54°40′06″ š. pl. 25°18′16″ r. ilg. / 54.66833°š. pl. 25.30444°r. ilg. / 54.66833; 25.30444

Rasų kapinės – kapinės Vilniaus pietrytinėje dalyje, Rasų kvartale; Rasų−Ribiškių kalvyne. Tai vienos seniausių ir svarbiausių kapinių Lietuvoje.^[1]

Rasų kapinės yra dvejos: Senosios Rasos, įsteigtos 1801 metais (apie 1820 metus aptvertos mūro siena); jų viduryje pastatyta neogotikinė Rasų kapinių koplyčia (1841−1850 m.) su varpine (1888 m.), ir Naujosios Rasos (įkurtos po I pasaulinio karo už slėnio). Senąją ir naująją kapinių dalis skiria Sukilėlių gatvė.^[1]

Rasų kapinės įsteigtos 1801 metais. Kapinės pašventintos 1801 m. gegužės 6 d. Tų pačių metų gegužės 8 d. jose palaidotas Vilniaus miesto burmistras Jonas Miuleris. Pirmajame parapinės Misionierių bažnyčios mirties metrikų įraše pažymėta, kad laidotuvėse dalyvavo Vilniaus vyskupas Dovydas Pilichovskis. Oficialiai kapinės įteisintos Vilniaus miesto magistrato 1801 m. liepos 20 d. aktu. Kapinėms paskirtas 3,51 ha plotas. Ši vieta buvo pietvakarinėje dabartinių kapinių dalyje, apie vėliau pastatytą neogotikinę Rasų kapinių koplyčią. Pirmaisiais kapinių egzistavimo mėnesiais Rasose laidota labai negausiai: balandį palaidoti tik keturi asmenys, gegužę – tik du asmenys, birželį – penki asmenys. 1801 m. liepos mėn. Vilniaus miesto magistratas išdavė oficialų žemės suteikimo Rasų kapinėms aktą.^[2][3][4]

Kapines nuo jų įsteigimo prižiūrėjo Misionierių vienuolynas. Šį vienuolyną uždarius, 1844 m. Rasų kapinės buvo perduotos Šv. Jonų bažnyčiai.^[2][4]

Kapinės buvo vadinamos Rasomis, Išganytojo Kalno, Misionierių kapinėmis. Nuo 1841 metų mirties metrikų knygose įsigali vienas pavadinimas – Parapinės Rasų kapinės.^[4]

1814 m. misionieriai iš miestietės Rozalijos Sutockos nupirko naują plotą, kurį dabartiniu metu užima Literatų kalnelis ir žemiau esantis slėnis.^[4]

Iš pradžių kapines juosė medinė tvora, tačiau Napoleono Bonaparto žygio metu ji buvo sudeginta. Naują, mūrinę tvorą Rasų kapinėse 1820 m. pastatė misionieriai. Šia tvora aptvėrė visą teritoriją. Ši tvora išlikusi iki šių dienų.^[5]

XIX a. pradžioje Rasų kapinėse sumūryti du trijų-penkių aukštų kolumbariumai (dėl blogos būklės buvo nugriauti 1937 ir 1957 m.). Kiekvienoje kolumbariumų eilėje buvo po 20–22 nišas. Į jų nišas dėdavo karstus, juos užmūrydavo rožinio marmuro arba lakuotomos geležies plokštėmis, kuriose įrašydavo mirusiųjų vardus, pavardes, kitus duomenis. 1841 m. tarp abiejų kolumbariumų kunigo Juozapo Bagdonavičiaus rūpesčiu pastatyta neogotikinė raudonų plytų koplyčia, kurią suprojektavo architektas Tomas Tišeckis (pagal kitus šaltinius broliai Tomas, Stanislovas ir Bronislovas Tišeckiai). Koplyčia iškilmingai pašventinta 1850 metais prelato kunigo Fjalkovskio. Vilniaus universiteto profesorius Jonas Vaškevičius koplyčiai perdavė Viešpaties Kristaus nuėmimo nuo kryžiaus paveikslą, įrengė vargonus. Šalia koplyčios jis pastatė medinę varpinę. Varpinės išorinėje sienoje buvo įrengta paminklinė lenta su Raduškevičių šeimos herbu. 1888 m. vietoj medinės varpinės pastatyta neogotikinė mūrinė. Po koplyčia buvo įrengtos katakombos, kur buvo laidojami žmonės.^[2][5][4]

