Rytų frontas, 1944 m. birželis – rugpjūtis. „Doppelkopf“ – tarp armijų grupės „Centras“ (III tankų armija) ir „Šiaurė“ (XVI armija), į vakarus nuo Rygos
Operation „Doppelkopf“ (vok.Unternehmen Doppelkopf) ir jos tęsinys – operacija „Cezar“ (vok.Operation Cäsar) – Vokietijos pajėgų kontrpuolimas Rytų fronte 1944 m. vasarą, surengtas atsakant į Sovietų Sąjungos vasaros puolimo kampaniją – operaciją „Bagration“ su tikslu atstumti sovietų pajėgas nuo Rygos įlankos ir atstatyti susisiekimą tarp Vermachto armijų grupės „Centras“ ir armijų grupės „Šiaurė“. Operacija gavo pavadinimą nuo vokiško kortų žaidimo „Doppelkopf“ (liet."dviguba galva").
Strateginė situacija
1944 m. liepos pabaigoje, vykdydamos operaciją „Bagration“, po Kauno puolamosios operacijos ir Šiaulių puolamosios operacijos SSRS kariuomenės mechanizuotosios pajėgos pasiekė Rygos įlanką.[1] SSRS 2-oji gvardijos armija išnaudojo spragą tarp armijų grupei „Šiaurė“ priskirtos Vermachto XVI-osios armijos ir armijų grupei „Centras“ priskirtos 3-iosios tankų armijos ir pleištu įsiveržė tarp jų, pasiekdama Rygos įlanką bei perkirsdama susisiekimo kelius. Vokiečių pastangos sustabdyti šį puolimą liko bevaisės ir stambi Vermachto grupuotė liko izoliuota Latvijoje bei Estijoje.
Vokietijos Vyriausioji sausumos kariuomenės vadovybė (Oberkommando des Heeres) operatyviai parengė kontrpuolimo planą, kurio tikslas buvo atkurti susisiekimą sausuma tarp abiejų armijų grupių.
Planavimas
Operacijai, kurio tikslas buvo atakuoti Kurše link Jelgavos (vok.Mitau), buvo suformuota galinga mechanizuota grupuotė: armijų grupei „Centras“ buvo priskirtas XXXX tankų korpusas, kurį sudarė 7-oji ir 14-oji tankų divizijos, grenadierių divizija „Grossdeutschland“ ir I-oji pėstininkų divizija. Pagrindinės vokiečių pajėgos kontrpuolimui susikoncentravo Liepojoje, XXXIX tankų korpusas puolimą pradėjo iš Tauragės.[2]
Pagal planus pagrindinį darbą turėjo atlikti XXXIX-asis tankų korpusas. Rugpjūčio 5 d. jis buvo pradėtas perkelti iš Varšuvos apylinkių į Lietuvą. Korpusas turėjo pulti iš Mažeikių link Aucės ir Jelgavos ir taip susisiekti su 16-ąja armija. Šiuo tikslu korpusui buvo priskirtos trys šarvuotosios divizijos. XXXX-asis tankų korpusas tik rugpjūčio 4 d. užėmė fronto sektorių ties Vilkaviškiu, o po savaitės buvo perkeltas į šiaurę. Jam buvo iškelta užduotis pultų iš Kelmės Šiaulių link, užimti šį miestą ir apsaugoti XXXIX-ojo tankų korpuso dešinįjį sparną. Šiuo tikslu korpusui buvo priskirtos dvi tankų divizijos, šarvuotųjų grenadierių divizija ir pėstininkų divizija. Be to, prie Tukumo buvo šarvuočių divizija „Strachwitz“, sudaryta iš SS tankų brigadų „Gross“ ir „Panzer Brigade 101“. Šis ad hoc dalinys veržėsi pakrante ir turėjo antraeilę užduotį. 1-ąją pėstininkų diviziją taip pat buvo planuojama priskirti 40-ajam armijos korpusui, tačiau dėl kilusios gynybinės krizės ji buvo išsiųsta į Vilkaviškio apylinkes.
Pradinė padėtis – Raudonosios Armijos prasiveržimas iki Baltijos jūros 1144 m. liepos mėn.
