Semionas Lavočkinas (rus. Семён Алексеевич Лавочкин, tikroji pavardė – Семён Айзикович Лавочкин; 1900 m. rugpjūčio 29 d. Smolenske – 1960 m. birželio 9 d.) – TSRS aviacijos konstruktorius, TSRS Mokslų Akademijos narys korespondentas, inžinerinės aviacijos tarnybos generolas majoras, dukart Socialistinio Darbo didvyris.

Gimė 1900 m. birželio 9 d. Smolenske. Tėvas – gimnazijos mokytojas. Mokėsi Roslavlyje (Smolensko sritis).

1917 m. aukso medaliu baigė gimnaziją Kurske. Nuo 1918 m. – Raudonoje Armijoje, tarnavo pasienio apsaugoje.

1920 m. iš armijos buvo nusiųstas mokytis Maskvos aukštojoje technikos mokykloje (dabar Maskvos Baumano valstybinis technikos universitetas). 1927 m. ją baigė gaudamas inžinieriaus aeromechaniko kvalifikaciją.

Nuo 1929 m. dirbo įvairiuose aviacijos konstravimo biuruose. 1935–1938 m. buvo naikintuvo LL (serijiniu būdu negamintas) projekto vyriausiasis konstruktorius. 1938–1939 m. dirbo Aviacijos pramonės vyriausioje valdyboje.

Nuo 1939 m. S. Lavočkinas dirbo aviacijos gamyklos Nr.301 (Chimkų miestе Maskvos srityje) konstravimo biure lėktuvų konstruktoriumi, biuro vadovu. Jam vadovaujant kartu su M. Gudkovu ir V. Gorbunovu buvo sukurtas naikintuvas LaGG-3.
Nuo 1940 m. jis buvo aviacijos gamyklos Nr.21 (Gorkis) konstravimo biuro vyriausiasis konstruktorius. Didžiojo Tėvynės karo metais rimtai tobulino naikintuvą LaGG-3, kuris pradžioje buvo gana avaringas ir kurio charakteristikos buvo nepakankamos. Buvo pakeistas variklis, sustiprintos sparnų plokštumos, dėl ko lėktuvo kovinės galimybės ryškiai pagerėjo.
Tada jis sukūrė 10 serijinių ir eksperimentinių naikintuvų, tarp jų La-5, La-5F, La-5FN, La-7, kurie plačiai naudoti kovos veiksmuose. Lavočkino naikintuvais skraidydamas I. Kožedubas numušė 62 vokiečių lėktuvus. 1941–1945 m. buvo pagaminta 22 500 S. Lavočkino naikintuvų.
Nuo 1943 m. buvo bandomi Lavočkino naikintuvai su raketiniais greitintuvais.

1944 m. rugpjūčio 19 d. S. Lavočkinui suteiktas aviacijos inžinerinės tarnybos generolo majoro laipsnis.

1945 m. Lavočkino konstravimo biuras buvo perkeltas į Chimkus. Tada buvo sukurti paskutiniai S. Lavočkino naikintuvai su vidaus degimo varikliais – visiškai metalinis La-9, mokomasis treniruočių naikintuvas La-180, tolimasis naikintuvas La-11.
Po to Lavočkino KB buvo pavesta kurti reaktyvinius naikintuvus (reaktyvinių variklių naudojimu naikintuvuose Lavočkinas užsiėmė dar 1944 m.).

1947 m. S. Lavočkinas sukūrė La-160 (pirmąjį TSRS lėktuvą su strėliškais sparnais), kuris vėliau tapo serijiniu naikintuvu La-15.^[1] 1948 m. lėktuvas La-176 (sparnų strėliškumas 45°) viršijo garso greitį, pirmą kartą TSRS. Konstruktorius sukūrė viršgarsinį naikintuvą La-190, visaorį dvivietį naikintuvą su radaru La-200.

Vėliau S. Lavočkinas kūrė raketinę techniką. 1950 m. S. Lavočkino KB buvo pavesta sukurti ir paleisti į seriją raketas žemė-oras. Priešlėktuvinės raketos turėjo būti skirtos ginti TSRS pramonės centrus nuo atominėmis bombomis ginkluotų bombonešių.
1951-1955 m. S. Lavočkino konstravimo biure buvo sukurtos antžeminės zenitinės valdomos raketos ZUR-205 и ZUR-215 ir raketos oras-oras. 1955 m. apie Maskvą ėmė veikti priešlėktuvinės sistemos Berkut. Lavočkino raketos (ZUR-217М ir ZUR-218) buvo ginkluotėje iki maždaug 1980 m.
Tada buvo sukurtas ir bepilotis lėktuvas taikinys La-17, kurį gamino iki 1993 m. Buvo sukurtas ir žvalgybinis šio aparato variantas, naudotas kaip bepilotis fronto fotografinės žvalgybos aparatas.

1953 m. tapo TSKP nariu.

1954 m. S. Lavočkinas ėmė kurti tarpkontinentinę viršgarsinę sparnuotąją raketą Buria.^[2]
1956 m. paskirtas generaliniu konstruktoriumi. Užimdamas šias pareigas jis baigė kurti sparnuotąją raketą Buria ir suprojektavo priešlėktuvinės gynybos kompleksą Dal, kurios pagrindas buvo didelio nuotolio (iki 500 km) raketos žemė-oras, skirtos itin greitiems oro taikiniams naikinti.

1950–1958 m. buvo TSRS Aukščiausios Tarybos deputatas.
1958 m. tapo TSRS mokslų akademijos nariu korespondentu.

1960 m. birželio 9 d., baigiantis Burios bandymams, vykusiems Sary-Šagano poligone Kazachijoje prie Balchašo ežero, Semionas Lavočkinas mirė nuo širdies smūgio.
Palaidotas Novodevičės kapinėse Maskvoje.

• 1941] m. – Stalino premija
• 1941 m. – Lenino ordinas
• 1943 m. – Socialistinio Darbo didvyrio vardas.
• 1943 m. – Lenino ordinas
• 1943 m. – Stalino premija.
• 1944 m. – 2-ojo laipsnio Suvorovo ordinas, medalis „Už kovinius nuopelnus“.
• 1945 m. – Raudonosios Vėliavos ordinas ir 1-ojo laipsnio Suvorovo ordinas
• 1946 m. – Stalino premija.
• 1948 m. – Stalino premija.
• 1950 m. – Lenino ordinas
• 1956 m. – antrasis Socialistinio Darbo didvyrio vardas.

• Лавочкин Семён Алексеевич