Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šiaulių miesto demografija apima duomenis apie Šiaulių miesto gyventojų skaičiaus pokyčius, jų pasiskirstymą pagal įvairius kriterijus ir būstą nuo 1589 m. iki šių dienų miesto administracinėse ribose.

Pirmuosius kiek tikslesnius duomenis apie Šiaulių gyventojų skaičių suteikia 1589 m. lapkričio 2 d. Upytės pavieto mokesčių rinkėjo kvitas Šiaulių ekonomijos administracijai. Tais metais miestas sudegė ir už 26 namus, stovėjusius miesto aikštėje, 52 namus kitose gatvėse ir 29 lūšnas nebereikėjo mokėti mokesčių. Tuo metu Šiauliuose gyveno 40 pirklių, 40 amatininkų, 13 kepėjų, buvo 6 mėsinės, 3 iš jų priklausė bažnyčiai. Tačiau sunku pasakyti, kiek tikslūs šie skaičiai, nes bažnyčios turtas buvo skaičiuojamas atskirai, nuo jo valstybės (karaliaus) mokesčiai nebuvo imami. Tik po 1617 m., kai Šiaulių ekonomijos administracija bažnyčios klebonui perleido 3 kaimus mainais už namus mieste, miesto namų skaičius gali būti tikslus. Bažnyčiai liko žemės tarp šventoriaus ir Rūdės upelio su dviem šio upelio tvenkiniais, 2 ežerai, klebonija, vikarų namas, špitolė ir mokykla. Bet netrukus ir bažnyčios žemėje pradėti statyti karaliaus valdinių namai. 1738 m. joje buvo 9 kiemai, 1762 m. jau 14.

Kol gyventojai buvo pradėti skaičiuoti ne dūmais (namais), o „galvomis“, dažniausiai imamas sąlyginis skaičius, pagal kitų miestų pavyzdį žinant, kad dūme vidutiniškai gyveno apie 6-7 gyventojus.

1655 m. Šiauliai pergyveno Švedijos okupaciją, o po 1656 m. sukilimo prieš švedus dalis miesto sudeginta, gyventojai nužudyti arba pabėgę. Iš 199 dūmų 17 sudegė, o dar 36 dūmai liko tušti. Aplinkiniai kaimai buvo visiškai sudeginti. 1709 m. miestą nusiaubė gaisras, o 1710 m. iš Vakarų Europos atklydo maras, išnaikinęs pusę gyventojų. 1729 m. Augustas II paskelbė universalą, kuriuo kviečiama gyventojus persikelti iš svetur, jie viliojami atleidimu nuo mokesčių. Ir gyventojų ėmė daugėti.

1681 m. Jonas Sobieskis suteikė leidimą apsigyventi Šiauliuose pirmajam žydui. Jis tokios privilegijos, pasak legendos, nusipelnė iš ežero ištraukęs nuskendusį bažnyčios varpą. Už tai ir pravardę gavo Naraks (narūnas), kuri vėliau tapo pavarde Nurokas. 1738-1754 m. Šiaulių ekonomijos inventoriuose minimos tik 4-6 žydų šeimos, bet jau po metų, kai žydams buvo išnuomota teisė rinkti prekybos mokesčius, užfiksuotos 8 šeimos ir 33 kampininkai (būsto nuomotojai), 1765 m. – jau 14 šeimų. Žydams buvo suteikta autonomija, jie galėjo rinkti savo savivaldos organą – kahalą, tačiau jiems nustatytas dvigubas činšo mokestis – ir už gyvenamuosius namus bei verslą, ir už maldos namus.

Gyventojų Šiauliuose gerokai sumažėjo po 1765 m. pradėtos vykdyti Šiaulių ekonomijos reformos. Ekonomijos valdytoju tapęs Antanas Tyzenhauzas iškėlė tikslą įkurti palivarkus, kurių žemę dirbtų lažininkai, naudodami pažangią agrotechniką, įsteigti manufaktūras ir sudaryti palankias sąlygas prekybai vandens ir sausumos keliais. Iš miesto buvo atimta žemė Vijoliuose, sklypai prie senosios Joniškio gatvės, platinant turgaus aikštę išgriauti prie jos stovėję namai. Miestas neteko 90 iš 208 sklypų. Be to, miestelėnams uždėta prievolė eiti lažą dvare.

