Victor Turner

Viktoras Viteris Terneris (Victor Witter Turner, 1920 m. gegužės 28 d. – 1983 m. gruodžio 18 d.) – Jungtinės Karalystės ir Jungtinių Amerikos Valstijų sociokultūros antropologas, simbolinės-interpretacinės antropologijos atstovas.

Viktoras Terneris 1938–1941 m. studijavo poeziją ir klasikines kalbas, 1946–1949 m. – antropologiją Londono universiteto koledže, vėliau – Mančesterio universitete. 1955 m. apsigynė daktaro disertaciją. Dalyvavo Antrajame pasauliniame kare. 1955–1961 m. buvo antropologijos dėstytojas Mančesterio, 1964–1968 m. – Kornelio, 1968–1978 m. – Čikagos, nuo 1978 m. – Virdžinijos universitetuose; nuo 1968 m. – profesorius. 1961–1964 m. dirbo Stanfordo universiteto Pažangiųjų elgsenos mokslų centre.

Viktoras Terneris atliko stebėjimus Šiaurės Rodezijoje (tarp ndembų), Ugandoje. Tyrė šių kraštų gyventojų socialinius konfliktus, kultūrinius simbolius, socialinius pokyčius, krizes, ritualus, religijas, apeigas, vėliau – piligrimystę, teatrą.

Pasak Ternerio, simboliai nebyloja tiesiogiai, neturi fiksuotos ir nedviprasmiškos reikšmės; jie veikia per ritualą, kaip socialinį procesą ir kultūrinę tvarką, sužadina, sukelia, perša prasmes neapibrėžtumu pasižyminčia maniera. Simbolis – smulkiausias ritualo elementas, tačiau toks, kuris turi konkretaus ritualinio elgesio savybių bei yra pagrindinė specifinės ritualinės struktūros grandis.

Nagrinėjo žmonių kasdienę socialinę praktiką ir sąveikas, jas prilygino vadinamosioms socialinėms dramoms, kylančioms iš socialinės santvarkos ir bendruomeninių egzistencinių prasmių susidūrimo. Teigė, kad žmonėms reikia laiko ir atsiriboti nuo savo socialinių įsipareigojimų, kad galėtų prisitaikyti prie pokyčių.^[1] Pasak Ternerio, sociokultūriškai svarbūs ne tik struktūriniai, statuso-vaidmens ryšiai visuomenėje, bet ir visada šalia esantis nestruktūruotumas, kurį jis pavadino communitas.

Ritualus laikė kultūrinės tapatybės perdavimo svarbiausia priemone. Socialinė tvarka priklausanti nuo ritualų ir ceremonijų. Teigė, kad socialinė drama kyla dėl bendruomenės paveldėtų konfliktų. Perėjimo ritualuose pereinantieji iš vieno statuso į kitą, atsidurdami ribinėje (liminalinėje) būsenoje (pvz., iniciacijų metu ir pan.), žmonės atsiduria tokiuose socialiniuose laukuose, lyg jie būtų išplaukę, beribiai, ir išgyvena tokius socialinius santykius, kurie yra praradę klasifikacinį ir vertybinį griežtumą, vietos ir laiko orientyrus ir veikiami vien tik mitų-ritualų-simbolių kuriamos kultūrinės tvarkos.^[2]

Svarbiausi veikalai:

• Schizma ir tęstinumas Afrikos visuomenėje (Schism and Continuity in an African Society, 1957 m.)
• Liūdesio būgnai (The Drums of Affliction, 1968 m.)
• Simbolių miškas (The Forest of Symbols, 1969 m.)
• Ritualinis procesas (The Ritual Process, 1969 m.)
• Dramos, laukai ir metaforos (Dramas, Fields, and Metaphors, 1975 m.)
• Pasaulietinis ritualas (Secular Ritual, 1977 m.)
• Įvaizdis ir piligrimystė krikščioniškoje kultūroje (Image and Pilgrimage in Christian Culture, 1978 m.)
• Nuo ritualo iki teatro (From Ritual to Theater, 1982 m.)