Kai ši amžino poilsio vieta buvo įkurta, žmonės čia statydavo paprastus paminklus. Dažniausiai – apvalius akmenis su ant jų išraižytais užrašais. Vėliau paminklus miestiečiai statydavo iš plytų, juose įtvirtindavo akmenines arba skardines paminklines lentas. XIX a. viduryje atsirado paminklų iš ketaus. XIX amžiaus pabaigoje pastatyta antkapių ir iš smiltainio, paplito juodo poliruoto akmens paminklai, pradėta įkomponuoti palaidotų asmenų nuotraukas. Nuo XX amžiaus pradžios antkapius kurdavo meistrai. Tuomet populiariausi buvo medžių formos kryžiai. Kapinėse buvo statomi ir iš betono nulieti, šakočius primenantys paminklai – meistrai liedavo betoną ir laukdavo, kol šis sustings į įvairias įdomias formas, taip pat yra granito paminklų, Chreptavičiaus fabrike Višneve lietų ketaus paminklų, smiltainio paminklų. Vėliau paplito juodo, poliruoto akmens paminklai. Seniausi išlikę antkapiai yra XIX a. antrojo dešimtmečio. Nuo XIX amžiaus 3-iojo dešimtmečio pabaigos antkapių autoriai pradėjo iškalti paminklų apačioje savo pavardę. Tas paprotys išliko iki 1940 metų.^[2][5][4]

Apie 1828–1836 m. antkapius kūrė skulptorius Jokūbas Rosinskis. Vėliau antkapius dirbo Juozapas Andruškevičius, skulptorius Juozapas Horbacevičius, skulptorius Juozapas Kozlovskis (1818–1863). Nuo XIX amžiaus vidurio iki pat XX amžiaus pradžios antkapius Vilniuje gamino Sobolevskių ir Labanovskių šeimos, iš jų Vincentas Labanovskis, Boleslavas Sobolevskis, vėliau – Julijus Labanovskis, V. Sobolevskis. Daug antkapių sukūrė skulptorius Boleslovas Jacunskis, skulptorius Jonas Arasimovičius, paminklų dirbėjai: A. Blažeičikas, I. Korkutis, Josifas Trydulia. XX amžiaus pirmojoje pusėje daug antkapių Vilniuje pagamino Biknerių firma. Daug cementinių antkapių pagamino Dionizas Pavlovskis. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje Rasų kapinėse pastatyta ir kituose miestuose, daugiausia Varšuvoje pagamintų antkapių.^[4]

Vieni gražiausių paminklų Rasų kapinėse, angelai, puošiantys Izos Salmonovičuvnos ir Vilniaus miesto kultūros mecenato Juozapo Montvilos kapavietes, skulptoriaus Boleslovo Balzukevičiaus sukurtas Vilniaus universiteto istorijos profesoriaus Joachimo Lelevelio biustas.^[4]

Rasų kapines sudaro kelios kalvelės. Viena iš jų buvo pavadinta „Angelų kalneliu“. Joje stūkso maži paminklai. Čia būdavo laidojami vaikai. 1998 metais Pasaulio gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ pastangomis Angelų kalnelyje pastatytas simbolinis antkapinis paminklas negimusiems kūdikiams – abortų aukoms atminti. Kapinėse yra koplyčių, kolumbariumų. Juose buvo laidojami turtingi žmonės. Žmonės dažniausiai buvo laidojami rūsiuose, o virš jų specialistai įrengdavo altorius. Juose už mirusiuosius melsdavosi artimieji. Į rūsius buvo galima patekti pro šoninius įėjimus. Jie būdavo užridenti dideliais akmenimis. Rūsiai paprastai būdavo 2-3 aukštų.^[5][4]