Pasikeitė ir gyventojų tautinė sudėtis. Pakviesti dirbti į manufaktūras audėjai atvyko iš Šveicarijos, staliai iš Vokietijos, statybininkai iš Rygos. 1789 m. vokiečiais užrašyta 13 miestelėnų ir 7 kampininkai, šveicarais – 12 miestelėnų šeimų. 1772 m. įsisteigė netgi liuteronų bendruomenė, jai paskirtas sklypas bažnyčios statybai. Padaugėjo taip pat žydų ir lenkų. Po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. Rusijos administracija suskaičiavo 835 žydus, bet po poros metų, pasak gorodnyčiaus (policijos viršininko) pranešimo, jų buvo tik 483. Pačių žydų metraščiuose užfiksuoti 2757 gyventojai žydai, bet į šį sąrašą galėjo patekti ir aplinkinių miestelių gyventojai, priklausę bendruomenei. Krikščionių rusai vieną kartą suskaičiavo 882, kitą – 748. Bet ir šiais skaičiais sunku tikėti, nes dar 1793 m. vokietis Fridrichas Šulcas mieste suskaičiavo 300 namų su 3500 gyventojų.

1600-1750 m. mokesčių ir teismų raštuose užtinkama gana daug vienodų miesto gyventojų pavardžių. Matyt, gyventojai buvo pakankamai sėslūs. Vėliau lenkų įtakoje kai kurios pavardės netgi toje pačioje šeimoje tampa tik panašios, pav., Gudynas, Gudanauskas, Gudanavičius. 1755 m. mieste gyveno keturios Anusevičių ir Tartilų, trys Čepulių, dar dvi Čepulevičių šeimos. Dažnai minimos tokios pavardės, kaip Birutis, Dabrikas, Didžiulis, Gečas, Janavičius, Jurgaitis, Karkalas, Kaušas, Kiršinas, Kibildis, Kubuldis, Laukutis, Pakarklinskis, Stugys, Šimonavičius, Valius. Vėliau, kai oficiali teismų kalba tapo lenkų, Dabrikas tampa Dabrikavičium, Kurtkus – Kutkevičium, Valius – Valevičium ir pan.

Bendros gyventojų apskaitos metodikos nebuvo ir Šiauliams tapus Rusijos imperijos Kauno gubernijos miestu. Patikimiausi vidaus reikalų ministerijos duomenys, nes gorodnyčius kasmet siųsdavo ataskaitas. Tačiau jis paprastai neskaičiavo rusų kariuomenės stovėjusios mieste, kai kurių pirklių ir užsieniečių. 1798 m. mieste gyveno 1237 žmonės, o 1811 m. jau 2670. Šiauliai gyventojų skaičiumi buvo vienas didžiausių miestų. Tuo metu Panevėžys turėjo 1878, Ukmergė – 2651 gyventoją. Bet 1812 m. prieš įsiveržiant Napoleono kariuomenei, mieste priskaičiuota tik 1115 gyventojų, o karo metu buvo likę 451. Netgi 1825 m., prasiautus choleros epidemijai, ataskaitose nurodomi tik 923 gyventojai, kai Panevėžys jų turėjo 2120, Ukmergė – 4153, Raseiniai – 2169. Beje, moterų rasta tik 235, matyt, įskaičiuota ir mieste stovėjusi kariuomenė. 1811 m. gyventojų lygį Šiauliai pasiekė tik 1837 m. Įtakos turėjo ir 1831 m. sukilimas, kurio metu Šiauliuose vyko kelios sukilėlių kautynės su reguliaria caro kariuomene. Keliasdešimt miesto gyventojų žuvo sukilimo metu. 1827 m. duomenimis mieste gyveno 1742, 1833 m. – 1316, 1837 m. – 2316, 1839 m. – 2685, 1840 m. – 2870 gyventojų.

1836 m. pradėjus tiesti Rygos – Tauragės – Tilžės plentą suaktyvėjo miesto ekonominis gyvenimas, todėl pradėjo augti ir gyventojų skaičius. Spartesniam augimui trukdė iš visų pusių miestą supančios dvarų žemės. Mieste, pasak Šiaulių gorodnyčiaus metinių ataskaitų nuolat gyveno 35-50 valstiečių.

