Rusijos pilietinis karas (rus.Гражданская война в России, 1917/1918 – 1922/1923) – keletas karinių konfliktų tarp skirtingų politinių, etninių, socialinių grupių ir valstybinių darinių buvusios Rusijos imperijos teritorijoje, vykusių po Spalio revoliucijos 1917 m. lapkričio mėnesį valdžią paėmus bolševikams. Pagrindinė kova vyko tarp komunistų bolševikų (pagal L.Trockio įkurtą Raudonąją armiją vadintų „raudonaisiais“) ir įvairių jiems oponavusių grupių – konservatorių, demokratų, nuosaikiųjų socialistų, nacionalistų ir Baltosios gvardijos. Pilietinis karas baigėsi bolševikų pergale.
Pilietinis karas vyko daugiausia trijuose pagrindiniuose frontuose: rytų, pietų ir šiaurės vakarų. Taip pat karą galima suskirstyti į tris pagrindinius laikotarpius.
Kovojančios pusės
Pilietinis karas vyko tarp „raudonųjų“ (komunistų ir revoliucionierių) ir „baltųjų“ (monarchistų, reakcionierių, demokratų ir konservatorių), kurie priešinosi bolševikų režimui. Baltųjų kovą prieš Raudonuosius palaikė ir užsienio šalys. Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės pajėgos po Vokietijos pralaimėjimo kare 1918 m. lapkritį įsiveržė iš šiaurės ir pietų, užimdamos vokiečių paliekamas Rusijos teritorijas ir užėmė aiškiai baltuosius palaikančią poziciją. „Baltuosius“ aktyviai rėmė ir kitos užsienio valstybės (Vokietija, Lenkija). Nuosaikūs socialistai, anarchistai ir nacionalistai kovojo su abiem pagrindinėm jėgom ir buvo vadinami „žaliaisiais sukilėliais“. Anarchistinės grupės Ukrainoje (pvz., vadovaujamos Nestoro Machno), priklausomai nuo situacijos kovojo tiek su vienais, tiek su kitais.
Baltieji
Didelės antibolševikinės pajėgos susitelkė Rusijos pakraščiuose. Šiaurės Kaukaze susiformavo vadinamoji Savanorių armija, vadovaujama generolų L. Kornilovo, A. Denikino, M. Aleksejevo. Bendrai baltieji sudarė tris frontus:
pietuose: generolo Denikino ir Krasnovo vadovaujami Dono kazokai ir savanoriai;
Be šių trijų frontų dar buvo gana savarankiškų baltųjų pajėgų:
rytų Sibire: Atamano Semionovo kazokų pajėgos, remiamos japonų ir amerikiečių;
Mongolijoje: Azijos kavalerijos divizija, vadovaujamas baltvokiečio Ungern von Sternberg.
Raudonieji
Raudonosios armijos stiprinimui, gynybos organizavimui vadovavo karo reikalų komisaras Levas Trockis. Buvo įvesta privaloma karinė tarnyba 18-40 metų vyrams. Raudonoji armija išaugo nuo 1 milijono karių 1918 m. pabaigoje iki daugiau nei 5 milijonų praėjus dvejiems metams. Buvo panaudotos visos ginklų atsargos, imta gaminti naujus.
Karo eiga
Tai, kad kilo pilietinis karas, nustebino Leniną ir pradžioje jis nepakankamai įvertino savo priešininkų jėgas.