Švelnus Viduržemio jūros klimatas, supantis natūralus gamtos grožis ir istorinis palikimas leido Alanijai tapti populiariu turizmo centru. Miestas aptarnauja apie 9 % (1,1 mln.) į Turkiją atvykstančių turistų ir pritraukia apie 13 % užsienio investicijų į nekilnojamą turtą. Nuo 1999 m. miestui vadovauja meras Hasanas Sipahioglu (turk.Hasan Sipahioğlu).
Dėl natūralios strateginės vietos, ant nedidelio Viduržemio jūros pusiasalio, Tauro kalnų papėdėje, įsikūręs miestas buvo Ptolemėjų dinastijos, Romos imperijos, Bizantijos ir Osmanų imperijos taikiniu. Alanija ypač suklestėjo valdant Seldžiukų dinastijos sultonui Aladinui Keikubadui I–jam (arab./per. 'Alā al-Dīn Kayqubād bin Kaykā'ūs; turk.I. Alâeddin Keykubad). Iki šiol išliko jo statyta Alanijos tvirtovė, Kizil Kulė (turk.Kızıl Kule) (Raudonasis bokštas) ir uostas (turk.Tersane).
Miesto centras nuo uosto pusės.
Pavadinimai
Per šimtmečius miestas turėjo daug šeimininkų, kurie keitė miesto pavadinimus. Pradžioje Alanija buvo žinoma kaip lot.Coracesium arba gr.Korakesion (išsikišęs miestas). Bizantijos imperijos valdymo laikotarpiu miestas vadinosi Kalonoros arba Kalon Oros (gr.gražus arba nuostabus miestas). Seldžiukai miestą pavadino Alaiye (علاعية), sultono Aladino Keikubado I–ojo vardo deriniu. XII–XIV a.italų pirkliai miestą vadino it.Candelore arba it.Cardelloro.[2]
1935 m. Turkijos prezidento Mustafos Kemalio Atatiurko vizito į Alaniją metu buvo suteiktas dabartinis miesto pavadinimas. Mat 1933 m. oficialiame telegrafu perduotame kvietime aplankyti miestą buvo įsivėlusi rašybos klaida ir vietoje Alaiye parašyta Alanya[3]
Istorija
1525 m. Piri Reiso žemėlapyje pavaizduotas Alanijos miestas
Kadrini urve (12 km nuo miesto centro) žmonės jau gyveno paleolito amžiuje 20 000 m. pr. m. e. Rastos finikiečių kalba rašytos lentelės datuojamos 625 m. pr. m. e., o gyvenvietė paminėta IV a. pr. m. e. graikų geografo–keliautojo Skylakso[4] rankraščiuose.
67 m. pr. m. e. Pompėjus išvalė Viduržemio jūrą, tuo pačiu ir Alanijos pakrantę nuo piratų. Alanijos uosto akvatorijoje įvyko Korakesiono mūšis[7], Alanija buvo prijungta prie Pamfilijos, bet neramūs laikai tęsėsi iki V a.Marko Antonijaus pastangomis, Alanijos laivų statykloje buvo statomi laivai Egipto karalienei Kleopatrai.
Po ketvirtojo kryžiaus žygio iki 1221 m. Alanija priklausė Kilikijos armėnų karalystei. 1221 m. Anatolijos seldžiukų sultonato sultonas Aladinas Keikubadas I – šis užėmė miestą. Alanija tapo sultonato žiemos sostine. Miestas suklestėjo. Buvo pastatyta Alanijos tvirtovė su vandens saugyklomis, 6,5 km gynybine siena su 140 bokštų, arsenalas, Kizil Kulė (Raudonasis bokštas), o Alanijos uostas tapo svarbiu Viduržemio jūros prekybos uostu. Alanija vykdė prekybą su Egipto Ajubidų dinastija, bei Italijos miestais–valstybėmis. Už gynybinės sienos buvo užveisti sodai, miestas sparčiai plėtėsi ir už gynybinės sienos ribų. Daugelis miesto įtvirtinimų išliko iki šių dienų.
Po pirmojo pasaulinio karo Alanija atiteko Italijai ir tik 1923 m. pasirašius Lozanos sutartį[10] buvo pripažinta šiuolaikinei Turkijos Respublikai. Alanija stipriai nukentėjo per karą, o ypač dėl gyventojų persikėlimo. Didžioji dalis krikščionių bendruomenės išsikėlė gyventi į Graikiją.
Į Alaniją turizmas atėjo 1960 m. ir jis buvo populiarus tarp vietos turkų, nes buvo tikima gydomosiomis Damlato urvo savybėmis. Tik 1998 m. pastačius Antalijos oro uostą Alanija tapo tarptautiniu kurortu.[11]
Alanijos miesto senamiesčio dalis, Alanijos tvirtovė yra ant pusiasalio uolos. Vakarinėje uolos pusėje yra Damlato stalaktitų urvas.[13] Į rytus nuo uolos yra uostas, miesto centras, Keikubado I–jo ir Portakalo smėlio paplūdimiai, o vakarinėje – Damlato ir Kleopatros paplūdimiai (Romos karvedys Markas Antonijus buvo padovanojęs Alaniją savo mylimai Kleopatrai ir ši mėgo čia lankytis[14]).
Klimatas
Alanija yra Viduržemio jūros subtropinio klimato zonoje. Lietus čia lyja daugiausiai žiemą, o vasara ilgą laiką būna sausa, kas leidžia ilgą metų tarpą priimti turistus. Tauro kalnai esantys arti jūros sudaro palankias sąlygas rytais susidaryti rūkui ir jiems sklaidantis dažnai matomos vaivorykštės. Prie jūros vidutinė temperatūra Alanijoje yra 21.4 °C, o rugpjūtį ji siekia net 27.9 °C.[15]
Paskutiniais dešimtmečiais spartus Alanijos gyventojų skaičiaus augimas susijęs su išaugusiu turizmu ir nekilnojamo turko rinka. Apie 18 000 europiečių Alanijoje turi įsigiję nekilnojamą turtą.
Alanijoje gyvena 99 % musulmonų, nors mieste yra daug senų bažnyčių, jose pastovios apeigos nevyksta. 2006 m. buvo atidaryta vokiečių protestantų bažnyčia. Mieste galima sutikti ir daug žydų, kurie į Alaniją atvyksta kruiziniais laivais.
Turistinio sezono metu, Alanija aptarnauja apie 1,1 mln. turistų.
Turkijos greitkelis D400 iš Antalijos, centriniu Alanijos Atatiurko bulvaru, tęsiasi į rytus link Mersino. Kelias D695 iš Ankaros, 41 km į vakarus nuo miesto, prie Sidės jungiasi su D400 keliu. Tarptautinis Antalijos oro uostas yra už 120 km. Antalijos provincijoje geležinkelių nėra.
Alanijos uoste yra kruizinių laivų prieplauka, o sezoniniai keltai ir laivai plaukia į šiaurės Kiproturkiškąją dalį – Kirėniją. Į vakarus nuo miesto centro yra Alanijos jachtų uostas, kuris pradėjo veikti 2008 m.[16]
Alanija yra užmezgusi partnerystės ryšius su aštuoniais pasaulio miestais, septyni iš jų priklauso ES. 2006 m. pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Trakais.[17] Glaudžiausi ryšiai yra palaikomi su Nea Ionia. Čia gyvena daug Alanijos krikščionių persikėlusių po 1923 m. Lozanos sutarties.