Gyventojai pagal luomus

Ataskaitose gerokai skiriasi bajorų skaičius, nors juos buvo privalu suskaičiuoti tiksliai vien dėl privalomos karinės tarnybos. Pavyzdžiui, 1845 m. gorodničius ataskaitoje gubernatoriui įrašė, kad Šiauliuose yra 196 bajorai, o žiniose gubernijos statistikos komitetui paminėjo 387 bajorus. Tačiau bendras miesto gyventojų skaičius ataskaitoje pateikiamas 3944, o žiniose – 3790. Bajorų skaičiaus sumažėjimui įtakos turėjo 1832 m. įstatymas, reikalaujantis bajorystės įrodymų.

1851 m. pasak Kauno gubernijos valdybos leistos „Kauno gubernijos atmintinės“, mieste gyveno 4754 žmonės, o gorodnyčiaus ataskaitoje gubernatoriui įrašyti 6002, iš jų miestiečių luomo – 4780. Šįkart gorodničius įtraukė ne tik valstybės valdininkus bajorus, bet ir neturėjusius tarnybos, priskaičiuoti ne tik karių šeimų nariai, bet ir kariškiai. 1861 m. „Atmintinė“ pateikia tik 5834 gyventojus. Tuometinė statistika leidžia palyginti Šiaulių ir kitų miestų didžiųjų Kauno gubernijos miestų gyventojų skaičių.

Palyginamoji lentelė

Rusijos kariuomenės Generalinio štabo duomenys, rinkti apie miesto galimybes karo atveju, leidžia pažvelgti į miesto gyventojus ir socialiniu požiūriu pagal užimtumą:

Per 65 metus amatininkų skaičius padidėjo apie 7 kartus. Kita vertus, 1797 m. savo kapitalą mieste buvo užregistravę 22 pirkliai, o 1825 m. jų liko tik 2.

Carinė statistika gyventojus skirstė na pagal tautybę, o pagal tikėjimą. Kaip etninės grupės buvo išskiriami tik žydai, karaimai ir totoriai. Vieninteliame 1840 m. rugpjūčio 30 d. gorodnyčiaus pranešime Vilniaus gubernijos statistikos komitetui yra informacijos, kad Šiauliuose gyvena 1193 lietuviai ir žemaičiai, 2319 žydų, 50 vokiečių ir 1 italas, bet neužsimenama apie rusus ir lenkus. Tais metais Šiauliuose gyveno 1126 katalikai, 59 liuteronai, 2 evangelikai reformatai, 66 sentikiai, bet neminimi stačiatikiai. 1858 m. gyveno 3519 katalikų, 83 liuteronai, 84 stačiatikiai ir 3196 žydai. Iš žydų 1848 m. net 2634 (94,8 %) priklausė miestiečių luomui. 1858 m. žydų miestiečių buvo 3112, arba 52,8 %. Vilniaus ir Kauno gubernijose žydams buvo draudžiama gyventi kaimuose.

Gyventojų Šiauliuose sparčiau daugėti pradėjo kai 1863 m. buvo panaikinta baudžiava ir kai 1867 m. buvo nutiestas geležinkelis Liepoja–Romnai. Vien per dešimtmetį iki 1873 m. jų pagausėjo du kartus. Per kitus du dešimtmečius miestas išaugo dar 2,6 karto. Išlaisvinti iš asmeninės priklausomybės bežemiai ir mažažemiai valstiečiai plūstelėjo į miestą, kur steigėsi naujos ir plėtėsi senos įmonės. Pagausėjo ateivių ir iš tolimesnių baltarusiškų bei rusiškų gubernijų. 1897 m. pirmojo gyventojų surašymo duomenimis iš kitų Kauno gubernijos miestų ir kaimų buvo atvykę 2685 (51,8 % visų atvykėlių), iš Kuršo gubernijos – 285 (5,6 %), iš Vilniaus gubernijos 206 (4 %), iš Vitebsko gubernijos 79, iš Jaroslavlio gubernijos 329, iš Mogiliovo gubernijos 266 žmonės. 1897 m. Šiauliai pagal gyventojų skaičių jau buvo antras Kauno gubernijos miestas.

