Šis straipsnis apie 1919 m. pabaigoje vykusią Lietuvos kariuomenės operaciją prieš bermontininkus. Apie 1944 m. vasarą vykusią SSRS kariuomenės vykdytą operaciją prieš Vermachtą skaitykite straipsnyje Šiaulių puolamoji operacija.

Šiaulių operacija
Priklauso: Lietuvos nepriklausomybės kovos
Data 1919 m. lapkričio 19 - 23 d. Vieta Šiaurės LIetuva Rezultatas Dalinė Lietuvos pergalė, operacija nutraukta Antatės reikalavimu
Konflikto šalys
Lietuva	Vakarų Rusijos savanorių armija (bermontininkai)
Vadovai ir kariniai vadai
Kazys Ladyga Vincas Grigaliūnas-Glovackis Kazys Škirpa Jonas Variakojis Edvardas Adamkavičius Jonas Vėgelis Vladas Skorupskis	Rüdiger Graf Gustav Adolf von der Goltz Jevgenijus Virgoličius
Pajėgos
	19 103
Nuostoliai
Iki 500 karių 13 šaulių ir partizanų	211-400

Šiaulių operacija (Šiaulių-Radviliškio operacija) – Lietuvos kariuomenės 1919 m. lapkričio mėn. pabaigoje vykdytas puolimas prieš bermontininkus Šiaurės Lietuvoje, Šiaulių regione, iš dalies sėkminga operacija, nutraukta Antantės reikalavimu.

1919 m. liepos pabaigoje mėn. iš Vokietijos ir Rusijos imperijos armijų likučių susiformavusi Vakarų Rusijos savanorių armija (bermontininkai) įsiveržė į Šiaurės Lietuvą. Invazija prasidėjo Kuršėnuose, kur bermontininkai pradėjo rekvizuoti butus. Spalio 9 d. P. Bermonto vadovaujamas 1-asis korpusas pradėjo pulti Rygą, o J. Virgoličiaus 2-asis korpusas – Šiaulių–Radviliškio ruože. 2-ąjį korpusą sudarė 19 103 bermontininkai, iš jų 3830 buvo rusai.^[1]

Užimtose teritorijose bermontininkai plėšė vietos gyventojus ir net planavo karinį perversmą Kaune.^[2] Bermontininkai kėsinosi užimti geležinkelio ruožą į pietryčius nuo Radviliškio, sutrikdyti įvairiuose frontuose kovojančių Lietuvos dalinių susisiekimą.

Prieš bermontininkų plėšikavimą į kovą pakilo vietos gyventojai, atsirado partizanų būrių.^[3] Jų veiksmus koordinavo Laikinasis partizanų štabas Šiauliuose. Lietuvos vyriausybė pagrindinį dėmesį buvo sutelkusi į kovą su bolševikais, todėl kovai prieš bermontininkus galėjo skirti ik nedideles pajėgas. Vasarą vyriausybė pareikalavo, kad bermontininkai išsikraustytų iš šalies, tačiau jie reikalavimų nepaisė.

Rugsėjo pradžioje po sėkmingos Zarasų operacijos išstūmusi bolševikus šalies teritorijos iš Lietuvos kariuomenė pradėjo ruoštis kovai su bermontininkais. Į Radviliškio apylinkes iš Daugpilio fronto buvo perkelti – 1-asis ir 2-asis pėstininkų pulkai ir kiti daliniai. Lietuvos pajėgų štabas įsikūrė Baisogaloje.^[4]

Nors oficialiai Vokietija buvo uždariusi sieną su Baltijos šalimis ir uždraudusi ginklų ir amunicijos judėjimą, tačiau faktiškai ji aprūpindavo bermontininkus. Pvz., spalio 13–14, 17 ir 19–20 d. iš Vokietijos per Šiaulius Latvijos link riedėjo traukiniai, vagonuose gabenantys uniformas, lėktuvus, šovinius ir sviedinius. Vien tik spalio 31 d. per Prūsiją į Lietuvą atvyko Gerhardo Rosbacho (vok. Gerhard Roßbach) savanorių korpusas – 1500 karių.^[5] Nors politinė bermontininkų padėtis buvo komplikuota, jų karinė sparčiai augo. J. Virgoličiaus 2-asis korpusas prie Radviliškio buvo sutelkęs Šiaulių brigadą, Karlo Diebitšo (vok. Karl Heinrich von Diebitsch) savanorių korpusą, kuris lapkričio 15 d. vis dėlto pasitraukė į Vokietiją, Vokiečių legioną ir aviacijos dalinį. Čia taip pat buvo sukauptos didelės šaudmenų, sviedinių, bombų, ginklų, aprangos, ryšių ir įvairių logistikos priemonių atsargos.^[6]

