Magravai (arab. المغراويون = al-Magrawiyun, ⵉⵎⵖⵔⴰⵡⵏ Imeghrawen) – berberų gentis gyvenusi centriniame ir vakarų Alžyre. Jų vardu vadinama ir dinastija bei valstybė, valdžiusi vakarinę Magribo dalį nuo 987 m. iki 1070 m.[1]
Gentis
Pasak XIV a. arabų istoriko Ibn Chaldūno, magravai priklausė berberų zenatų gentinei sąjungai, kaip ir ifranidai, irnianai. Visi jie buvo kildinami iš berberų karaliaus Madghiso[2], kuris III a. pr. m. e. valdė Oreso kalnų regioną dabartiniame šiaurės rytų Ažyre[3]. Jam skirtas mauzoliejus yra Medrasenas. Pirmaisiais mūsų eros amžiais magravų gentys minimos gyvenančios jau toliau į vakarus. Jie apgyvendino Alžyro pajūrio teritorijas, ypač aplink Alžyro miestą (Alžerua regioną) ir į vakarus nuo jo, Dahros kalnuose[4]. Dahros kalnai tarp Alžyro ir Orano buvo jų pagrindinė teritorija ir vėlesniais laikais.
Magravai, kaip ir kitos Zenata[5] gentinei sąjungai priklausę gentys, buvo viena pirmųjų islamą prėmusių berberų genčių Atlaso kalnų regione - tai jie padarė VII a.. Jie 683 m. padėjo Omejadų generolui Ukbahui ibn Nafi (Uqbah ibn Nāfi) jo Šiaurės Afrikos užkariavimuose ir žygiuose link Atlanto.
Nusilpus Omejadų kalifatui, Magravai tapo autonomiški. Ilgainiui jie atsimetė nuo sunizmo ir VIII a. persimetė į charidžitų tikėjimą. Todėl jie sudarė sąjungas su Maroko Idrisidais, vėliau - su Kordobos kalifatu Ispanijoje.
Valstybė
Regione kylant Fatimidų kalifatui, magravai laviravo tarp vietinių galybių. Nuo X a. palaikė Omejadus iš Kordobos kovoje prieš Fatimidus. 967 m. jie įsitvirtino Sidžilmasoje, iš kur išstūmė midrarų gentį[6].
Žlugus Idrisidų dinastijai, Maroke hegemoniją gavo Omejadai, tačiau dėl realios valdžios krašte kovojo Magravai ir Ifranidai (pastarieji įsitvirtinę Salėje). Magravų lyderis Ziri ibn Atija sugebėjo išplėsti savo teritorijas Ifranidų sąskaita ir suvienyti didžiumą dabartinio Maroko ir šiaurės vakarų Alžyro. Jo valstybės sostine trumpam tapo Fesas.
Kuomet Ziri ibn Atija išvyko į Kordobą sudaryti sąjungos su Omejadų kalifu Al-Mansuru ir paparašyti globos, jo priešai Ifranidai pasinaudojo situacija ir paėmė Fesą. Sugrįžęs Magravų valdovas susigrąžino valdžią ir žiauriai nubaudė sukilėlius. Savo naująja sostine jis padarė Udždos miestą, esnatį ant dabartinio Alžyro ir Maroko pasienio[7].
Netrukus tarp Magravų ir Kordobos kalifo kilo nesutarimai, kurie paskatino Al-Mansurą įvesti į jų valdas savo armiją. 998 m. įvykusiame mūšyje prie Tanžero Ziri ibn Atija buvo sunkiai sužeistas, o Feso gyventojai jo neįleido į miestą. Vietoj to jie įleido kalifo sūnų Abd al-Maliką. Pabėgęs į rytus Ziri ibn Atija subūrė zenatų gentis dab. Alžyro šiaurės vakaruose, t. y. pirminėse Magravų teritorijose, ir tęsė kovą.
Jo sūnus Almiza ibn Ziri po tėvo mirties galiausiai sugebėjo pasiekti taiką su Al-Mansuru ir atgauti visas tėvo teritorijas Maroke ir Alžyre. Jo darbą konsoliduojant valstybę tęsė tolimesni valdovai.
Tačiau valdant vėlesniems valdovams valstybė silpo, o pietiniuose valstybės pakraščiuose augo dvasine sekta paremta Almoravidų galia. 1070 m. kovodamas su Almoravidais žuvo paskutinis Magravų dinastijos sultonas Tamimas ibn Muansaras. Magravų teritorijos atiteko Almoravidų dinastijai.
Valdovai
Taip pat skaitykite
Išnašos
- ↑ Šiai teritorijai priklauso ir dabartiniai Ispanijos anklavai: Seuta ir Melija.
- ↑ Ibn Khaldun and Yassine Bouharrou, History of the Berbers
- ↑ Mercier, Ernest (1999-01-01). Histoire de l'Afrique Septentrionale (Berbérie) Depuis les Temps les Plus Reculés Jusqu'à la Conquête Française (1830) (in French). Adegi Graphics LLC.
- ↑ Journal asiatique (in French). Société asiatique. 1884.
- ↑ http://www.1911encyclopedia.org/Zenata Zenata — berberų gentis
- ↑ Historical Dictionary of Morocco By Aomar Boum, Thomas K. Park
- ↑ Golvin, Lucien. 1957. Le Magrib central à l'époque des Zirides: recherches d'archéologie et d'histoire. Arts et métiers graphiques
Nuorodos