XIX a. Rasų kapinėse buvo palaidoti Vilniaus universiteto profesoriai Tomas Husaževskis, Euzebijus Slovackis, Ferdinandas Špicnagelis, Tomas Žičkis, Feliksas Rimkevičius, Augustas Liudvikas Bekiu, kunigai Platonas Sosnovskis, Justinas Jakubovskis, Adomas Kosakovskis, kunigaikščiai Adomas Giunteris, Gabrielius Oginskis, Pliateriai, to meto visuomenės veikėjai Julijonas Mošinskis, Antanas Marcinovskis, Aleksandras Dalevskis ir kt.^[5]

1863 m. sukilimo metu Rasų kapinėse buvo slepiami sukilėlių ginklai.^[2]

1847 m. stačiatikių dvasininkai šalia Rasų kapinių savavališkai užėmė plotą ir jame laidojo ligoninėje mirusius karius, neturtingus miesto gyventojus, elgetas. Šias kapines išplėtus XX a. 3-iajame dešimtmetyje, jos įgavo Naujųjų Rasų kapinių vardą. Naujųjų Rasų kapinių plotas – apie 4,6 ha, Senųjų Rasų kapinių plotas – apie 6,2 ha.^[2]

Rasų kapines juosia Rasų gatvė, iš šiaurės rytų – Geležinė gatvė. Senąsias ir naująsias kapines skiria Sukilėlių gatvė. Šiaurinė ir rytinė kapinių dalys pasiekia kitas kalvas. Kapinės aptvertos tinkuota mūro tvora su betono ir čerpių stogeliu. Pagrindiniai vartai yra iš Rasų gatvės pusės. Jie dvivėriai, abipus jų yra dveji varteliai. Vartai puošti ornamentais.^[3] Kapinių bendras plotas apie 10,75 ha. Dalis kapinių išsidėsčiusios kalneliuose, kalvų keterose, kita dalis slėnyje. Kapinės turi takus, dalis asfaltuota, kita dalis išklota žvyru. Vakarinėje senųjų kapinių dalyje kapai išlikę iš XIX a. pabaigos, aplink koplyčią – iš XX a. pradžios ir vidurio. Kapinių šiaurės vakarų dalyje yra kalvelė, kuri nuo XIX a. vidurio vadinama Literatų kalneliu.^[3]

1974 m. Rasų kapinės pradėtos restauruoti. Šiuo metu jose laidojama mažai, tik giminių kapavietėse ar išimtiniais atvejais.^[6]

Rasų kapinėse palaidota apie 600 kultūros, meno, mokslo žmonių. Rasose ilsisi 62 Vilniaus ir kitų universitetų profesoriai ir mokslininkai.

Naujųjų Rasų kapinių šiaurinėje dalyje vienas šalia kito yra du memorialai kariams, kurie kovėsi vieni prieš kitus. Kairėje pusėje palaidoti 40 lenkų karių (32 L.Želigovskio vadovaujamos Lenkijos kariuomenės kariai, žuvę 1920–1922 m. okupuojant Vilniaus kraštą).

Dešinėje pusėje palaidoti 22 lietuvių kariai, žuvę kovose dėl Vilniaus 1920 m. spalio – lapkričio mėnesiais^[6]. Ant jų kapų stovi betoniniai kryželiai. 1994 m. lietuvių karių memorialo centre pastatyta Nijolės Gaigalaitės sukurta balto granito Pieta.

Prie lietuvių karių kapų įrengti kenotafai 1920–1939 ir 1940–1990 m. okupacijų aukoms, partizanams, dvasininkams, nužudytiems Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ir visuomenės veikėjams.^[1]

Prie pat šio memorialo yra 27 karių – 1941 m. birželio sukilimo dalyvių kapas, ant kurio 1942 m. pastatytas koplytstulpis.

