Rolando giesmė − viduramžių herojinė poema, parašyta XI a. pabaigoje. Nacionalinis prancūzų epas. Joje apdainuojamas frankų imperatoriaus Karolio Didžiojo žygis į Ispaniją ir didvyriška riterio Rolando vadovaujamų frankų kova su saracėnais Ronsevalio slėnyje. Lietuvių kalba išleista 1927, 1969, 1988 ir 2005 metais.^[1]

Poemos turinys paremtas istoriniais įvykiais. 777 m. Suleimanas, maurų valdomos Barselonos valdytojas, lankėsi pas Karolį Didįjį, manoma, prašydamas karinės pagalbos. Suleimanas priklausė Abasidų giminei, kuri kiek anksčiau nuvertė Omejadų valdžią Arabų kalifate. Omejadai buvo išžudyti, išskyrus Abdur Rachmaną, kuris pasitraukė į Pirėnų pusiasalį ir čia įsitvirtino. Dar prieš tai Omejadų kariuomenė buvo įsiveržusi į Prancūziją ir juos galutinai atrėmė Karolio Didžiojo tėvas Pipinas Trumpasis.

Prieš 778 m. Velykas Puatu susirinko didžiulė Karolio Didžiojo armija, kurioje buvo gotai, burgundai, lombardai, bavarai, kariai iš Austrazijos, Neustrijos, Septimanijos ir Provanso.^[2] Kariuomenė pasidalijo į dvi dalis: imperatoriaus vadovaujama dalis įsiveržė į Ispaniją pro Pirėnų kalnų vakarus per Baskų šalį. Kita dalis įsiveržė pro Pirėnų rytinę pusę. Abi kariuomenės turėjo susijungti ties Saragosos miestu. Yra neaiškūs Karolio Didžiojo tikslai šiame žygyje. Jei jis tikėjosi vietinių krikščionių sukilimo prieš maurų valdžią, tai jis neįvyko. Astūrijos karalystė tikriausiai irgi nepageidavo, matyt, naujų užkariautojų, o gal buvo sąjungoje su Abdur Rachmanu. Krikščioniškas Pamplonos miestas atsisakė priimti Karolio Didžiojo kariuomenę ir jis buvo užimtas jėga. Tai buvo vienintelis užimtas miestas per visą žygį. Ties Saragosa jungtinė kariuomenė sustojo, bet buvo be miestų sienoms imti reikalingų mašinų. Tikriausiai taip pat turėjo rimtų kariuomenės aprūpinimo keblumų. Suleimanas iš Barselonos vargiai kažką galėjo padėti. Karolio Didžiojo kariuomenei pasidavė keli maurų miestai, bet tikriausiai tik iš palankumo Suleimanui.

Nežinoma, kiek Karolis Didysis stengėsi užimti Saragosą. Greitu laiku prasidėjo jo kariuomenės atsitraukimas. Rugpjūčio pradžioje jo kariuomenė, pakeliui į Prancūziją, išgriovė Pamplonos sienas tiek keršydama už pasipriešinimą, tiek akivaizdžiai siekdama susilpninti karinius pajėgumus Ispanijos šiaurėje. Po to sekė žygis per Pirėnų kalnus. Anksčiausioje kronikoje, vadinamoje „Karališkaisiais analais“, išvis neužsimenama apie kokius nors įvykius Pirėnų kalnuose. Beveik visi vėlesni kronikos komentatoriai sutaria, kad kronikos autorius turėjo priežasčių nieko nepaminėti. Maždaug po ketvirčio amžiaus kronika buvo perrašyta ir naujasis autorius, matyt, jautė, kad šioje vietoje kažką reikia parašyti. Ši kronika vadinama „Einhardo analais“, nors šiuo metu visiškai tikra, kad Karolio Didžiojo biografas Einhardas jos neparašė. Juose tvirtinama, kad, naudodamiesi patogesne padėtimi kalnų viršukalnėse ir kariuomenės išsiskleidimu, frankų kariuomenės ariergardą užpuolė baskai. Frankų kariuomenė pakriko, daugelio dalinių vadai buvo nužudyti. Pasinaudoję gamtinėmis sąlygomis baskai pagrobė į Prancūziją gabenamą žygio grobį ir pasitraukė į kalnus. Kronikoje paminėtas didelis Karolio Didžiojo liūdesys dėl mūšio baigties.