Pastebimas lietuvių ir žemaičių dalies mažėjimas (iki 27,8 %) ir lenkų dalies augimas (15,4 %). Net 63,1 % kilmingųjų bajorų save priskyrė lenkams, lietuvių bajorų liko tik 24,7 %. Užtat lietuviais save įvardijo net 60,9 % valstiečių luomo žmonių. Surašymo duomenimis mieste buvo 20,7 % rusų valstiečių, bet daugiausia tai buvo kareiviai. Rusų didžiausia dalis, net 60,9 % buvo tarp valdininkų ir 76,5 % tarp dvasininkų, bet visi jie sudarė tik 9,6 % miesto gyventojų.

1909 m. lietuvių gyveno 4363 (24,2 %), rusų 2641 (14,7 %), lenkų 129 (0,7 %), žydų 10 140 (56,4 %), kitų tautybių – 720 (4,0 %). Per 1897-1909 m. visoje Kauno gubernijoje lietuvių padaugėjo 11,7 %, o rusų, nors ir nežymiai, sumažėjo. O Šiauliuose lietuvių sumažėjo 3,6 %, bet rusų padaugėjo 5,1 %. Taip pat sumažėjo lenkų, bet padaugėjo žydų – net 13,3 %. Po 1905-1907 m. revoliucijos mieste padidėjo kariuomenės kontingentas, padaugėjo rusų tautybės tarnautojų ir inžinierių, o ypač mokytojų, nes lietuviams, baigusiems aukštąsias mokyklas, nebuvo leidžiama dirbti Lietuvoje.

Žydai sudarė 54,9 % pramonės ir net 68,4 % amatų darbininkų. Lietuvių pramonėje dirbo 23,1 %, amatuose 11,5 %, lenkų – 14,7 % pramonėje ir 11,4 % amatuose. Užtat 1909 m. mieste jau buvo 699 kapitalo ir namų savininkai bei 846 jų šeimų nariai – 9,6 % visų gyventojų, neskaitant pirklių, kapitalo turėjusių valstybės tarnautojų ir pramonės įmonių savininkų. 47,8 % buržuazijos sudarė žydai, 30,9 % lenkai ir tik 16,1 % lietuviai.

Valdžios įstaigose dirbo 78 rusai, 28 lietuviai, 19 lenkų, 8 žydai, 14 kitų tautybių. Iš 94 mokytojų 24 buvo rusai, 6 lietuviai, 3 lenkai ir 55 žydai. Tarp mokslo, literatūros ir meno darbuotojų nebuvo nei vieno ruso ir lietuvio, 1 buvo lenkas, 10 žydų. Mieste dirbo 31 medikas žydas, 10 lenkų, 9 lietuviai ir 8 rusai. Teisininkai buvo 5 rusai, 3 lietuviai, 2 lenkai, 2 žydai. Be to 1909 m. mieste buvo 1034 kariai, 135 kaliniai, 34 paštininkai, 276 galvijų augintojai arba žemdirbiai.

Tačiau miesto plėtrą sustabdė Pirmasis pasaulinis karas. 1915 m. balandžio 15 d. vokiečių kariuomenei staigiai puolant rusai nespėjo pasiruošti evakuacijai, todėl likęs valdybos archyvas, pinigai ir kitas turtas balandžio 17 d. buvo padegtas. Nuo valdybos pastato užsidegė kiti namai. 1915 m. liepos 8 d. laikraštis „Русское слово“, dėl visko kaltindamas vokiečius rašė, kad iš Šiaulių liko didelės kapinės. Buvo sugriauta 65 % miesto namų, mieste liko tik 5000 gyventojų.

