Adam Giunter von Hildelsheim

Adomas Giunteris
vok. Adam Abraham Ignacy Giunter von Hildelsheim
Gimė 1782 m. sausio 2 d.
Mirė 1854 m. rugpjūčio 25 d. (72 metai)
Vilnius
Sutuoktinis (-ė) Aleksandra Tyzenhauzaitė - Giunterienė (tapytoja)
Vaikai Matilda Giunterytė - Bučinska, Idalija Giunterytė - Mostovska, Gabrielė Giunterytė-Puzinienė
Veikla grafas, meno kolekcionierius, dailės mecenatas, Vilniaus Labdarybės draugijos prezidentas

Adomas Giunteris (vok. Adam Abraham Ignacy Giunter von Hildelsheim, 1782 m. sausio 2 d. – 1854 m. rugpjūčio 25 d.) – grafas, meno kolekcionierius, dailės mecenatas, Vilniaus Labdarybės draugijos prezidentas.[1]

Biografija

Giunterių valdytas Dabraulianų dvaras (Kazimiero Bachmatavičiaus litografija, 1835 m.)

Adomas Giunteris gimė 1782 m. ir laikomas paskutiniu grafo Mykolo Giunterio giminės palikuonimi.[1]

1810 m. gegužės mėn. grafas Adomas Giunteris Vilniuje vyskupo, Vilniaus universiteto rektoriaus Jeronimo Stroinovskio buvo sutuoktas su grafaite Aleksandra Marija Liudvika Tyzenhauzaite. Giunterio santuokoje liudijo Abiejų Tautų Respublikos vėliavininkas, vienas Tado Kosčiuškos sukilimo vadovų Tomas Vavžeckis, taip pat Adomas Chreptavičius.[2]

Su žmona Adomas Giunteris susilaukė trijų dukterų: vyriausiosios šv. Vincento Pauliečio brolijos steigėjos Matildos Giunterytės – Bučinskos (1811 m.), tapytojos Idalijos Giunterytės – Mostovskos (1813 m.) ir rašytojos Gabrielės Giunterytės – Puzinienės (1815 m.). Pradžioje Giunteriai gyveno Pokrašavos dvare netoli Slucko. 1818 m. Giunteriai persikraustė į Dabraulianų dvarą (Дабраўляны (Смаргонскі раён)), netoli Smurgainių, kurį Adomas Giunteris pasistatė trijų aukštų, klasicizmo stiliumi. Žiemomis Giunteriai gyvendavo Vilniuje išsinuomotuose apartamentuose vadinamuosiuose Olizaro, Miulerio, Pliaterių rūmuose, dalyvaudavo kultūriniuose renginiuose ir pokyliuose.[3][4]

Dabraulianuose Adomas Giunteris pastatė gotikinę koplyčią, kurią papuošė senoviniais paminklais. Dvare pagal architekto Karolio Podčašinskio projektą buvo pastatyti egiptietiški vartai. Giunteris globojo savo valstiečius. Nuo 1829 m. dailininkas Kazimieras Bachmatavičius apsigyveno Dabraulianuose, tarnavo Giunterio dvare namų dailininku, dirbo piešimo mokytoju. Giunteriai nevaržė dailininko: sudarė jam sąlygas tapyti, leisdavo važinėti po Vilniaus krašto kaimus ir dvarus.[3][5][6][7][8][9]

Adomo Giunterio antkapis Rasų kapinėse, 15a sektorius

Dabraulianuose Giunteris sukaupė meno kūrinių kolekciją, joje buvo Pranciškaus Smuglevičiaus, Jono Rustemo, Jono Damelio, Simono Čechavičiaus paveikslų. Jonas Rustemas ir Jonas Damelis svečiuodavosi Dabraulėnų dvare.[3]

Dabraulianų dvaro parke Giunteris rengdavo kostiumines inscenizacijas, čia buvo galima sutikti čigonų, literatūros personažų.[10]

1812 m. Adomas Giunteris buvo prancūzų administracinės valdžios narys Minske. Nuo 1818 m. Minsko vyriausiojo teismo prezidentas, nuo 1807 m. veikusios Vilniaus labdarybės draugijos prezidentas, Nesvyžiaus „Laimingo išlaisvinimo“ masonų ložės ir Lietuvos Didžiosios provincijos ložės „Tobuloji vienybė“ narys.[1][11] [12][13]

1831 m. sukilimo metu Adomas Giunteris tapo sukilėlių laikinosios Švenčionių apskrities vyriausybės nariu, dėl ko vėliau buvo teisiamas Rusijos imperijos karo teismo.[14]

Adomas Giunteris mirė 1854 m. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse.[6]

Nuorodos

  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 Stanislovas Moravskis. Keleri mano jaunystės metai Vilniuje: atsiskyrėlio atsiminimai. Iš lenkų kalbos vertė Reda Griškaitė, Mintis, Vilnius, 1994 m. ISBN 5-417-00676-9.
  2. ↑ Dr. Irma Randakevičienė. Ką kalba metrikai apie XIX a. Vilniaus šviesuomenę, 2020. [1]
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 Gabrielė Giunterytė-Puzinienė. Vilniuje ir Lietuvos dvaruose. 1815–1843 metų dienoraštis. Vilnius: Tyto alba, 2016. ISBN 978-609-466-292-8.
  4. ↑ Atidaryta paroda „Idalija Giunterytė (1813–1888): neregėti aristokratės piešiniai“, 2019. [2]
  5. ↑ “Арласіяда” Казіміра Бахматовіча. № 44-45 (862–863) 08.11.2008 – 14.11.2008 г.[3] Archyvuota kopija 2016-03-07 iš Wayback Machine projekto.
  6. ↑ 6,0 6,1 Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012. ISBN 978-5-417-01035-4.
  7. ↑ Litografijų aplanko „Vilniaus prisiminimai“ (Przypomnienie Wilna), 1837, viršelis. [4]
  8. ↑ „Lietuvos dailės ir architektūros istorija” (V., 1997, t. 2, p. 244–246).
  9. ↑ Sudarytoja Aurelija Arlauskaitė. Jašiūnų dvaras – kultūros židinys, Vilniaus universiteto leidykla, 2016/Reda Griškaitė. Intelektinė Jašiūnų dvaro istorija: Balinskiai ir Sniadeckiai, p. 10-86. ISBN 978-609-459-599-8.
  10. ↑ Istoriniai parkai nuo Užutrakio iki Zalesės. Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija ir M. K. Oginskio muziejus-sodyba. Vilnius, 2019.[5]
  11. ↑ Atminties institucijų rinkiniai/ Vilniaus universitetas. Komunikacijos fakultetas. Bibliote¬kininkystės ir informacijos mokslų institutas; sudarytojas Arvydas Pacevičius. – Vilnius : Vilniaus universitetas : Vilniaus universiteto leidykla, 2012.
  12. ↑ H.Markiewicz. Dzialalnošč Wilenskiego Towarzystwa Dobroczynnošči w pozątkach XIX stulecia. Kultura I Edukacja. 1993. Nr 3(5). P. 117–124.
  13. ↑ Aldona Prašmantaitė. Vilniaus šv. Vincento Pauliečio brolija (1860–1863): tarp filantropijos ir politikos. Lituanistika. Lietuvos mokslų akademijos leidykla, 2005. T. 62.
  14. ↑ Драўніцкі Я. Антыцарскае паўстанне 1831 года на Віленшчыне// Нашы карані.Ілюстраваны часопіс краязнаўцаў Паазер’я. Паставы: Сумежжа. – №5, студзень-сакавік 2003г. – С.14.