1969 m., su pagyrimu baigusi Vologdos pedagogikos instituto filologijos fakultetą, buvo paskirta dirbti į Petrozavodską, į Karelijos mokslinio centro kalbos, literatūros ir istorijos institutą. 1973 m. Petrozavodsko valstybiniame universitete baigė aspirantūrą, 1975 m. apgynė mokslų kandidato disertaciją, kurios tema – „Vepsų kalbos vardažodžių kaityba“. Nuo 1997 m. – Kalbos, literatūros ir istorijos instituto kalbotyros sektoriaus vedėja. 2002 m. apgynė mokslų daktaro disertaciją „Vepsų kalbos veiksmažodis. Lyginamasis-gretinamasis tyrimas“.
Keleto vepsų kalbos žodyno leidimų autorė, išvertė į vepsų kalbą epą „Kalevala“. „Biblijos vaikams“ (Stockholm-Helsinki, 1996) vertėja. Vepsų epo „Virantanaz“ („Viro žemė“, pagrindinis veikėjas – Viras) autorė.
N. Zaiceva į vepsų kalbą išvertė Naujojo Testamento (vep.Uz’ Zavet) pagrindus.[3] Šį vertimą tikrino, svarstė ir tobulino daug vepsų rašytojų, poetų, vepsų kalbos mylėtojų ir žinovų, ypač: Alevtina Andrejeva, Svetlana Pliuchina, Jurijus Mugačiovas, Valentina Rogozina, Riurikas Loninas, Viktoras Eršovas, Olga Žukova, Marina Zarubalova, Vera Mednikova, Nadežda Kukojeva, Marina Ginijatulina, Anatolijus Petuchovas, Nikolajus Fominas, Nikolajus Abramovas.[3]
Žurnalų „Carelia“, „Kipinä“ redkolegijos narė. Buvo pirmoji laikraščio vepsų kalba „Kodima“ redaktorė.
Suomių literatūros draugijos, „Kalevalos“ draugijos, Finougrų draugijos užsienio narė.
Karelijos Respublikos metų laureatė (2009), „Sampo“ premijos laureatė (2012) už itin didelį indėlį į vepsų kalbą bei kultūrą. Be kita ko, N. Zaiceva vepsų kalbą žymiai praturtino naujadarais.[4]
