Ziridai (arab.زيريون = Zīryūn, ⵉⵣⵉⵔⵉⵢⵏ Izirien) – berberų kilmės dinastija, kurios vardu vadinama valstybė, valdžiusi rytinę Magribo dalį nuo 972 m. iki 1148 m.
Raida
X a. viduryje Fatimidų kalifatas užvaldė didžiąją dalį šiaurės Afrikos. Vakarinėse kalifato dalyse kilo Abu Jazido vadovaujamas charidžitų sukilimas, kurį labai sėkmingai sutramdyti padėjo karvedys Ziri ibn Manadas, berberas iš sanhadži genties. Be to, Ziri surengė keletą sėkmingų žygių į dabartinio Maroko teritoriją, nukariavo Fesą ir Sidžilmasą[1].
972 m. Fatimidams perkėlus sostinę į Kairą Egipte, jų imperija tapo pernelyg didelė administruoti iš vieno centro, todėl Ziri palikuonys, pavadinti ziridais, buvo labai svarbūs siekiant išlaikyti kontrolę. Kadangi Ziri mirė 971 m., 972 m. Fatimidų kalifas jo sūnų Buluginą už nuopelnus pavertė savo vietininku (emyru) ir patikėjo jam kontroliuoti vakarinę Kalifato dalį. Jo sostine tapo Aširo miestas Kabilijos regione (ten pat, iš kur buvo kilusi Fatimidų giminė).
980 m. Buluginas ibn Ziri pakartojo tėvo žygį į Maroką, kurį laiką savo rankose laikydamas visą Magrebo pakrantę nuo Atlanto vandenyno iki Tripolitanijos.
Ziridų valdos po 984 m. padalijus valstybę
Tačiau 984 m. mirus Buluginui, valstybė nusilpo dėl vidinių konfliktų. Ziridai atsisakė interesų Maroke, kuriame galutinai įsitvirtino Magravai. Bulugino sūnus Al-Mansuras ibn Buluginas paveldėjo tėvo sostą ir perkėlė savo sostinę į Kairuaną Tunise. Taip pat jis padalino valdas, vakarinę dalį (dabartinį Alžyrą) atiduodamas broliui Hamadui. Šis ten įtvirtino valdžią ir pradėjo Hamadidų dinastiją. Tuo tarpu Al-Mansuro dėdė Zawi ben Ziri įkūrė nedidelę valstybę Pirėnuose – Granados taifą.
Iš pradžių Ziridai pripažino Fatimidų suverenitetą, tačau santykiai su kalifais Kaire prastėjo. 1049 m. al-Muizas ibn Badis atsivertė į sunitų tikėjimą. Todėl jis savo kalifu pripažino Abasidus, o ne šiitus Fatimidus. Taip ji tapo nepriklausomi. Siekdami sutramdyti buvusius vasalus, Fatimidų kalifai leido į jų žemes migruoti beduinų genčiai hilaliams, iki tol gyvenusiems Egipte. Šie dykumų klajokliai užplūdo Ziridų valstybę ir ją nusiaubė, sukeldami anarchiją[2]. Jų migracijos žymėjo didžiulius pokyčius visoje šiaurės Afrikoje, nusmukdė ekonomiką ir kultūrą.
1057 m. hilaliams nusiaubus Kairuaną, Ziridai išlaikė kontrolę tik siaurame pajūrio ruože. Savo sostinę jie perkėlė į Mahdijos miestą. 1148 m. paskutinius Ziridų karalystės likučius užėmė normanai, kurie čia sukūrė trumpalaikę Afrikos karalystę.
Ekonomika ir kultūra
Ziridų laikotarpio tekstas parašytas kufiškuoju raštu
Ziridų valdymas iki hilalių invazijų yra laikomas islamiškosios civilizacijos aukso amžiumi Šiaurės Afrikoje. Ji buvo aprašoma kaip viena labiausiai klestinčių berberų valstybių Afrikoje su puikiai išvystyta infrastruktūra, prekyba, žemės ūkiu. Ziridai intensyvino Transsacharinę prekybą, jų miestai klestėjo[3].
Ziridų valstybėje buvo sukurta daug literatūros kūrinių, palikta daug puikių kaligrafijos darbų. Svarbiausias architektūrinis palikimas yra senoji Ziridų sostinė Aširas ir didžioji Kairuano mečetė, kuri tuo metu buvo rekonstruojama. Jų architektūra sekė fatimidų architektūrine tradicija ir darė įtaką normanų architektūrai Sicilijoje.