Įtampa tarp abiejų pusių augant bermontininkai ne kartą reiškė protestus Antantės komisijai.^[7]

1919 m. lapkričio 21 d. pulkininkas leitenantas K. Ladyga be Lietuvos Vyriausybės žinios įsakė pradėti puolamąją operaciją prieš bermontininkus iš sau pavaldžių dalinių sudaręs 3 voras ir 4 grupes. Pirmoji vora (vadas – K. Škirpa) iš Mėnaičių kaimo puldama turėjo pasiekti Kurtuvėnų ir Ventos kanalą, užimti pozicijas abipus plento Šiauliai–Kelmė. Antroji vora (2241 karys,^[8] vadas – V. Grigaliūnas‑Glovackis) iš Verdulių kaimo turėjo pulti Gražionių–Gudelių kryptimi, žvalgyti geležinkelio Radviliškis–Šiauliai kairiąją pusę ir užimti Šiaulius. Trečioji vora (vadas – J. Variakojis), puldama iš Dervelių, turėjo žygiuoti Kauksnųjų–Gibaičių kryptimi, sustoti Meškuičių–Gavėnaičių linijoje ir priešui užkirsti kelią Joniškis–Šiauliai. Pirmoji grupė (vadas – majoras V. Skorupskis) iki puolimo turėjo ginti liniją Ilgaičiai–Daukučiai, priešui pasitraukus – žygiuoti Šiaulių link. Antroji grupė (vadas – J. Vėgelis) turėjo pulti bermontininkus iš šiaurės ir užimti kelius Bauskė–Saločiai ir Bauskė–Vaškai, trečioji – pulti priešą iš vakarų ir apsaugoti kelius iš vakarų ir pietų pusės, ketvirtoji (vadas – E. Adamkavičius) – užimti Tauragę. Šauliams ir partizanams įsakyta veikti priešo užnugaryje: ardyti kelius, tiltus, apšaudyti gurguoles.

Operaciją sudarė keletas kautynių, pagrindinės kurių vyko prie Radviliškio.

Puolimas prie Radviliškio bermontininkams buvo netikėtas. Radviliškio kautynėse dalyvavęs Vokiečių savanorių rinktinės vadas majoras C. Brandis lietuvių puolimą pavadino dūriu į nugarą.^[9] Tai galėjo reikšti, kad bermontininkai daugiausia dėmesio skyrė kitiems klausimams ir problemoms, greičiausiai susijusioms su nesėkmingais kovos veiksmais ir įvykiais Latvijoje. Kad lietuvių operacija buvo netikėta, rodo ir tai, kad Radviliškio kautynėse nedalyvavo nė vienas bermontininkų šarvuotasis traukinys.^[4]

Operacija Lietuvos kariuomenei pasidėjo nesėkmingai. Lapkričio mėnesį saulė teka 7.58 val., leidžiasi 16.10 val., dienos ilgumas 8.12 val. Istoriografijoje, mūšio aprašymuose, teigiama, kad oras ramus buvo vos 1 val. nuo puolimo pradžios ir kad jau apie 4 val. ryto pakilo žvarbus priešpriešinis vėjas ir pradėjo smarkiai snigti.^[10] Dėl didelio debesuotumo lapkričio 21, 22 ir 23 d. abi kariaujančios pusės nenaudojo savo karo aviacijos.^[4] Lapkričio 21 d. dienos metu II voros 1-asis batalionas nesėkmingai mėgino užimti Radviliškį. Tyrinėtojai dėl nesėkmės kaltina operaciją nesėkmingai suplanavusį ir iš Radviliškio apylinkių kilusius vadus pasitelkti atsisakiusį V. Grigaliūną-Glovackį.^[11] Jo kaltę patvirtina ir tokie faktai, kad V. Glovackis buvo teikiamas apdovanoti už Radviliškio kautynes antruoju Vyčio Kryžiumi (pirmą jau buvo gavęs už pasižymėjimą bolševikų fronte), tačiau jo negavo.^[12]

Naktį puolimas buvo pakartotas sėkmingai ir bermontininkai buvo išstumti iš Radviliškio, o lapkričio 22 d. Lietuvos kariuomenė pilnai pralaužė frontą ir užgrobė dideles bermontininkų atsargas.

