčius – 1998 m. balandžio 21 d. Kaune, palaidota Antašavos kapinėse) – Lietuvos dailininkė, tapytoja, grafikė, fotografė.
Biografija
Gimė bežemių valstiečių, daugiavaikėje kalvio šeimoje, Antašavos miestelyje. Didžiulei Šleivių šeimai gyvenimas buvo nelengvas. Kai Veronikai suėjo ketveri metai, tėvas Jonas Šleivys trobą perkėlė iš Antašavos miestelio į Viktariškių kaimą.
Nuo vaikystės tarnavo ūkininkams ir svajojo tapti menininke arba piešimo mokytoja. Baigė pradinę mokyklą ir, nors šeima neturėjo lėšų ir tėvas prieštaravo, pradėjo mokytis Kupiškio gimnazijoje. 1923 m. baigė keturias Kupiškio progimnazijos klases, tais pačiais metais kartu su Kadarų kaimo (Papilio valsčius, Biržų apskritis) valstiečiais suorganizavo mokyklą, taip pat – kursus suaugusiesiems. Kadangi mokyklos neparėmė valdžia, dirbo tiesiog už maistą – ją pakaitomis maitindavo vaikų tėvai (būsimajai dailininkei tuo metu tebuvo 17 m.). Čia mokytoja dirbo iki 1924 m.[1]
Didžiulio užsispyrimo vedama, 1924–1934 m. mokėsi Kauno meno mokykloje ir ją baigė, įgijo dailininkės-grafikės ir mokytojos specialybę. Per tą laiką ir vėliau (1927–1940 m.) save išlaikė dirbdama Žemės ūkio ministerijoje (Kaune) braižytoja, buvo pašlijusi sveikata, ilgai gydėsi. 1933 m. dalyvavo pirmojoje Lietuvos fotomėgėjų sąjungos parodoje Kaune.
Baigusi studijas 1934–1938 m. dirbo piešimo mokytoja katalikiškoje Vaikelio Jėzaus draugijos mergaičių amatų mokykloje. Atleista už tai, kad į viešumą iškėlė našlaičių mokinių skurdą, jų patiriamas skriaudas. Tuomet dirbo Moterų globos komiteto amatų mokykloje. Kai ištrūkdavo nuo miesto šurmulio, grįždavo į gimtąjį Viktariškių kaimą bei netoliese esantį Antašavos miestelį, kur buvo labai laukiama ne tik vyresniųjų bendruomenės narių, bet ir smalsių vaikų. Mėgo dainuoti ir klausytis liaudies dainų.
Nuo 1937 m. dalyvavo Lietuvos dailininkių rengiamose parodose, buvo aktyvi fotografijos mėgėjų konkursų dalyvė. 1938–1940 m. buvo Lietuvos moterų dailininkių draugijos, kurią pati ir įkūrė, pirmininke. Įgyvendindama seną savo svajonę pakeliauti po pasaulį ir pasisemti meno paslapčių, 1939 m. lankėsi Italijos, Vokietijos, Šveicarijos, Lenkijos meno galerijose, domėjosi tapybos ir skulptūros darbais. Tai padėjo jai geriau perprasti žmogaus anatomijos subtilybes, kurias netrukus pritaikė savo grafikos darbuose.
Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, nuo 1940 m. buvo paskirta tos pačios „Vaikelio Jėzaus draugijos“ amatų mokyklos direktore ir ja dirbo iki 1946 m. (ši mokykla keitė pavadinimus: 1940–1941 m. Kauno 5-oji amatų mokykla; 1941–1943 m. Kauno 1-oji Valstybinė amatų mokykla; 1944–1946 m. 11-oji Valstybinė amatų mokykla).
Antrojo pasaulinio karo metais dailininkės asmenybe ir buvusia veikla susidomėjo vokiečių saugumo institucijos. Šleivytė buvo tardoma, ištremta į Kelmę, iš kur turėjo būti išvežta darbams į Vokietiją. Iš ten jai pavyko pabėgti į Kazlų Rūdą, kur gyveno besislapstydama.