1918 m. pabaigoje padėtis mieste jau buvo normali, pradėjo grįžti ir į kaimus, ir į Rusiją pasitraukę gyventojai, 1918 m. lapkričio 24 d, buvo išrinkta miesto savivaldybės taryba, kuriai vadovauti ėmėsi burmistras Kazimieras Venclauskis. Tačiau 1918 m. lapkričio Vokietijos revoliucija pakeitė padėtį fronte ir paskatino bolševikų puolimą. Šiaulius užėmus bolševikams vėl daliai gyventojų teko bėgti iš miesto. O 1919 m. kovo 10-11 d. Vokietijos kariuomenės daliniai, antrą kartą užimdami Šiaulius, 4-5 valandas miestą apšaudė iš artilerijos, nors mieste nebebuvo nei vieno kareivio. Vėl kilo gaisrai, daug gyventojų neteko būstų, todėl daliai vėl teko pasitraukti pas gimines į kaimą. Gyventojus išgąsdino ir prasidėję vokiečių plėšikavimai, žudynės, civilių žmonių ir besikuriančios Lietuvos kariuomenės karių žudynės. 1919 m. rugsėjo 29-30 d. miestą užėmė bermontininkai, paskelbę Lietuvą vieningos ir nedalomos Rusijos dalimi. Tik lapkričio 23 d. Lietuvos partizanai bermontininkus sumušė prie Radviliškio, o gruodžio 8 d. Lietuvos kariuomenė atsiėmė Šiaulius. Besitraukdami bermontininkai apšaudė miestą iš sunkiųjų pabūklų ir padegė daug pastatų. Žuvo 33 žmonės.

1920 m. pradžioje Šiauliuose jau vėl buvo 11 tūkst. gyventojų, o 1923 m. atlikus gyventojų surašymą, pradėtame atstatyti mieste jau gyveno 21 357 žmonės, 10 746 vyrai ir 10 641 moteris.^{[reikalingas šaltinis]} Iš jų 15 058 (70,4 %) buvo lietuviai, 5338 (25 %) žydai, 304 rusai, 198 vokiečiai, 119 lenkų, 66 latviai ir 274 kitų tautybių. Lietuvių skaičius išaugo aplinkinių kaimų sąskaita. Be to, nebegrįžo į Rusiją pasitraukę rusų kariškiai, žandarai, valdininkai. Dalis žydų emigravo į Vakarų Europą ir JAV.

Pagal tikybą buvo 15 080 katalikai,5382 judėjai (daugiau, negu žydų tautybės gyventojų), 439 liuteronai, 395 stačiatikiai. 76,5 % gyventojų buvo raštingi. 12 592, arba 58,9 % buvo darbingo amžiaus. 2048, arba 20,3 % jų dirbo pramonėje, 13 % valstybinėse bei visuomeninėse įstaigose, 11,4 % prakyboje, 3063 namų šeimininkės, 654 tarnaitės, 1787 padieniai darbininkai, 264 gyvenantys iš savo kapitalo. Bet apie 25 % pramonės darbininkų neturėjo darbo, todėl miesto valdžia skubiai organizavo viešuosius darbus. Šiauliai pagal gyventojų skaičių užėmė trečią vietą po Kauno ir Klaipėdos. Pagal užimamos teritorijos plotą (24 km²) miestas liko ketvirtas po Kauno, Klaipėdos ir Panevėžio.

1939 m. Šiauliuose jau buvo 31 641 gyventojas, per 16 metų jų skaičius išaugo 1,5 karto. Darbininkų skaičius padidėjo 1,7 karto iki 3435 žmonės. Savininkų (pramonininkų, prekybininkų, amatininkų) buvo 1914, o dirbančių jų šeimų narių buvo 3063, arba iš viso 39,5 % savaveiksmių gyventojų. Daugiausia dirbančiųjų buvo fabrike „Batas“ – 500, Jakobo Frenkelio odų apdirbimo fabrike – 400, linų apdirbimo fabrike „Semlin“ – 400, brolių Nurokų odų fabrike – 120, alaus darykloje „Gubernija“ – 100, saldainių fabrike „Birutė“ – 90 darbuotojų.

1940 m. Šiauliuose buvo apie 33 tūkst. gyventojų ir tai buvo trečias miestas po Vilniaus ir Kauno. Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais buvo nužudyta apie 40 000 Šiaulių ir jų apylinkių žmonių. Žuvo 93 % mieste gyvenusių žydų.