Po pergalės Radviliškio kautynėse 1919 lapkričio 23 d., Sąjungininkų karinei delegacijai reikalaujant Šiaulių operacija buvo sustabdyta. Lietuvos kariuomenė turėjo palikti Radviliškį, atsitraukti į lapkričio 20 d. užimtas pozicijas ir leisti bermontininkams pasitraukti į Vokietiją.

G. Surgailis teigia, kad 1919 m. kovose su rusais bolševikais ir bermontininkais žuvo 530 Lietuvos karių.^[13] Atskirai pagal frontus Lietuvos kariuomenės nuostoliai neišskirti. Eugenijaus Ivaškevičiaus sudarytame atlase „Lietuvos karių, partizanų ir šaulių kapai“^[14] galima suskaičiuoti ir priskirti šių frontų aukoms 37 karių kapus, kai nurodyta, kad čia palaidoti nežinomi kariai, žuvę 1919 m., arba konkretaus kario vardas ir pavardė, bet neparašyta tiksli jo žūties data, tiesiog – 1919 m. Taip pat yra užrašų, kuriuose nurodyti žuvusių karių vardai, pavardės ir žūties datos, liudijančios, kad tai įvyko konflikto su bermontininkais laikotarpiu, pradedant nuo fronto suformavimo, t. y. 1919 m. spalio mėn.,^[15] ir baigiant jų pasitraukimu iš Lietuvos 1919 m. gruodžio 15 d.^[16] Tokių karių kapų Radviliškio kautynės suskaičiuota 117,^[14] neatsižvelgiant į palaidojimo vietą, nes jie, nors paprastai laidojami šalia pulko vadovybės dislokacijos vietos, pvz., 1-ojo pėstininkų pulko – Baisogalos,^[17] o 2-ojo pėstininkų pulko – Šeduvos kapinėse,^[17] kartais arčiau gimtųjų kraštų, palaidoti toli nuo karo veiksmų ir žūties vietų (dažniausia – karininkai).

Bermontininkų nuostoliai nėra aiškūs. G. Surgailis teigia, kad bermontininkai kovose su lietuviais neteko apie 300 karių,^[18] V. Skorupskis – kad mūšyje prie Radviliškio bermontininkų nuostoliai yra didžiausi ir jų yra nukautų 400 ir daugybė sužeistų,^[19] V. Lesčius – kad prie Radviliškio žuvo 211 bermontininkų.^[20]

Šiaulių operacija paspartino bermontininkų atsitraukimą, leido vėliau tęsti kovas dėl Šiaulių išvadavimo. Antantės reikalavimu bermontininkai buvo priversti pasitraukti iš Lietuvos.

• Ališauskas K. Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės 1918–1920, t. 1. Čikaga, 1972.
• Birontas A. Bermontininkams Lietuvą užpuolus. Kaunas, 1934.
• Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija, t. 2.
• Lesčius V. Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose 1918–1920, Vilnius, 2004.
• Petruitis J. Mūsų žygiai. Kaunas, 1935.
• Skorupskis V. Karas už Lietuvos laisvę 1914–1934. Kaunas, 1934.
• Steponaitis V. Bermontininkai Lietuvoje. Mūsų žinynas, Nr. 1 ir Nr. 2, Kaunas, 1921.
• Surgailis G. Pirmasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pulkas. Vilnius, 2011.
• Surgailis G. Antrasis Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo pėstininkų pulkas. Vilnius, 2014.
• Šiaulių operacija, Visuotinė lietuvių enciklopedija
• Šukys A. Du mediniai ir trys geležiniai kryžiai. Vilnius, 2017.
• Tamošiūnas, Alvydas, Legendinės Radviliškio kautynės, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas.
• Trimitas, 1920, Nr. 11.
• Variakojis J. 4 pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulkas. Niujorkas, 1965.
• Landsbergis-Žemkalnis V. Iš atminties ekrano. Vilnius, 2009.