J. Basanavičius gimė 1851 m. pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Sūnui paaugus tėvai pradėjo rūpintis jo mokymu, pradžioje Jonas mokėsi pas kaimo mokytoją – daraktorių, vėliau jį leido į Lukšių pradžios mokyklą. Joje pasimokęs tik pirmą pusmetį, bandė stoti į Marijampolės miesto mokyklą. Tačiau neišlaikė egzaminų ir liko dar vienerius metus mokytis Lukšių pradžios mokykloje. 1868 m. buvo priimtas į Marijampolės keturklasę miesto mokyklą. 1873 m. pabaigęs Marijampolės gimnazijos keturias klases, Jonas Basanavičius atsispyrė tėvų spaudimui toliau mokytis Seinų kunigų seminarijoje ir išvyko tęsti mokslų į Maskvą.
Studijos Maskvoje
1873 m. įstojo į Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, bet jau 1874 m. rudenį, gavęs mokslo stipendiją perėjo į Medicinos fakultetą. 1879 m. birželio 11 d. baigė universitetą ir gavo teisę verstis gydytojo praktika.
Kultūrinę ir politinę veiklą pradėjo dar studijuodamas Maskvos universitete. Tyrė Lietuvos istoriją, lietuvių kultūrą, kalbą, rinko tautosaką, rūpinosi liaudies švietimu, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu. 1874 m. parengė lietuvišką elementorių, bet negavo leidimo spausdinti.
Gyvenimas Bulgarijoje, Čekijoje
Istorinis Lom Palankos miesto vaizdas
Susitaręs su bulgarų vyriausybe, 1880 m. sausio mėn., išvyko į Bulgariją. 1879–1882 m. buvo Lom Palankos (Montanos sritis) ligoninės direktorius ir apygardos gydytojas. Turėdamas pastovų darbą, jis toliau rūpinosi lietuvybės reikalais: rašė straipsnius į lietuviškus laikraščius – „Lietuvišką Ceitungą“ ir „Naują Keleivį“. Bulgarijoje išbuvęs iki 1882 m., išvyko iš Lom Palankos, trumpam buvo grįžęs į Lietuvą, čia inicijavo „Aušros“ laikraščio leidimo pradžią ir po to vėl išvyko į Prahą, kur tobulinosi kaip gydytojas.
Gyvendamas Prahoje nuo 1882 m. gruodžio iki 1884 m. vasario, su keliais kitais bendradarbiais parengė spaudai pirmąjį „Aušros“ numerį. Iš Prahos organizavo pirmojo numerio leidimą Lietuvai. Joje parašė ir įžymiąją prakalbą šiam numeriui – Lietuvių tautos atgimimo manifestą. Legalioje rusų spaudoje įrodinėjo lietuviškos spaudos draudimo nenaudingumą caro valdžiai, pasiuntė peticiją carui, prašydamas legalizuoti žurnalą „Aušra“.
Atminimo lenta Prahoje ant namo, kuriame gyveno J.Basanavičius
Šiame mieste jis taip pat susipažino su savo būsimąja žmona – Čekijos vokietaite Gabriele Eleonora Mohl. Jiedu susituokė 1884 m. balandžio 15 d. Vienoje.
Dėl finansinių sunkumų Basanavičius buvo priverstas grįžti į Bulgariją. Pirmiausiai gavo paskyrimą į nedidelį Elenos miestą, iš kur vėliau buvo perkeltas atgal į Lomą. Tačiau antrasis jo gyvenimo Lome laikotarpis nebuvo toks laimingas: į J. Basanavičių buvo pasikėsinta, jis buvo dukart peršautas, bet sužeidimai nebuvo mirtini. Šio įvykio priežastys taip ir liko neatskleistos. Spėjama, kad pasikėsinimo motyvai buvo politiniai.
1889 m. nuo džiovos mirė J. Basanavičiaus žmona Eleonora. Ši netektis dar labiau pablogino jau ir taip pašlijusią daktaro sveikatą. Po Eleonoros mirties, 1892 m. persikėlė į Varnos miestą. Ten, nepaisydamas savo ligos, tyrinėjo archyvų ir bibliotekų medžiagą, ieškodamas duomenų apie Lietuvos praeitį.