Priešais pagrindinį Senųjų Rasų kapinių įėjimą, kairėje pusėje, akmenų tvora aptvertoje teritorijoje palaidoti 239 lenkų kariai. Dauguma jų žuvo kovose dėl Vilniaus su Raudonąja armija 1919 m. balandžio-gegužės mėn. Beveik trečdalis palaidotųjų – Armijos Krajovos kariai, žuvę 1943–1946 m. (dauguma operacijoje Aušros Vartai 1944 m. liepos mėn.). Keli čia palaidoti kariai yra žuvę 1920 m. spalio mėn. Lenkijos kariuomenei okupuojant Vilniaus kraštą. 1939 m. rugsėjo mėn. palaidoti 3 lenkų kariai, žuvę Raudonajai armijai užimant Vilnių.^[6] Šio memorialo centre 1936 m. buvo palaidota maršalo Juzefo Pilsudskio širdis ir jo motinos Marijos Pilsudskos (mirusios 1884 m.) palaikai, atvežti iš Suginčių. Rasų kapinėse yra palaidoti ir kiti Juzefo Pilsudskio šeimos nariai: pirmoji žmona Marija Pilsudska (1921 m.), brolis lenkų politikas Adomas Pilsudskis (1935 m.).^[2][1]

Neilgai trukus po to, kai senųjų kapinių šiaurės vakarinėje dalyje esančiam kalnelyje buvo palaidotas poetas Vladislovas Sirokomlė (1862 m.), šiai kapinių daliai prigijo Literatų kalnelio pavadinimas. Čia palaidoti archeologas ir Vilniaus senienų muziejaus įsteigėjas grafas Eustachijus Tiškevičius (1873 m.), gitaros virtuozas Markas Sokolovskis (1884 m.), „Vilniaus albumo“ leidėjas Jonas Kazimieras Vilčinskis (1885 m.), kovotojas už lietuvių spaudos atgavimą Povilas Višinskis (1906 m.), kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1911 m.), dailininkas Juozapas Balzukevičius (1915 m.), Vilniaus lietuvių veikėjas kunigas Juozapas Ambraziejus (1915 m.), dramaturgas Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis (1916 m.), architektas, skulptorius Antanas Vivulskis (miręs 1919 m., palaikai perkelti sovietmečiu), žurnalistas, kultūrininkas, knygnešys Mečislovas Davainis-Silvestraitis (1919 m.), poetas Česlavas Jankovskis (1929 m.), rašytojas, aušrininkas Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis (1938 m.), Lietuvos konstitucinės teisės kūrėjas Mykolas Romeris (1945 m.), poetas Petras Vaičiūnas (1959 m.), skulptorius Rapolas Jakimavičius (1961 m.), Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius Marcelinas Šikšnys (1970 m.), baltarusių tautinio atgimimo vienas iš vadovų Ivanas Luckevičius (pelenai palaidoti 1991 m.), kino režisierius Raimondas Vabalas (2001 m.).

2019 m. lapkritį centrinėjė Rasų kapinių koplyčioje buvo palaidoti 1863–1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai (20 asmenų), tarp jų – Konstantinas Kalinauskas ir Zigmantas Sierakauskas. Priešais šią koplyčia ilsisi tautos patriarchas Jonas Basanavičius (1927 m.), rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas (1967 m.). 2018 m. netoli Jono Basanavičiaus kapo, perlaidoti iš JAV parvežti Vasario 16-osios Akto Signataro profesoriaus Mykolo Biržiškos, jo žmonos Bronislavos Biržiškienės-Šėmytės bei M. Biržiškos brolių profesorų Vaclovo ir Viktoro Biržiškų palaikai. Prie koplyčios kairės fasado sienos prigludęs bankininko, labdario Juozapo Montvilos antkapinis paminklas.^[1][7][4] Prie koplyčios dešinės sienos ilsisi ir 1861 m. Paryžiuje miręs Joachimas Lelevelis, kurio palaikai, pagal testamentinę valią, 1929 m. buvo parvežti iš Paryžiaus Monmartro kapinių ir perlaidoti Rasų kapinėse.^[8] Už koplyčios galinės sienos esančio I.Salmonovičuvnos paminklo iš griaunamo kolumbariumo bendram kape buvo perlaidotas dailininkas Pranciškus Smuglevičius^[2] (1937 m.), deja kapas liko nepažymėtas.

