Stanislovas Boguslavas Leščinskis (lenk. Stanisław Bogusław Leszczyński, 1677 m. spalio 20 d. – 1766 m. vasario 23 d.), Stanislovas I – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1704–1709 ir 1733–1736), Lotaringijos ir Baro kunigaikštis (1737–1766).
Biografija
Kilęs iš Didžiosios Lenkijos bajorų, vienos iškiliausių šalies magnatų giminių – Leščinskių.[1] 1698 m. vedė Kotryną Opalinską. Nuo 1699 m., kaip ir tėvas, buvo Poznanės vaivada. Didžiojo Šiaurės karo metu – vienas iš Švediją palaikiusių didikų grupuotės vadovų.[2]
Abiejų Tautų Respublikos valdovas
Po Karolio XII įsiveržimo į Lenkiją 1702 m., 1704 m. liepos 12 d. švedų šalininkai Lenkijoje atėmė iš Augusto II sostą ir Varšuvos elekcinis seimas karaliumi išrinko Stanislovą Leščinskį. Karūnuotas 1705 m. spalio 4 d. Varšuvoje Stanislovu I. Naujasis karalius laikėsi tik dėl švedų kariuomenės, bet bajorijos daugumos buvo nepripažįstamas. Išties didesnę valdžią įgijo po Altranšteto (Altranstädt) sutarties (1706 m. spalio 13 d.), kuria Augustas II atsisakė ATR sosto.
Karoliui XII 1709 m. pralaimėjus Rusijos kariuomenei prie Poltavos, Stanislovas Leščinskis 1710 m. vasario 4 d. emigravo į Prūsiją, o vėliau į Prancūziją. 1725 m. išleido dukterį Mariją už Liudviko XV. 1733 m. vasario 2 d. mirė Augustas II. Nors bajorų dauguma ir Prancūzija palaikė Stanislovą Leščinskį, Austrija bei Prūsija rėmė Augusto II sūnų ir įpėdinį Saksonijoje Frydrichą Augustą II. Su Prancūzijos diplomatų parama Stanislovas 1733 m. rugsėjo 12 d. vėl buvo išrinktas Abiejų Tautų Respublikos valdovu. Per ATR įpėdinystės karą 1733–1735 m. pašalintas iš sosto, pabėgo į Prūsiją, o Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Rusijos palaikomas Frydrichas Augustas (Augustas III).
Lotaringijos ir Baro kunigaikštis
Pagal Vienos taiką (1738 m. lapkričio 18 d.) Stanislovas Leščinskis oficialiai atsisakė pretenzijų į Abiejų Tautų Respublikos sostą ir iki gyvos galvos buvo paskirtas Lotaringijos ir Baro kunigaikščiu.[2] Tačiau jau 1736 m. buvo pasirašyta Medono deklaracija, pagal kurios sąlygas Stanislovas atsisakė „sunkumų, susijusių su Baro ir Lotaringijos kunigaikštysčių finansų bei pajamų tvarkymu“. Už tai kunigaikštis gavo metinę pusantro milijono livrų išmoką, padidinsimą iki dviejų milijonų livrų mirus Toskanos didžiajam kunigaikščiui (jis vėliau tapo imperatoriumi Pranciškumi I). Stanislovui Leščinskiui palikta teisė teikti išmokas, darbo vietas ir pareigas, bet tik pasitarus su Prancūzijos karaliumi, uošviu Liudviku XV.[3] Po Stanislovo Leščinskio mirties Lotaringijos kunigaikštystė prijungta prie Prancūzijos ir pertvarkyta į generalitetą (pranc. généralité).[4]
Stanislovas Leščinskis Nansi įsteigė biblioteką ir Stanislovo akademiją. Liunevilyje jo įkurdintą Kadetų karo mokyklą baigė ir grupė būsimų ATR politikų ir kariškių. Gyvendamas Prancūzijoje parašė politinių ir filosofinių veikalų, juose pagrindė pribrendusias Abiejų Tautų Respublikos valdymo reformas. Nansi jo lėšomis įrengtoje Karaliaus (dabar – Stanislovo) aikštėje Leščinskiui 1831 m. pastatytas paminklas.[2] Po mirties buvo palaidotas šio miesto Švč. Dievo Motinos bažnyčioje, vėliau palaikai perkelti į Šv. Kotrynos Aleksandrietės bažnyčią Sankt Peterburge, o 1926 m. – į Vavelio pilį. 1938 m. perlaidotas Vavelio katedros Žygimanto kriptoje.
Lietuva valdant Stanislovui Leščinskiui
Valdant Stanislovui Leščinskiui labai sumažėjo Lietuvos prekyba su užsienio šalimis, nes švedai buvo perėmę ir uždarę Lietuvos uostus. Didikų Oginskių vadovaujama Lietuvos bajorų grupuotė rėmė Abiejų Tautų Respublikos valdovą Augustą III (Saksonijos elektorių Frydrichą Augustą II), Leščinskio pusėje iš Lietuvos bajorijos buvo beveik tik didikai Sapiegos, todėl jis visiškos valdžios Lietuvoje neturėjo.[5]
Galerija
Genealogija
Išnašos
Literatūra
- E. Ciešlak. Stanisław Leszczyński – Wroclaw–Warszawa, 1994