1891 m. priėmė Bulgarijos pilietybę,[1] o nuo 1893 m. dirbo Bulgarijos kunigaikščio Ferdinando rūmų gydytoju.
1904 m. prasidėjus rusų-japonų karui atsirado proga grįžti į tėvynę. 1905 m. liepos 31 d. jis Nemunu atplaukė į Kauną, o kitą dieną nuvyko ir į Vilnių. Būdamas Vilniuje jis netrukus susipažino su daugybe Lietuvos inteligentų.
J. Basanavičiaus pastangomis vyko organizuoti archeologiniai kasinėjimai įvairiose Lietuvos vietose, buvo pasipriešinta caro valdininkų bandymui Gedimino pilies bokštą panaudoti kaip miesto vandentiekio sistemos dalį. Rengiant 1905 m. Didijį Vilniaus Seimą, J. Basanavičius vadovavo jo organizaciniam komitetui.
1907 m. buvo išrinktas Vilkaviškio apskrities mažažemių atstovu suvalkiečiams. Jo pastangomis 1907 m. rugsėjo 25 d. įkurta Lietuvių mokslo draugija; jis jai vadovavo iki 1927 m., redagavo jos tęstinį leidinį „Lietuvių tauta“. 1911 m. vienas iš akcinės bendrovės „Vilija“ įkūrėjų. 1913 m. vasarą J. Basanavičius ir Martynas Yčas keliems mėnesiams išvyko į Ameriką, joje skaitydami paskaitas jie rinko aukas Tautos namams pastatyti.
1917 m. rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusioje Lietuvos visuomenės atstovų konferencijoje, buvo išrinkta Lietuvos Taryba. 1918 m. vasario 16 d. išsipildė ilgai laukta J. Basanavičiaus svajonė – jo pirmininkaujami 20 Lietuvos Tarybos narių paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. J. Basanavičius pirmasis pasirašė Nepriklausomybės aktą.
1924 m. tapo Tautinės Lietuvių Studentų korporacijos Neo-Lithuania garbės nariu.
1927 m. vasario 16 d., kai visa Lietuva džiaugsmingai šventė devintąją Lietuvos nepriklausomybės sukaktį, 18 val. 50 min. dr. J. Basanavičius mirė. Lietuvoje buvo paskelbtas 5 dienų gedulas. Laidotuvės vyko vasario 21 d. Vilniaus gatvėmis iš Bazilikos į Rasų kapines.
Parašė apie 40 studijų iš istorijos, archeologijos, kultūros istorijos, etnografijos, folkloristikos, kalbotyros, sanitarijos, apie 140 įvairių straipsnių. Sudarė ir išleido tautosakos rinkinių. Taip pat J. Basanavičius subūrė Lietuvių mokslo draugiją.[2]
Įvertinimas
Už nuopelnus Lietuvai, dr. J. Basanavičiui gyvam esant buvo skirta valstybinė pensija. Kauno Vytauto Didžiojo universitetas išrinko jį savo garbės nariu ir profesoriumi. Po mirties Kauno karo ligoninė, kurioje jis gydėsi, buvo pavadinta jo vardu. Daugelis miestų įamžino jo atminimą paminklais bei biustais, atsirado Jono Basanavičiaus vardu pavadintų gatvių, aikščių, parkų ir įvairių visuomeninių pastatų. Pirmasis paminklas J. Basanavičiui pastatytas 1923 m.Vytauto Didžiojo muziejaus sodelyje; biusto (skulpt. J. Zikaras) atidengime dalyvavo ir pats „Tautos Patriarchas“. Vėliau jo atvaizdas pavaizduotas ant 50 litų banknoto.
Iš gausybės J. Basanavičiaus vardu pavadintų gatvių, Lietuvoje žymiausia yra Palangoje. Palangoje, gatvės pradžioje stovi paminklas Jonui Basanavičiui (skulptorius J. Zikaras).
.jpg)
.jpg)