4-oji tankų divizija rugpjūčio pradžioje veikė prie Varšuvos, kontratakavo prieš 2-ąją sovietų tankų armiją. Mūšiuose aplink Vilkaviškį dalyvavo 5-oji tankų divizija, jos priekinį sektorių rugpjūčio 11–14 d. perėmė 547-oji grenadierių divizija. 7-oji tankų divizija buvo vienintelė divizija, kurios nereikėjo perkelti, ji jau veikė savo sektoriuje prie Kelmės. Rugpjūčio 15 d. divizija pradėjo ataką Kelmės link, rytojaus puolimo kryptimi. 12-oji tankų divizija rugpjūčio pradžioje veikė netoli Lomžos.
Pajėgų perkėlimas Judėjimas vėlavo, o pavienės dalys vis dar atvyko net jau prasidėjus operacijai. Iš pradžių rezervui buvo numatytos 4-oji ir 5-oji tankų divizijos. Liepos pabaigoje Cetireni mieste (Moldova) atnaujinama 14-oji tankų divizija kartu su 8-ąja rugpjūčio 6–15 dienomis buvo permesta į Latviją. Kovose aplink Vilkaviškį dalyvauvsios tankų grenadierių divizijos „Großdeutschland“, priekinį sektorių rugpjūčio 11–12 dienomis perėmė 561-oji grenadierių divizija.
Išskyrus 7-ąją šarvuotąją diviziją, kuri jau buvo fronte, visos kitos divizijos išsisklaidė toli nuo fronto, taip užtikrindamos netikėtumo efektą. Pavyzdžiui, 4-oji ir 5-oji tankų divizijos, tam kad pasiektų savo išeitines pozicijas turėjo atlikti naktinį žygį 75 km atstumu.
Rugpjūčio 3 d. Raudonosios Armijos 1-ajam Pabaltijo frontui buvo priskirta 5-oji gvardijos tankų armija. Pirmąją rugpjūčio savaitę 1-ojo Pabaltijo fronto žvalgyba užfiksavo suintensyvėjusi vokiečių judėjimą iš Rytų Prūsijos į šiaurę ir padarė išvadą, kad vokiečiai mėgins atkurti koridorių į Rygos įlanką. Sovietų 43-oji armija ir 6-oji gvardijos armija suformavo gynybos žiedą į pietus nuo Rygos. 51-oji armija įsitvirtino koridoriuje, o 2-oji gvardijos armija – pasirengė gynybai iš vakarų. Keletas šarvuotų dalinių, tokių kaip 3-asis mechanizuotas korpusas ir 1-asis tankų korpusas, buvo laikomi rezerve.
Pajėgos
Vermachtas
Hyacinth Graf Strachwitz von Groß-Zauche und Camminetz
Armijų grupė „Centras“ (vadas – generolas pulkininkas Georg-Hans Reinhardt) (nuo rugpjūčio 16 d.)
2-oji gvardijos armija (generolas leitenantas Porfiry G. Chanchibadze)
11-asis armijos korpusas (generolas majoras Boris A. Rozhdestvensky)
2-oji gvardijos šaulių divizija (generolas majoras Nikita S. Samokhvalov)
3-oji gvardijos šaulių divizija (generolas majoras Nikolai K. Zakurenkov)
33-oji gvardijos šaulių divizija (generolas majoras Pavel M. Volosatykh)
13-asis armijos korpusas
3-oji gvardijos šaulių divizija (gvardijos pulkininkas Grigorij F. Polishchuk)
24-oji gvardijos šaulių divizija (generolas majoras Yakov F, Eremenko)
87-oji gvardijos šaulių divizija (generolas majoras Kirill Y. Tymchik)
54-asis armijos korpusas
126-oji šaulių divizija (pulkininkas Aleksandr I. Kazakov)
263-oji šaulių divizija (generolas majoras Aleksandr M. Pychtin)
1-asis tankų korpusas (rezerve) (generolas leitenantas Vasilij V. Butkov)
89-oji tankų brigada
117-oji tankų brigada
159-oji tankų brigada
44-oji motorizuotųjų šaulių brigada
103-asis šaulių korpusas (rezerve) – ?
