Žemaičių vyskupijos istorijos pradžia – 1413 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir Lenkijos karaliusJogaila su lenkų kunigais atvyko krikštyti žemaičių. Iškilus nesusipratimams su Kryžiuočių ordinu vyskupija įsteigta nebuvo. 1417 m. vasarą Konstanco susirinkimas nutarė pakartotinai kartu su Vytautu į Žemaitiją pasiųsti delegaciją. Ji turėjo baigti žemaičių krikštą ir įsteigti vyskupiją. 1417 m. spalio 23 d. Vytauto aktu patvirtintas vyskupijos įsteigimo faktas, o spalio 24 d. Konstanco susirinkimo atstovas Vilniaus katedros kleboną Motiejų Vilnietį (Trakiškį) konsekravo vyskupu ir paskyrė į Žemaitiją. Vyskupijos centru buvo pasirinkti Medininkai (dab. Varniai), vyskupijai suteiktas Medininkų vardas. Vėliau ji pavadinta Žemaičių vyskupija. Rusijos caro valdžia 1840 m. Žemaičių vyskupiją pavadino Telšių vyskupija, bet pavadinimas neprigijo. Po 1863 m. sukilimo caro patvirtintu nutarimu, nesuderinus su popiežiumi, Žemaičių vyskupijos centras iš Varnių 1864 m. iškeltas į Kauną, bet tik 1883 m. popiežius Leonas XIII įteisino Žemaičių vyskupijos centro perkėlimą, oficialiai tai atlikta 1895 m. 1926 m. įsteigta Kauno arkivyskupija.
Žemaitijos vyskupijos istorija traukia daugelio istorikų dėmesį. Vis dėlto klausimų, į kuriuos neatsakyta, lieka dar nemažai, nes trūksta dokumentų, kurie paaiškintų atskirus faktus, įvykius ilgoje Žemaičių vyskupijos gyvavimo istorijoje. Tas pats ir kalbant apie Žemaitijos vyskupus. Jų sąrašą yra pateikęs Motiejus Valančius, tačiau vėlesni istorikų tyrinėjimai parodė, kad jame išspausdinta vyskupų eilė nėra visai teisinga, ypač supainiota XV a. ir iš dalies XVI a. vyskupų eilė ir vyskupavimo datos.
Žemaičių vyskupų sąrašo sudarymui, dirbdamas Vatikano archyvuose, daug dėmesio yra skyręs istorikas Zenonas Ivinskis. Jo surinkti faktai apie Žemaičių vyskupus iki XVIII a. išspausdinti 1987 m. Romoje išleistoje Z. Ivinskio knygoje „Krikščionybė Lietuvoje“. Čia, kaip yra nurodęs Z. Ivinskis, visos pavardės dokumentuotos autentiškai pagal Vatikano archyvų šaltinius.
Žemaičių vyskupų charakteristiką, rašydamas habilitacinį darbą „Žemaičių vyskupija nuo XV iki XVII a. pradžios: sandara ir aprūpinimas“ yra tyrinėjęs ir lenkų istorikas G. Blaščikas (Blaszczyk). Konkretų XV–XVI a. Žemaičių vyskupų sąrašą pateikia ir 1984 m. Romoje išleisto „Codex mednicensis seu Samogitiae dioecesis” I dalis (sudarė Paulius Jatulis). Remiantis juo bei Z. Ivinskio ir G. Blaščiko pateiktais faktais, sudarytas šis Žemaičių vyskupų sąrašas.
Vieną naujausių, šiuo metu labiausiai vertinamų Žemaičių vyskupų sąrašų, išspausdintą 1996 m. Vilniuje, Lietuvos katalikų mokslo akademijos „Metraštyje“, t. 10. parengė akademikas, profesorius, kunigas Paulius Rabikauskas SJ.[1]
Kyla abejonių ir dėl šio asmens buvimo Žemaičių vyskupu, nors yra išlikusių dokumentų, patvirtinančių, kad jis buvo renkamas kapituloje. Kai kas mano, jog jis tapatinamas su Petru Lvoviškiu. Pagal turimus šaltinius, tiek vieną, tiek ir antrą žemaičiai išvarė iš savo diecezijos
Jurgis Talatas (Talaitis) 1533 m. balandžio 8 d. karaliaus nominuotas Žemaičių vyskupu, tačiau prieš rugpjūčio mėn. mirė nesulaukęs paskyrimo, Žemaičių vyskupu nebuvo konsekruotas