Lietuvoje gyvena 59 vietinių žinduolių rūšys, iš kurių septynios rūšys buvo atrastos nuo XX a. paskutinio dešimtmečio iki 2015 metų vidurio. Trys rūšys, kurios istoriniais laikais buvo išnykusios, Lietuvoje reintrodukuotos iš kaimyninių šalių ir dabar šalyje sudaro stabilias populiacijas:
Ilgą laiką buvo laikomas viena rūšimi kartu su rudakrūčiu ežiu (Erinaceus europaeus) ir pietiniu baltakrūčiu ežiu (Erinaceus concolor), bet po išsamių genetinių ir morfologinių tyrimų išskirtas kaip atskira rūšis.
Iki šiol nesutariama dėl šios rūšies populiacijos egzistavimo Lietuvoje. Pasak Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) narių, kurie pirmą kartą šalyje stebėjo šią rūšį, jų populiacija nors ir reta, bet gyvena Lietuvoje[2]. Bet anot šikšnosparnių apsaugos Lietuvoje draugijos (ŠALD), šios rūšies populiacijos egzistavimas Lietuvoje dar nepatvirtintas. [3].
Introdukuota rūšis Lietuvoje, bet laisvėje beveik nesutinkami. Kai kuriose Europos šalyse yra pastebimas introdukuotų dėmėtųjų elnių poravimasis su vietinais tauriaisiais elniais[4][5], tad gimus hibridiniams palikuonims, gali nukentėti vietinių tauriųjų elnių genofondas. Dėmėtųjų elnių natūralus paplitimo arealas Rytų Azijoje.
Introdukuota rūšis Lietuvoje, bet laisvėje beveik neplinta, dauguma laikomi aptvaruose. Danielių natūralus paplitimo arealas - Mažoji Azija, Iranas ir galbūt Pietų EuroposBalkanų ir Apeninų pusiasaliai.
Prieš maždaug 7000 metų buvo introdukuoti Sardinijoje ir Korsikoje, vėliau platinti kituose kraštuose. Introdukuoti ir Lietuvoje, bet mūsų šalyje laisvėje neišgyvena dėl netinkamų klimato sąlygų.
Svetimžemės invazinės žinduolių rūšys
2018 m. duomenimis, Lietuvoje aptinkamos 5invazinės rūšys. Jos nekontroliuojamai išplito dėl žmonių padarytų klaidų: buvo introdukuotos Lietuvoje ir kitose netolimose šalyse, bet nebuvo nuspėta, kad masiškai ims plisti. Kitos rūšys perkeltos į svetimą joms regioną pabėgo iš aptvarų ir ėmė nekontroliuojamai plisti. Invazinės rūšys ypač kenksmingos vietinei rūšių įvairovei, kurios dėl konkurencijos tampa retos arba visiškai išnyksta, pavyzdžiui dėl kanadinių audinių, kaip manoma išnyko vietinės europinės audinės:
Buvo introdukuotas Europoje, kurio natūralus paplitimo arealas Rytų Azija, bet netrukus Europoje išplito kaip invazinė rūšis. Pavojingi vietinei faunai, ypatingai ant žemės perintiems miškų paukščiams. Naikintinas.
Buvo introdukuotas Europoje, kurio natūralus paplitimo arealas Šiaurės Amerikoje, bet netrukus Europoje išplito kaip invazinė rūšis. Jis ypatingai pavojingas vietinėms Lietuvos paukščių rūšims perinčioms medžiuose ir ant žemės. Naikintinas.
Buvo introdukuota Europoje, kurio natūralus paplitimo arealas Šiaurės Amerikoje, bet netrukus Europoje išplito kaip invazinė rūšis. Lietuvoje ir daugelyje šalių visiškai išstūmė jai biologiškai artimą vietinę europinę audinę. Naikintina.
invazinė rūšis. Jų natūralus paplitimo arealas Šiaurės Amerikos žemyne. 1954 metais jas introdukavo Europoje, kurios vėliau nesukontroliuojamai išplito.
invazinė rūšis. Iki išplitimo, jų savaiminis areals buvo Rytų Azijoje, maždaug dabartinės Kinijos šiaurėje ir Mongolijoje. Ėmė plisti viduramžiais, žmonių migracijų keliais, kurios netrukus išplito visur, kur gyvena žmonės. Po žmonių jos yra sėkmingiausiai prisitaikę gyventi visur žinduoliai. Dabar išplitę visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, Šiaurės Amerikos bei Eurazijos šiaurinius pakraščius.