51-oji armija (generolas leitenantas Jakov G. Kreiser)
3-asis gvardijos mišrus korpusas (rezerve) (generolas leitenantas Viktor T. Obuchov)
7-oji mišri gvardijos brigada
8-oji mišri gvardijos brigada
9-oji mišri gvardijos brigada
35-oji tankų brigada
1-asi gvardijos šaulių korpusas (generolas leitenantas Ivan I. Missan)
279-oji šaulių divizija (generolas majoras Vladimir S. Potapenko)
346-oji šaulių divizija (generolas majoras Vladimir V. Artamonov)
347-oji šaulių divizija (generolas majoras Aleksandr K. Juchimchuk)
10-asis šaulių korpusas (generolas majoras Konstantin P. Neverov)
77-oji šaulių divizija (generolas majoras Aleksei P. Rodionov)
91-oji šaulių divizija (generolas majoras Jevgeny K. Sobianin)
-oji šaulių divizija (pulkininkas Aleksandr G. Maikov)
63-asis šaulių korpusas (generolas leitenantas Piotr K. Koshevoi)
87-oji šaulių divizija (generolas majoras Georgij P. Kuliako)
267-oji šaulių divizija (generolas majoras Archip I. Tolstov)
417-oji šaulių divizija (generolas majoras Fiodor M. Bobrakov)
Puolimas
Sovietų kariai Jelgavoje, 1944 m. rugpjūčio 16 d.
Operacija prasidėjo liepos 15 d. 7-ojo tankų korpuso ataka Kelmės kryptimi. Pagrindinis puolimas prasidėjo sekančią dieną, tačiau jį vykdęs XXXX tankų korpusas susidūrė su stipriu sovietų pasipriešinimu, kurį palaikė trys artilerijos divizijos ir prieštankiniai daliniai.[3]
Kreiseris Prinz Eugen (1946 m., naudojamas JAV karinio jūrų laivyno)
Von Saucken’o XXXIX tankų korpusas kovą pradėjo liepos 18 d. Jo kairiame flange susikūrusi improvizuotos H. fon Štrachvitco (Hyacinth Graf Strachwitz von Groß-Zauche und Camminetz) vadovaujamos grupuotės ataka link Tukumo miesto buvo remiama sunkiosios artilerijos iš Rygos įlankoje stovėjusio kreiserio Prinz Eugen.[4] Tai yra pirmas pasaulio istorijoje užfiksuotas atvejis, kai tankų mūšyje dalyvavo jūrų laivas. Lygiagrečiai H. fon Štrachvitco daliniams sovietus atakavo šiaurinėje sovietų kontroliuojamos pusės buvę vokiečių pajėgos. H. fon Štrachvitco daliniai Tukume buvusius sovietų 16-oios armijos dalinius pasiekė vidurdienyje.[5]
Rugpjūčio 27 d. koridorius tarp Vermachto 3-ios tankų armijos ir 16 armijos buvo išplatintas iki maždaug 30 km. Jau kitą dieną vokiečius pradėjo spausti kontratakavę ir Rygą siekę užimti sovietų daliniai.[6] Operacijos metu taip pat nepavyko įgyvendinti ambiciją susigražinti Šiaulius ar eliminuoti 6-osios gvardijos armijos keltą grėsmę Rygai.
Operacija „Cäsar“
Sovietų pajėgos mūšyje prie Rygos, 1944 m. spalis
Antroji vokiečių puolimo kryptis buvo nukreipta į rytines Rygos apylinkes. Ja buvo siekiama pašalinti I. Bagramiano vadovaujamų pajėgų keltą grėsmę miestui ir atstumti sovietus bent jau iki Siguldos-Šiaulių linijos.[7] Pagrindinio puolimo užduotis buvo patikėta armijų grupei „Šiaurė“ priskirtam reorganizuotam XXXIX tankų korpusui, 3-ajai tankų armijai.[7] Puolimas prasidėjo rugsėjo 16 d.[8] Jis sutapo su sovietų vykdyta Rygos puolamąja operacija ir rugsėjo 19 d., pasistūmėjęs tik keletą kilometrų vokiečių puolimas, susidūręs su įnirtingu sovietų pasipriešinimu, faktiškai sustojo.[7] Vokiečių pajėgos persitvarkė gynybai.