Kitų detalių apie įvykius pateikė Karolio Didžiojo biografas Einhardas. Skirtingai nuo ankstesnių autorių, jis žygį į Ispaniją bandė pavaizduoti buvus sėkme, o baskų pasalą Pirėnų kalnuose tik menku įvykiu. Pasak jo, išdavikiški gaskoinai palaukė, pakol kariuomenė išsities ilga grandine slėniuose ir po to puolė ariergardą. Frankai buvo pasimetę, gaskoinai greitai juos išžudė, išgrobė gurguolę ir pasinaudoję nakties tamsa pasitraukė. Pasak Einhardo: „Šiame mūšyje žuvo karališkasis senešalas Eginhardas, rūmų grafas Anzelmas ir Bretanės markgrafas Hruodlandas bei daugelis kitų.“ Tai yra tik vienas iš dviejų Hruodlando, pagrindinio „Rolando giesmės“ veikėjo, paminėjimų. Kitas paminėjimas yra ant vienos to laikmečio monetos, kurios vienoje pusėje užrašytas vardas Carlus, kitoje − Rodlan. Manoma, kad mūšis įvyko 778 m. rugpjūčio 15 d.

Pasak vieno iš moderniųjų epo tyrinėtojų Ž. Bedjė teorijos, paskelbtos prieš I-ąjį Pasaulinį karą, mūšis buvo menkas įvykis, kuris išliko vietovės gyventojų atmintyje. Ilgainiui jis virto legenda, mielai perduodama vietos gyventojų piligrimams, keliaujantiems į Šv. Jokūbo Komposteliškio katedrą. Šis kelias ėjo per Ronsevalį, kurio vienuoliai tikriausiai sąmoningai platino ir papildė legendą. Legenda buvo užrašyta XII a. gide piligrimams. Slėnyje buvo pastatytas kryžius, esą iš Karolingų laikų, bei buvo kiti artefaktai, esą likę po mūšio ir siejami su Rolandu.

1933 m. R. Fatjė iškėlė klausimus, kodėl Karolio Didžiojo gurguolė buvo kariuomenės ariergarde, jei paprastai ji būna voros viduryje, ir kodėl mūšis, kuriame žuvo daugelis vadų ir pakriko visa kariuomenė, laikomas nereikšmingu? Anot jo, pasala turėjo būti klasikinės taktikos: buvo užblokuotas kariuomenės judėjimas priekyje ir smogta voros galui. Kariuomenė turėjo žūtbūtinai kovoti, kad prasibrauti į priekį ir patyrė reikšmingą pralaimėjimą, kurio garsą išnešiojo žygio dalyviai išaukštindami pasmerkto ariergardo vado, markgrafo Hruodlando (Rolando) žūtį pasakojimais ir baladėmis. Poemą tikriausiai parašė žmogus, kuris buvo toli nuo įvykių vietovių. Pavyzdžiui, vietiniai gyventojai vargiai galėjo lengvai tvirtinti, kad Kordoba yra kažkur prie Saragosos, o Saragosa prie jūros. Pasak R. Fatvė, Ronsevalio vienuoliai tik pasinaudojo legenda ir poema.

Neaišku, kada poema buvo užrašyta. Manoma, kad tai įvyko XI a. antroje pusėje. 1096 m. Klermono susirinkime popiežius Urbonas II ją paminėjo kviesdamas riterius į žygį prieš musulmonus. Poemos originalas neišliko. Ji žinoma iš šešių nuorašų, kurie šiek tiek skiriasi turiniu. Seniausiu ir meniškiausiu nuorašu yra vadinamasis Oksfordo tekstas, saugomas T. Bodlėjaus bibliotekoje Oksforde. Jį XII a. viduryje užrašė anglų−normanų raštininkas. Ši knyga yra mažų matmenų, 17×12 cm. Tokias knygas nešiodavosi žonglieriai. Ši poemos versija baigiama žodžiais „Turoldas čia nutyla“. Neaišku, ar minimas Turoldas yra poemos autorius, perrašinėtojas ar poemos pasakotojas. XIX a. prasidėjus romantizmui susidomėta senovine, liaudies kūryba. 1832 m. atrastas poemos rankraštis Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje, 1837 m. paskelbtas Oksfordo rankraštis, 1850 m. išleistas vertimas į naująją prancūzų kalbą.