1946 m. atsisakiusi darbo atsidėjo kūrybai. Negaudama lėšų, kurį laiką sunkiai vertėsi, buvo remiama Viktariškių kaime gyvenančių artimųjų. Per tą laiką toliau kūrė, tvarkė savo darbus. Pagerėjus finansinei būklei, aplankė Maskvos, Leningrado, Kijevo, Talino ir Rygos muziejus, kur toliau sėmėsi patirties.
1960 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare. 1984 m. jai suteiktas Kupiškio rajono garbės pilietės vardas. Šleivytė buvo kviečiama į Kupiškio rajono meno ir sporto šventes, susitikimus. 1985 m. dailininkei suteiktas Garbės kolūkietės vardas, 1986 m. – Lietuvos SSR nusipelniusios kultūros veikėjos Garbės vardas.
Mirė 1998 m. kovo 21-ąją Kaune, palaidota Antašavos miestelio kapinėse.
Kūryba
V. Šleivytė – dailininkė-realistė, deramai praturtinusi ir pratęsusi savo mokytojų Justino Vienožinskio, Jono Šileikos, Kajetono Sklėriaus, Jono Janulio, Vlado Didžioko, Petro Kalpoko, Adomo Galdiko ir Stepo Žuko kūrybos tradicijas. Menininkė įdomi savo paprastumu ir nuoširdumu, pabrėžtinai nesudėtina paveikslų kompozicija.
Dailės palikimą galima skirti į dvi dalis. Pirmoji – tai tarpukario ir pokario metais (iki 1942 m.) kurti grafikos darbai, kuriuose realistiškai pavaizduotas valstiečių gyvenimas, dažnai pabrėžiant skurdą. Antroji – palikus darbą mokykloje (nuo 1946 m.) atsidėjimas vien tapybai pastelės technika. Tapybos turinys buvo visiškai kitoks: lyriški Lietuvos peizažai, daugybė gėlių puokščių ir natiurmortai.
Grafika
Grafikos darbuose vyrauja kaimo tematika: piešiami, raižomi ar litografuojami jos tėvai, tipizuoti kaimo žmonės, paprastų valstiečių darbai ir kasdieninės jų aktualijos. Grafikoje itin ryški vargo, skurdo linija, tai atsispindi ir kūrinių pavadinimuose.
4-ajame dešimtmetyje V. Šleivytė dirbo iliustracinės grafikos srityje, sukūrė nemažai vinječių, iliustracijų, knygų viršelių. Šioje srityje išryškėjo lyrinės romantinės tendencijos bei stipriosios Šleivytės plastinės kalbos savybės: tvirta, gerai suvaldyta kompozicija, aiškus ritmas, geras piešinys ir anatomiškai gan tikslios figūrų apimtys; formai būdingas kiek stilizuotas kontūras bei štrichavimas.
Pastelinė tapyba
Perėjimas iš grafikos į pastelinę tapybą – netikėtas teminis ir žanrinis pasikeitimas Šleivytės kūrybiniame kelyje. Tačiau fragmento pomėgis, kameriškumas, jausminis prioritetas perėjo ir į pastelinę tapybą. Dažniausias šio kūrybos periodo motyvas – gėlių natiurmortas. Antrojo Pasaulinio karo metais pabandžiusi pastelės techniką, dailininkė šiam žanrui ištikima liko iki pat mirties.
Šleivytės natiurmortus galima skirstyti į dvi grupes: 1) gėlių natiurmortus (atliktus pastele) ir 2) natiurmortines kompozicijas, kuriose dar figūruoja įvairūs daiktai, vaisiai, daržovės (atliktus aliejiniais dažais).
Vaizduojamos įvairiausių rūšių gėlės, kurios mirksta skirtinguose induose (vazose, stiklinėse, ąsočiuose), stovi skirtingose vietose (ant palangės, spintelės, ant grindų ar žolės). Gėlės tarsi „gyvena“ intymioje erdvėje, kuriai išgauti autorė dėjo daug pastangų. Darbuose atsispindi švelnumas, trapumas, jaukios buities įspūdis.