TSRS okupacijos metais gyventojų apskaita buvo organizuojama per kas dešimtmetį vykdomus gyventojų surašymus. 1950 m., didžiųjų miesto pramonės įmonių statybos išvakarėse Šiauliuose gyveno 44 200 žmonių. Tačiau pastačius naujas dviračių, televizorių, staklių gamyklas, rekonstravus maisto pramonės įmones, odų ir avalynės pramonės įmones, mieste pradėjo trūkti darbo jėgos. Trūkumą užpildė aplinkinių kaimų ir miestelių gyventojai. Tik nedidelė dalis buvo perkelta iš Rusijos. 1959 m. mieste jau gyveno 59,7 tūkst. gyventojų, o prasidėjus masinei daugiabučių namų statybai, 1970 m. gyventojų skaičius išaugo iki 93 tūkst., 1974 m. viršijo 100 tūkst., o 1979 m. pasiekė 118 tūkst. 1981-1985 m. į miestą atvyko 5699 gyventojai, 1986-1990 m. – 7583 žmonės.

Nepriklausomybės atkūrimo metais iš pradžių gyventojų skaičius dar augo, vien 1990 m. į miestą atvyko 428 imigrantai. Bet jau 1991 m. dėl emigracijos gyventojų skaičius sumažėjo 1209, 1992 m. – 2145, 1993 m. – 2714 asmenų. Ir tik dėl gimstamumo 1992 m. gyventojų skaičius beveik pasiekė 150 tūkstančių žmonių, tačiau šios ribos taip ir neperžengė, nes netrukus prasidėjo gyventojų ekonominė emigracija į JAV, Vokietiją, Angliją, vėliau į kitas Europos šalis. Be to, 1991-1993 m. iš miesto išvyko ir apie 7 tūkst. okupacinės kariuomenės kareivių, taip pat karininkų bei jų šeimų narių. Ekonominė emigracija didžiausią mastą pasiekė 1997-2000 m., kai iš miesto kasmet išvykdavo po 2300-2700 žmonių, nes nedarbo lygis buvo pasiekęs 18,8 %.

Dėl to, kad dauguma emigrantų buvo jauni žmonės, pakito ir natūrali gyventojų reprodukcija. 1991 m. 1000 gyventojų teko 15,8 gimusiųjų ir 8,1 mirusiojo, o natūralus prieaugis siekė 7,7, tačiau1994 m. buvo paskutinieji metai, kai natūralus gyventojų prieaugis dar buvo teigiamas – 323 žmonės. Tais metais mieste gimė 1729 kūdikių – 813 mergaičių ir 916 berniukų. Mirė 1406 šiauliečiai, iš jų 120 žuvo nelaiminguose atsitikimuose, 15 buvo nužudyta, 64 gyvenimą baigė savižudybe. 1990 m. gimė 2271, 1991 m. 2350, 1992 m. 2271, 1993 m. – 1950 vaikų. 2004 m. mieste gimė 1155, o 2005 m. 1049 kūdikių, mirė 2004 m. 1339, o 2005 m. 1400 žmonių. Miesto mokyklose kasmet sumažėja po 1000 moksleivių. Vaikų ypač sumažėjo per 2003 m. – nuo 31294 metų pradžioje iki 27917 metų pabaigoje.

2001 m. mieste gyveno 61289 vyrai ir 72743 moterys, iš jų iki 15 m. amžiaus – 27793, Darbingi – 82178, pensinio amžiaus – 24061. 2005 m. vyrų sumažėjo iki 59246, moterų iki 70774, vaikų iki 22809, pensinio amžiaus iki 22823 ir tik darbingų asmenų padaugėjo iki 84388.

Nedarbo lygis 2000 m. sausio 1 d. siekė 15,7 % (16024 bedarbiai), 2001 m. – 16,4 % (15896 bedarbiai), 2002 m. – 14,8 %, 2003 m. – 9,9 %, 2004 m. – 8,1 %, 2005 m. sausio 1 d. sumažėjo iki 3,6 % (Lietuvos vidurkis buvo 4,89 %), 2006 m. sumažėjo iki 2,7 % 2007 m. sausio 1 d. iki 1,7 %. Nuo 2005 m. jaučiamas darbo jėgos trūkumas.

Gyventojų tankis per 2001-2006 metus sumažėjo nuo 1655 iki 1605 žmogaus kv km. 1999 m. miesto plotas, prijungus gretimas Šiaulių rajono teritorijas, padidėjo nuo 69,53 iki 81,13 km².

2005 m. Šiauliuose buvo 50060 būstų, iš jų 42672 butai daugiabučiuose namuose, 5872 individualūs namai, 1516 gyventojų turėjo individualaus namo dalį.