„Rolando giesmė“ parašyta dekasilabine eilėdara iš 4002 eilučių, suskirstytų į 291 nevienodos apimties strofą.^[3] Joje nevengiama liaudies kūrybai būdingų hiperbolizavimų, perdėjimų. Trumpai trukęs ir nieko nepasiekęs Karolio Didžiojo žygis paverstas septynis metus trukusiu karu, kuriuo užkariauta visa Ispanija. Karolis Didysis, kuriam turėjo būti 36 metai, vaizduojamas žilabarzdžiu seneliu. Istoriškai beveik nežinomas grafas Rolandas tapo Karolio Didžiojo dešiniąja ranka, su savo kardu Diurandaliu užkariavusiu daugybę šalių. Frankų kovos vyksta ne su baskais, bet su saracėnais, taip suteikiant įvykiams religinės kovos potekstę. Pabrėžiant frankų heroizmą iškeliamas ir saracėnų narsumas. Padauginamas saracėnų skaičius, jų gretoms priskiriami liutičiai, prūsai, lyviai, neturėję nieko bendro su arabais, taip pat žinomi frankų priešininkai ir pramanytos tautos.

Poemos autoriaus kalba tiesi, paprasta, kartais grubi, be didelių slapukavimų. Frankai autoriui herojai, saracėnai − niekšai. Poemos pradžioje tik Saragosa neužimta. Jos valdovas Marsilis (pramanytas asmuo) siunčia pasiuntinį Blankandreną pas Karolį Didįjį žadėdamas dovanų ir apsikrikštyti, jei jis pasitrauks iš Ispanijos. Karolis pas Marsilį siunčia pasiuntinį Ganeloną sutarti sąlygų. Pačioje pradžioje autorius neslepia − frankai bus apgauti, Ganelonas juos išduos, narsiausias Karolio Didžiojo peras Rolandas žus. Ganelono prototipas, manoma, yra IX a. gyvenęs vyskupas Genilo, išdavęs Karolį Plikąjį ir nubaustas mirties bausme. Poemoje veikia ir daugiau veikėjų, gyvenusių vėliau ir tikrame žygyje nedalyvavusių.

Frankų bėdų šaltiniu tampa feodalų nesutarimai. Ganelonas tiki, kad Rolandas, pasiūlęs jį į pasiuntinius, siekia jo mirties, nes prieš tai buvusius pasiuntinius Marsilis nužudė. Ganelonas vykdo Karolio valią, bet atvykęs pas Marsilį pasiūlo išduoti Rolandą saracėnams tikindamas, kad Rolandui žuvus Karolis nebepajėgs kariauti ir atsitrauks. Po to jis pasiūlo Karoliui skirti kariuomenės ariergardui vadovauti Rolandą, žinodamas, kad saracėnai jį užpuls. Prie Rolando prisijungia jo ištikimiausias draugas Olivjė ir kiti Karolio Didžiojo perai.

Poemos siužeto struktūra, anot B. Jarcho, yra tokia:^[4]

1. Užuomazga iš dviejų dalių: Blankandreno pasiuntinybė ir Ganelono pasiuntinybė.
2. Kulminacija iš dviejų dalių: saracėnų perų žūtis ir frankų perų žūtis.
3. Atomazga iš dviejų dalių: Karolio Didžiojo kerštas saracėnams ir bausmė Ganelonui.

Poemoje yra paralelių: dvylika saracėnų perų ir dvylika frankų perų, Marsilio taryba − Karolio Didžiojo taryba, Karolis Didysis, galingiausias krikščionių valdovas − Baliganas, galingiausias saracėnų valdovas. Naudojamos pasikartojančios mintys skirtingose strofose taip paryškinant svarbiausius, dramatinius siužeto momentus (poema buvo skirta klausymui, ne skaitymui). Rolandas yra ištikimybės, atsidavimo valdovui pavyzdys. Pagrindinis jo bruožas yra narsa. Iškilus pavojui ir Olivjė pasiūlius kviesti į pagalbą Karolio pagrindines pajėgas, jis atsisako pūsti ragą, nes jam tai yra bailumo išraiška. Mūšio pabaigoje, esant padėčiai beviltiška, jau Olivjė atkalbinėja pūsti ragą. Poemos drama baigiasi teisybės triumfu: saracėnai nugalėti, išdavikas nubaustas, nors už tai teko brangiai sumokėti.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.