Šleivytės pastelėse skleidžiasi ne vyriška tiriamoji pasaulėžiūrinė orientacija, o moteriškas, jaukus jausmų pasaulis. Dažnai net pavadinime pabrėžta, nuo ko gėlės arba kam jos skirtos – tai rodo autorės emocinį santykį su kūriniu. Vengiama sunkesnių vizualinių kodų ar sudėtingos plastinės išraiškos: gėlių natiurmortai lengvai visiems suprantami.
Nemažą grupę sudaro peizažinio pobūdžio kompozicijos.[2] Tokių darbų itin gausu 6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiuose – čia mąstoma objektyviau nei natiurmortuose, tačiau kompozicija išlieka paprasta. Šleivytė mėgo vaizduoti savo gimtųjų apylinkių, Kauno ir pajūrio gamtos vaizdus bei architektūrą. Nelabai mėgo panoraminių vaizdų, juos pateikdavo fragmentiškai, ieškodama jaukesnio gamtos ar miesto kampelio.
Per 2000 Šleivytės pastelinės tapybos darbų-natiurmortų (daugiausiai – augalų kompozicijų), peizažų, portretų; daugiau nei 50 grafikos kūrinių-piešinių, litografijų, lino raižinių galima rasti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje Kaune, Kupiškio etnografijos muziejuje ir jo filiale Viktariškių kaime[3] bei privačiose kolekcijose.
Fotografija
Mažiausiai žinoma Šleivytės kūrybos dalis – fotografijos. Ji fotografavo daug ir visada: savo šeimą, draugus, keliones, mokinių darbų, dailės ir fotografijos parodas, vestuves, laidotuves, susibūrimus, Kauną, darė daugybę didelių grupinių nuotraukų ir reprodukavo savo kūrinius.
Veronijos Šleivytės darytų nuotraukų kolekcijoje yra išlikusių ir asmeninio turinio nuotraukų – homoromantinių ar net švelniai erotiškų nuotraukų iš intymių draugysčių su moterimis. Anot autorės tyrinėtojos A. Narušytės, tai atspindi menininkės homoseksualią lytinę orientacinę.[4]
Menininkė gana kruopščiai žymėjo savo fotografijas spaudu „Foto Vėros Šleivytės“, rašė vietas ir datas, komentavo vaizdo turinį. Po Antrojo pasaulinio karo dailininkė savo fotografijų autorystės nebežymėjo, todėl manoma, kad išlikusios nuotraukos gali būti susimaišiusios su kitų autorių darbais.
Fotografija menininkei labiausiai rūpėjo tarpukariu: ji dalyvavo fotomėgėjų judėjime, buvo žinoma kaip fotografė ir eksperimentavo su fotografijos kalba. Pirmiausiai fotografija jai buvo savo ir artimųjų gyvenimo fiksavimo priemonė. Taip įamžinti šeimos susibūrimai: per šventes ar jos atostogas. Taip pat fiksuotas jos pačios gyvenimas Kaune – dailės studijos, našlaičių amatų mokykla, įvairių organizacijų veikla, susibūrimai. Šleivytė paliko daugybę nuotraukų, kuriomis galėtų pasinaudoti istorikai, rekonstruodami tarpukario organizacijų gyvenimą.
Savąjį gyvenimą fiksuojančios fotografijos yra gana tradiciškos – žmonės pozuoja sustoję ar susėdę priešais kokį nors pastatą ar gamtoje. Visi gerai nusiteikę – fotografavimas yra ypatinga proga, kartais paprasta fotografija tampa fotografės surežisuotu spektakliu.[5]
Šleivytė kūrė ir meninę fotografiją, su kurios pavyzdžiais dalyvavo parodose. Temos ir kompozicijos požiūriu jos fotografija iš esmės neišsiskyrė bendrame tarpukario meninės fotografijos kontekste. Vyrauja lyrika. Išliko šimtai jos negatyvų ir fotografijų, kurie saugomi ir sisteminami Kupiškio etnografijos muziejuje.
Parodos
V. Šleivytė aktyviai dalyvavo grupinėse parodose, rengė ir personalines. Tikslios statistikos nėra, tačiau muziejininkai priskaičiuoja apie 90 dailininkės grupinių bei personalinių parodų visoje Lietuvoje.
