Monmartro kapinės (pranc.Cimetière de Montmartre, oficialiai: pranc.Cimitière du Nord 'Šiaurės kapinės') – vienos iš žymiausių Prancūzijos sostinės Paryžiausnekropolių. Monmartro rajone išsidėsčiusios kapinės yra paskelbtos valstybės globojamu istorijos ir meno paminklu.[1]
1825 m. miesto valdžia šioje vietoje įkurdino vienas iš trijų pagrindinių miesto kapinių, 1847 m. prie buvusio 11 ha teritorijos buvo priskirtas papildomas devynių hektarų plotas. Ilgą laiką kapinės buvo už miesto gynybinės sienos ir tik 1860 m. buvo prijungtos prie Paryžiaus. Nepaisant visuomenės protestų, 1888 m. virš kapinių buvo nutiestas tiltas–viadukas, taip palengvinant privažiavimą prie Pasaulinės parodos paviljonų. Statant viaduko atramas buvo perkelta apie šimtą kapaviečių, taip pat ir Stendalio kapas.
Dabartiniais laikais yra trečios pagal dydį mieste (po Per Lašezo ir Monparnaso kapinių). Monmartro kapinėse priskaičiuojama apie 20 000 kapaviečių, kasmet palaidojama po 500 žmonių. Dažniausiai lankoma dainininkės Dalidos amžino poilsio vieta, ją puošia natūralaus dydžio skulptūra su auksiniais spinduliais. Kapinėse palaidota daugybė Prancūzijai ir pasauliui nusipelniusių asmenybių: fizikas ir chemikas André-Marie Ampère, kompozitoriai Hector Berlioz ir Leo Delibas, vokiečių rašytojas Henrikas Heinė, tapytojas Edgar Degas ir kt.
Andrzej Biernat, Sławomir Górzyński (red.), Robert Bielecki, Andrzej Biernat, Sławomir Górzyński, Piotr Ugniewski, Małgorzata Wrońska, Andrzej Wroński. Polacy pochowani na cmentarzu Montmartre oraz Saint-Vincent i Batignolles w Paryżu – Warszawa, 1999