Kalevala – epinė poema, kurią XIX a. iš suomių folkloro sudarė Elijas Lionrotas. 1835 m. išleista pirmoji epo redakcija, kurią sudarė 32 runos ir apie 12000 eilučių. 1849 m. pasirodė antroji redakcija, sudaryta iš 50 runų ir apie 22000 eilučių.[1] Pavadinimas gali reikšti „Kalevo kraštas“[2] (sudarytas su suomiška priesaga – la/lä, reiškiančia vietą). 22 795 epo strofos suskirstytos į 50 giesmių. Epe atsispindi du pasauliai.
Užrašinėdamas runas, Lionrotas pastebėjo, kad jos klostosi į tam tikrus ciklus, todėl ir kilo mintis sukomponuoti ar galbūt atkurti vientisą liaudies epą. Pagal vieną paskaičiavimą, 3 % teksto parašė pats Lionrotas[3] – turbūt siekdamas padaryti kūrinį visiškai rišlų, sklandų.
Vučedolo kultūros muziejus ir archeologinė vietovė (Kroatija) ·Nemėjos archeologinė vietovė (Graikija) · trakų menas Rytų Rodopuose: kapavietė Aleksandrove (Bulgarija) ·Almadeno kasybos parkas (Ispanija) · Šv. Vilibrordo palikimas Echternache (Liuksemburgas) ·Turaidos istorinis centras (Latvija) · vidurinių amžių sienų tapyba Gemerio ir Malohonto regionuose (Slovakija) ·Oderio žemupys (Vokietija) · Europinės Dunojaus komisijos rūmai Galacyje (Rumunija) · Juveskiulės universitetinis miestelis Seminarinmekis (Suomija) ·Ventotenės sala (Italija) ·Migracijos muziejus Briuselyje (Belgija)