Svarbesnės personalinės parodos
Svarbesnės grupinės parodos
- 1937 m. Pirmojoje Lietuvos moterų dailininkių meno parodoje Kaune;
- 1939 m. Lietuvos dailininkų sąjungos parodoje Šiauliuose. Penktojoje rudens dailės parodoje Kaune;
- 1940 m. pirmojoje Lietuvos moterų dailininkių draugijos parodoje Kaune;
- 1953–1955 m. Dailininkų parodoje Kaune;
- 1955 m. Lietuvių dailės ekspozicijoje Vilniuje;
- 1957 m. Parodoje, skirtoje Jaunimo festivaliui, Vilniuje;
- 1959 m. Dailininkių moterų kūrybos parodoje Kaune;
- 1960 m. Respublikinėje parodoje, skirtoje Tarptautinės moters dienai, Vilniuje;
- 1982 m. Kauno dailininkų vaizduojamosios dailės parodoje Kaune;
- 1989 m. Kauno dailininkų vaizduojamosios dailės parodoje paveikslų galerijoje Kaune.
Atminimo įamžinimas
Memorialinis muziejus
1985 m. rugsėjo 2 d.[6] Antašavos kolūkio pirmininko Albino Vaižmužio dėka, į gimtąją menininkės sodybą atkelti du gyvenami namai ir šešios klėtys, kuriuose iki šiol eksponuojama 270 V. Šleivytės dovanotų grafikos ir pastelinės tapybos darbų. Gimtojoje pirkioje palikti dailininkės buities apyvokos daiktai. Būdama gyva, V. Šleivytė pati lankytojams aprodydavo muziejų; pasakojo, kaip piešti.
Renginiai
Pagerbiant V. Šleivytės atminimą, 2001 m. gruodžio mėnesį Kupiškio etnografijos muziejuje minėtos jos 95-osios gimimo metinės, surengta personalinė jos darbų paroda; dalyvavo dailininkę pažinojusieji, draugai, giminės, kultūros ir švietimo darbuotojai ir kiti: kauniečiai gydytojai E. Balasevičius, I. Poniškaitė, I. Tumelionienė; Dailininkų sąjungos Kauno skyriaus referentė D. Draugelienė, kupiškėnai: V. Balsienė, V. Vilimas, A. Vaižmužis, V. Aleknienė, A. Jasaitis, E. Vaičeliūnienė.[7]
2006 m. rugsėjo mėn. Viktariškiuose surengtas dar vienas menininkės atminimui skirtas renginys. Jo metu susirinkusieji plačiau sužinojo ir apie V. Šleivytės pomėgį – fotografiją, eksponuotos jos gyvenimo akimirkos dokumentinėse nuotraukose.
Kupiškio rajono Antašavos pagrindinėje mokykloje surengta konferencija „Gėlės Veronikai“. Joje moksleiviai susipažino su dailininkės biografija ir kūryba: pranešimus skaitė muziejininkai L. Dobrickienė ir A. Kleniauskas; V. Šleivytės paveikslų galerijos vadėja I. Dlutskienė, prisiminimais dalijosi artimiau ją pažinojusieji.
Premijos
Kupiškio etnografijos muziejus, siekdamas populiarinti V. Šleivytės kūrybą, po dailininkės mirties rengia jos vardo moksleivių natiurmorto konkursines parodas. Nuo 2000 m. jauniesiems talentams ugdyti skiriamos dailininkės testamentu paliktos lėšos.
Trijose konkursinėse parodose dalyvavo 112 jaunųjų kūrėjų iš įvairių rajono mokyklų. Pirmoji V. Šleivytės vardinė premija skirta Kupiškio Povilo Matulionio vidurinės mokyklos abiturientei L. Šakarnytei; antrojoje apžiūroje (2004 m.) geriausia pripažinta Kupiškio muzikos mokyklos Dailės skyriaus mokinė Ž. Astrauskaitė, o trečiojoje konkursinėje parodoje 2006 m. laureate tapo Dailės skyriaus moksleivė L. Motiejūnaitė.
Išnašos
Literatūra
- Rūta Purvinaitė. Veronika Šleivytė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. - 212
- Veronikos Šleivytės gyvenimo bruožai. – Panevėžys: Amalkeros leidyba, 2007. – 72 psl.
Nuorodos
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
|