Šiauriau koplyčios palaidoti poetas Kazys Boruta (1965 m.), dainininkas Kipras Petrauskas (1968 m.), kompozitorius Mikas Petrauskas (mirė 1937 m., perlaidotas 1969 m.), tapytojas, grafikas, scenografas Vincas Kisarauskas (1988 m.). Šalia K. ir M. Petrauskų kapo iki 1975 m. buvo italų cirko artistų Trucių giminės atstovo Maksimiliano Trucio (1833–1899) kapas su paminklu, aptvertu tvorele, su arklių galvų figūrėlėmis (perkelti į Kauno Eigulių kapines).

2007 m. spalį čia signatarų Kazio Bizausko, Prano Dovydaičio ir Vlado Mirono atminimui pastatytas simbolinis kapas – kenotafas (skulptorius Vladas Urbanavičius). Kiek tolėliau architekto, archeologo, restauratoriaus, muziejininko Sigito Benjamino Lasavicko kapas (1998 m.). Piečiau koplyčios palaidoti rašytojas Balys Sruoga (1947 m.) ir istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė (1997 m.), režisierius, aktorius, pedagogas, dramaturgas Borisas Dauguvietis (1949 m.), Petras Cvirka (1947 m.), Liudas Gira (1946 m.), visuomenės veikėjai Jurgis Šlapelis (1941 m.) ir Marija Šlapelienė (1977 m.), poetas Juozas Tysliava (mirė 1961 m., palaikai 1962 m. pervežti iš Bruklino), dailininkas Arūnas Tarabilda (1969 m.).

Pietinėje kapinių dalyje ilsisi skulptorius Boleslovas Balzukevičius (1935 m.), advokatas Tadas Vrublevskis (1925 m.).

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Rasų kapinių koplyčios.

Vileišių koplyčią inžinierius Petras Vileišis pastatė savo šeimos nariams. Joje jis pats ir palaidotas, pargabemus palaikus į Vilnių iš Palangos. Taip pat koplytėlėje palaidota ir jo žmona Alina Moščinskaitė-Vileišienė (1930 m.), teisininkas, visuomenės veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Vileišis, daktaras Antanas Vileišis ir kiti Vileišių šeimos nariai.^[7] Vileišių koplytėlės šiaurės fasado nišose pritvirtintos šešios pusapskritės formos marmuro memorialinės lentos su įrašais lietuvių ir lenkų kalbomis, kuriose nurodyti visi palaidotieji.^[9]

Taip pat Rasų kapinėse pastatytos Jelenskių šeimos kapo koplyčia (1906 m.), Vizičių seserų kolumbariumas, grafų Korvin-Milevskių šeimos antkapis, XIX a. pab., Gimbutų šeimos koplyčia (1913 m.), Chondzynskių šeimos kapo koplyčia (1911 m.), Jėzuitų ordino vienuolių kapo rūsys, Mončinskių šeimos kapo koplyčia (XIX a. pab.), Bonifratrų vienuolių kapo rūsys (XIX a.), Broel-Pliaterių šeimos kapo rūsys, Sokolovskių šeimos kapo rūsys (XIX a. pab.), Kašycų šeimos kapo koplyčia, grafų Krasickių šeimos koplyčia (XIX a. pab.), Petkevičių šeimos kapo koplyčia (XIX a. pab.), Žilinskių šeimos kapo koplyčia (XIX a. vid.), Malinovskių šeimos kapo koplyčia (XIX a. pab.), Vankovičių šeimos kapo koplyčia (XX a. pr.), Dovkardovičių – Zavistovskių šeimos kapo koplyčia, Elenos Pikelienės (Helenos Pikiel) kapo rūsys (1928 m.), Umiastovskių šeimos kapo rūsys, Petronėlės Kviatkovskos kapo rūsys (1933 m.).^[10]

Vikiteka: Rasų kapinės – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Rasos
• Kapų inventorizacija. Kardinolo Stefano Višinskio universitetas Archyvuota kopija 2018-12-21 iš Wayback Machine projekto.