1945 m. įkurta prie LKP CK Respublikinė partinė mokykla. 1945–1946 m. buvo vienmetė, 1946–1954 m. – dvimetė, o 1954–1956 m. – trimetė. 1956 m. TSKP CK nutarimu pertvarkyta į keturmetę Vilniaus aukštąją partinę mokyklą.
Ruošė specialistus Latvijai, Lietuvai ir RusijosKaliningrado sričiai, tačiau Partinėje mokykloje mokėsi atvykėliai ir iš Baltarusijos, Uzbekistano, Kazachstano. Čia buvo ugdomi kadrai partinėms bei valstybinėms struktūroms, visuomeninėms organizacijoms: profsąjungų pirmininkus, komjaunimo sekretorius, partinių organizacijų sekretorius, partinių komitetų instruktorius.[3]
Mokykla išsiskyrė iš kitų aukštųjų mokyklų tuo, kad čia įstoti ar dirbti galėjo ne bet kas – pagrindiniai darbuotojai, dėstytojai ir studentai turėjo būti partijos nariai, turintys savo rajono partijos komiteto rekomendaciją ir siuntimą. Į dvimetę partinę mokyklą patekdavo žmonės, jau dirbę partinį darbą, siekiantys pasitobulinti, kopti karjeros laiptais, į keturmetę – žmonės su viduriniu išsilavinimu, dažniausiai su specialiu viduriniu, baigę technikumus. Studentams buvo suteikiama gera stipendija, bendrabutis.
Mokymo programa
Dėstomieji dalykai: TSKP istorija, marksistinė filosofija, mokslinis ateizmas, politinė ekonomija, mokslinis komunizmas, komunistinio darbininkų judėjimo istorija, SSRS istorija, tarptautiniai santykiai ir užsienio politika. Dar buvo dėstoma literatūra ir menas, tarybinė teisė, politinis-ekonominis pasaulio žemėlapis, planavimas, pramonės ir statybos ekonomika, žemės ūkio ekonominė organizacija, socialinių procesų valdymas, statistika, socialinės ekonomikos valdymas, finansai ir kreditas, mokslo technikos progresas pramonėje ir statyboje, buvo rašomas kursinis darbas. Buvo laikomi trys valstybiniai egzaminai – politinė ekonomija, filosofija, mokslinis komunizmas. Fakultatyvai: aukštoji matematika, kalbos kultūra ir oratorinis menas, užsienio kalbos (prancūzų, anglų, vokiečių).
Pagal 1996 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą aukštųjų partinių mokyklų diplomai Lietuvoje nepripažįstami ir jie negali būti liudijančiais apie asmens aukštąjį išsilavinimą.[4]
↑Juozas Lakis. Vilniaus aukštoji partinė mokykla. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 528