Nuostoliai
Pzkfw V Panther mūšyje
Abiejų šalių nuostoliai yra menkai dokumentuoti. Vokiečių 3-iosios tankų armijos rugpjūčio 27 d. pateiktos ataskaitos duomenimis, per dvylika dienų iš viso buvo paimta 1212 belaisvių, sunaikinti arba užgrobti 349 priešo tankai, 235 pabūklai ir 595 prieštankiniai pabūklai. Iki rugpjūčio 25 d. žuvo 2060 sovietų karių.
1-ojo Baltijos fronto duomenimis, vokiečių kariuomenė prarado 15 500 žmonių, 354 tankus, 26 StuG, 268 artilerijos pabūklus ir tūkstančius transporto priemonių.
Abu teiginius sunku pagrįsti. Turint omenyje, kad operacijos pradžioje vokiečiai disponavo tik 281 tanku, sovietų teiginiai atrodo smarkiai perdėti.
Pasekmės
Operacija vertinama kaip dalinė sėkmė – vokiečiams pavyko atkurti ryšį tarp dvejų armijų grupių, tačiau užimti strategiškai svarbių Jelgavos ir Šiaulių nepavyko. Po šių mūšių iki spalio pradžios fronte nusistovėjo operatyvinė pauzė. Sovietų pajėgos naują puolimą – Klaipėdos puolamąją operaciją – pradėjo spalio 5 d.[9] Po penkių šios operacijos dienų sovietų pajėgos vėl pasiekė Baltijos jūrą ir pilnai atkirto dvi vokiečių grupuotes, šiaurėje nuo sovietų užimtos teritorijos susiformavo Kuršo katilas.[10] Vermachto XXVIII korpusas buvo izoliuotas nuo likusios 3-iosios armijos dalies Klaipėdos regione.[10]
Literatūra
Frieser, Karl-Heinz: Das Deutsche Reich und der Zweite Weltkrieg. Band 8: Karl-Heinz Frieser, Klaus Schmider, Klaus Schönherr, Gerhard Schreiber, Krisztián Ungváry, Bernd Wegner: Die Ostfront 1943/44 – Der Krieg im Osten und an den Nebenfronten. Deutsche Verlags-Anstalt, München 2007, ISBN 978-3-421-06235-2.
Hinze, Rolf: Ostfrontdrama 1944 – Rückzugskämpfe der Heeresgruppe Mitte. Motorbuchverlag, Stuttgart 1988, ISBN 3-613-01138-7.
Mitcham, Samuel W. (2007). The German Defeat in the East, 1944–45. Mechanicsburg, PA: Stackpole Books. ISBN 978-0-8117-3371-7.
Niepold, Gerd, Panzeroperationen Doppelkopf und Casar (Mittler, 1987, ISBN978-3-8132-0259-5).
von Plato, Anton Detlev: Die Geschichte der 5. Panzer-Division. Walhalla und Praetoria Verlag, Regensburg 1978
Raus, E. Panzer Operations, Da Capo, 2005, ISBN 0-306-81409-9
Раус Э. Танковые сражения на Восточном фронте. – М.: АСТ, 2006. – 523 с. – (Неизвестные войны). – ISBN 5-17-032598-3.
Raus, Erhard, Newton, Steven H.: Panzer Operations: The Eastern Front Memoir of General Raus 1941–1945. Stackpole-Verlag, Harrisburg PA 2007, ISBN 0-8117-3371-8.
Ziemke, Earl F. (2002). Stalingrad to Berlin: The German Defeat in the East. Washington D.C.: Center of Military History, US Army. ISBN 978-1-78039-287-5.
Išnašos
↑Ziemke, Earl F. (2002). Stalingrad to Berlin: The German Defeat in the East, p. 403.
.svg){kind=small}
_during_Operation_-Crossroads-._%C2%BE_front_view._At_sea._-_NARA_-_80-G-627446.jpg)
