Andrejs Šulcs

Andrejs Šulcs
Autoportretas
Gimė	1910 m. gegužės 14 d. Mikeltuornis, Rusijos imperija
Mirė	2006 m. lapkričio 25 d. (96 metai) Latvija
Tautybė	lyvis, latvis
Veikla	dailininkas, muziejų darbuotojas
Alma mater	Latvijos dailės akademija
Žymūs apdovanojimai
Trijų žvaigždžių ordinas (1997)

Andrejus Šulcas (latv. Andrejs Šulcs, 1910 m. gegužės 14 d. – 2006 m. lapkričio 25 d.)^[1] – Latvijos dailininkas marinistas, muziejų darbuotojas.

Gimė Mikeltuornio kaimo Olmanių sodyboje. Jo tėvas buvo latvis, o motina – lyvė. A. Šulcas mokėjo lyviškai, tačiau bėgant metams šią kalbą užmiršo.^[2]

Gabumai piešti pasireiškė jau ankstyvoje vaikystėje. Ventspilyje įgijęs bendrąjį išsilavinimą 1930 m. įstojo į Latvijos dailės akademiją, kur tapybos mokėsi profesoriaus Vilhelmo Purvyčio peizažų tapymo studijoje. Materialiai vargdamas 1938 m. baigė akademiją ir gavo dailininko tapytojo laipsnį, diplominis darbas – paveikslas „Ryga“ („Rīga”). 1936 m. Latvijos kultūros fondo surengtoje parodoje Rygos dailės muziejus nupirko jo darbą „Priemiestis“ („Priekšpilsēta”).^[1]

1936 m. Andrejus Šulcas vedė Mazirbės kaimo Grabų sodybos šeimininko dukterį Elizabetę Lūciją Reinvaldę, sutuoktiniams gimė sūnus Aigaras (mirė 1995 m.) ir duktė Aina.^[2]

Drauge su Karliu Daniu pirmoji A. Šulco paroda Ventspilyje surengta dar 1931 m. Nuo tol personalines parodas reguliariai rengdavo Ventspilyje, Rygoje, Tukume, o ypač aktyviai parodose dalyvavo nuo 1980 m., kai galėjo visiškai atsidėti tapybai. A. Šulcas buvo surengęs parodų ir įvairiose užsienio šalyse: Estijoje, Suomijoje, JAV, Kanadoje, Brazilijoje, taip pat savo darbais praturtino parodas „Lyvių menas“ (lyv. „Līvõd kuņšt”). 1933–1940 m. buvo Latvijos dailės akademijos draugijos „Žalioji žemė“ („Zaļā zeme”) narys, nuo 1983 m. – Latvijos dailininkų sąjungos narys.^[1] A. Šulcas priklausė Lyvių sąjungai, jis sukūrė jos emblemą. Prie Lyvių tautos namų per kasmetinę Lyvių šventę jam būdavo patikėta iškelti lyvių vėliavą.^[3]

Per savo ilgą ir įvairiapusį gyvenimą A. Šulcas buvo dirbęs įvairiose srityse. Jaunystėje, kad turėtų pinigų studijoms, sunkiai dirbo žveju burlaiviuose. Vėliau dirbo mokytoju Rengėje, Ruozos pradžios mokykloje, Ventspilyje, užsiėmė istorijos ir etnografijos tyrimais. Dar būdamas studentu aistringai susidomėjo tiriamuoju darbu ir po Antrojo pasaulinio karo pagrindine jo veikla tapo muziejų organizavimas, buvo jų vadovas. 1947 m. A. Šulcui buvo patikėta organizuoti Ventspilio muziejų ir jis tapo šio muziejaus direktoriumi, o 1954 m. jis pradėjo formuoti Ventspilio jūrinės žvejybos muziejų po atviru dangumi. Kitas buvo Žvejybos muziejus po atviru dangumi Lielupėje. Dirbdamas muziejininkystės srityje jis daug laiko skyrė kraštotyrai ir etnografijai. 1953 m. liepą dalyvavo Talsų Vilkmuižos ežero hidroarcheologiniame tyrime, o 1959 m. liepą – Ludzos ežero tyrime.^[1]

A. Šulcas buvo prisiekęs marinistas, taip pat ir jo natiurmortuose jūros temai skiriama ypatinga vieta („Rūkytos plekšnės“, „Natiurmortas su žuvimis“). A. Šulco tapymo stilius, pasižymintis šviesiu, gyvybingu koloritu, spalvų plotų ritmingu žaismu, kuriame susipina kompozicijos detalės, tikriausiai remiasi V. Purvyčio mokyklos tradicijomis („Nerami jūra. Jachtos“ 1982, „Per tolimąjį reisą Šiaurės jūroje“ 1989, „Baltijos jūra” 1992).^[1]

1997 m. Andrejus Šulcas apdovanotas Trijų žvaigždžių ordinu.^[1]

2005 m. kino režisierius Rodrigas Rikardas pastatė videofilmą „Lyvis su teptuku – Andrejus Šulcas“ („Līvs ar otu – Andrejs Šulcs“).^[4]