Lietuvoje aptinkamų žinduolių rūšių statusas neaiškus
2018 m. duomenimis, Lietuvoje 2 rūšys. Tai rūšys, kurių statusas šiuo metu Lietuvoje nėra tiksliai ištirtas ir neaiškus. Vienos jų galbūt plinta natūraliai kaip naujos ar kažkada gyvenę ir grįžtančios rūšys, o kitos galbūt plinta įsikišus žmonėms kaip invazinės rūšys. Jų tiksliam statusui nustatyti reikalingi krupštesni tyrinėjimai:
Pradžioje buvo manyta, kad tai invazinė rūšis, bet pastaruoju metu vis daugiau įrodymų, kad tai iš pietų natūraliai plintanti rūšis. Remiantis 2018 m. įvairiais šaltiniais, šis paprastojo šakalo (Canis aureus) porūšis vis dažniau pastebimas Lietuvoje, kitose Baltijos valstybėse, Gudijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Čekijoje ir kitose Vidurio Europos šalyse. Anksčiau iki plitimo šiaurės, šiaurės vakarų kryptimis, europinio paprastojo šakalo šiauriausios populiacijos savaime gyveno Vengrijoje
Ieškotinos Lietuvoje žinduolių rūšys
Visos 3 rūšys priklauso šikšnosparniniams (Chiroptera), lygianosinių (Vespertilionidae) šeimai. Tai galimai gyvenusios ar gyvenančios Lietuvoje šikšnosparnių rūšys, kurių išplitimo arealas eina per Lietuvą arba ji yra jų išplitimo pakraštys.
Pastebėti visose Lietuvą supančiose šalyse - rytų Latvijoje, vakarų Gudijoje, Lenkijoje, Rusijos valdomoje šiaurinėje Rytprūsių dalyje, taip pat pietų Švedijoje, tad didelė tikimybė, kad jie gali gyventi ir Lietuvoje
Pietrytinė Lietuvos riba yra šiauriausias šios rūšies savaiminio paplitimo pakraštys. Tinkamiausios jiems buveinės - mišriųjų ir lapuočių medžių brandūs miškai, ypač sengirės, kuriose auga ąžuolai, bukai ir kiti stambūs, seni, drevėti, gausus uoksųmedžiai. Tai vienintelė šikšnosparnių būryje plėšri Europoje gyvenanti rūšis, ypač migracijų metu medžiojanti smulkius paukščius
Šiaurės ryčiausias jų paplitimo arealo pakraštys siekia Lietuvos pietinį pakraštį, tačiau Lietuvoje ši rūšis nepastebėta.
Į Lietuvą atsitiktinai užklystančios rūšys
Pastoviai negyvenantys ir labai retai, atsitiktinai, pavieniui ar nedideliais būreliais užklystantys į Lietuvą žinduoliai. Įvairiu laikmečiu stebėtos 4 jų rūšys.
Baltijos jūroje ties Lietuvos teritoriniais vandenimis užklysta atlantinės afalinos (Tursiops truncatus truncatus) porūšis, kuris nuo 2000 m. iki 2015 m. vidurio stebėtas tris kartus[6]. Nuotraukoje atlantinės afalinos patelė su dviem jaunikliais ties Škotijos pakrante.
Istoriniais laikais išnykusios vietinės Lietuvos žinduolių rūšys
Sąraše įrašytos 8 savaime Lietuvoje gyvenusios, bet istoriniais laikais išnykusios žinduolių rūšys.
†Išnykusi rūšis. Šis miškinių kačių (Felis silvestris) porūšis Lietuvoje išnyko dėl žmonių neigiamo poveikio natūraliai gamtai, ypač brandžių ir didelių miškų plotų sumažinimo ar išnaikinimo. Galimai įtakos turėjo ir pusiau sulaukėjusios naminės katės (Felis catus), su kuriomis gali poruotis ir sulaukti palikuonių.
†Išnykusi rūšis. Maždaug XX a. pabaigoje išnykusi rūšis įrašyta į Lietuvos raudonosios knygos 0(Ex) kategoriją. Išnykimo priežastis - žmogaus įsikišimas į gamtą, platinant svetimžemes rūšis. Šiuo atveju buvo introdukuotos kanadinės audinės, kurios nekontroliuojamai išplitę išstūmė vietines europines audines.
†Išnykusi rūšis įrašyta į Lietuvos raudonosios knygos 0(Ex) kategoriją. Iki XXI a. pradžios žinoma tik viena radimvietė Varėnos rajono Perlojos girininkijoje, kur ąžuolinės miegapelės stebėtos 1957–1959 metais.