Idrisidai (arab.: الأدارسة) – tai pirmoji Sajidų (Sayyid) šiitų dinastija valdžiusi vakarų Magribą nuo 788 m. iki 985 m.[1]
Dinastija pavadinta pirmojo sultono Idris I garbei.
Istorija
Dinastijos įkūrėjas buvo Idris I, kalifo Ali ir jo žmonos Fatimos, pranašo Mahometo dukros, vaikaitis. Būdamas Sajidų šiitu, Idris I buvo persekiojamas Abasidų ir 786 m. pabėgo į Magribą, kur jį priėmė berberai. Maisaro[2] sukilimas prieš arabų valdovus (739–742 m.) sukompromitavo Šiaurės Afrikos kalifato valdžią, tad Idriso I karalystė tapo pirmąja autonomine islamo valstybe Maroke.
Jo sūnus Idris II tėvo kolonizuotą Feso vietovę pavertė karalystės sostine. Pabėgėlių iš Kairuano (Tunisas) ir Andalūzijos dėka miestas tapo islamizacijos ir arabizacijos Š. Afrikoje centru. Karalystė buvo išplėsta užimant Aukštąjį Atlasą ir kariaujant prieš Tlemseną. Idrisidų valdoma valstybė Maroke tapo galinga ir įtakinga lyginant su aplinkinėmis: Beregvarų (į pietus nuo Feso), Nekoro (Rifo kalnai), Miknasų ir Magravų (vakarų Alžyras).
Po Muhamedo valdymo (828–836 m.) karalystė buvo padalinta jo aštuoniems broliams. Kova karalystės viduje silpnino šalį ir, kai Jahijos IV valdymo metais karalystė vėl buvo suvienyta, vis tiek liko silpna ir puolama Fatimidų. 917 m. Fatimidų dinastija perėmė valdymą iš Idrisidų. 926 m. Idrisidams su Kordobos kalifato (Ispanija) pagalba pavyko nugalėti Fatimidus, bet neteko Feso. Liko tik Seuta, Tanžeras ir Rifo kalnų šiaurinė dalis. Čia dar kurį laiką valdė nuo Omejadų (Umayyad) priklausoma Idrisidų dinastijos šaka pradedant Idriso II sūnumi Umaru. 1010 m. jie įsikūrė Malagoje ir 1016 m. tapo gerai žinomos Ispanijos istorijoje Hamudidų (Hammudid) dinastijos pradininkais.
985 m. mirė paskutinis Idrisidų dinastijos sultonas, kuris valdė Maroką ir jis atiteko Magravų dinastijai.
Valdovai
Taip pat skaitykite
Išnašos
Nuorodos
