1895–1902 m. mokydamasis Šiaulių gimnazijoje, du kartus iš jos pašalintas: už stačiatikių pamaldų nelankymą ir lietuviškos vakaronės organizavimą. 1900 m. įkūrė lietuvių kalbos mokymosi kuopelę. 1901 m. už slapto vakaro iš universitetų pašalintiems studentams šelpti suorganizavimą pats buvo pašalintas iš gimnazijos, bet vėliau leista ją baigti.
Dėl nuolatinių streikų nutrūkus studijoms, grįžęs į Lietuvą, rengė slaptas gegužines, spausdino straipsnius nelegaliuose laikraščiuose „Naujoji Gadynė“, „Darbininkų balsas“ ir kituose. 1905 m. gruodžio 4-5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, manydamas, kad šiuo įvykiu „revoliucija pasiekė aukščiausią ir garsiausią politinio ir tautinio visuomenės palikimo laipsnį“. 1903–1905 m. dalyvavo visose Šiaulių Gegužinėse. 1906 m. vasarą laikraščio „Echo“ redaktorius. 1906 m. grįžo į Maskvą tęsti studijų, Peterburge buvo patekęs į policijos pasalą ir kratos metu neteko dalies savo bibliotekos.
Noriai jungėsi į įvairių lietuvių draugijų („Rūta“, „Darna“, „Varpas“) veiklą, skaitydavo lietuvių literatūros ir istorijos paskaitas. Nuo 1908 m. Lietuvių mokslo draugijos narys, jos vicepirmininkas. Be viso to, nuo 1907 m. dirbo LSDP centre. 1909 m. padavė prašymą priimti dirbti teisme, bet nebuvo priimtas. Po to įsidarbino referentu miesto valdyboje, bet gubernatorius jį atleido. 1909–1915 m. dirbo Vilniaus žemės banke su Antanu Smetona ir Jurgiu Šauliu.
Pirmojo pasaulinio karo metais tapo Lietuvių draugijos agronomijos ir teisių pagalbai šelpti vienu iš steigėjų. Vokiečiams artėjant prie Vilniaus, ši draugija susijungė su Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti ir tapo galinga organizacija, siekiančia atkurti Lietuvos nepriklausomybę. M. Biržiška tapo vykdomojo komiteto nariu. 1915 m. rudenį Komitetas įsteigė pirmąją lietuvišką gimnaziją, M. Biržiška paskirtas jos direktoriumi. Dėstė ir kitose lietuvių bei lenkų mokslo įstaigose, kursuose, dirbo Lietuvių mokslo draugijos vadovėlių rengimo komisijoje.
1919 m. sausio 1 d. Vilnių okupavus lenkų legionieriams ir Vyriausybei nutarus persikelti į Kauną, M. Biržiška ir ministras žydų reikalams Jakovas Vygodskis kartu vykti atsisakė. Tuomet M. Biržiška paskirtas Lietuvos generaliniu įgaliotiniu Vilniuje.
1919 m. sausio 1 d. vokiečiams užleidus Vilnių, lenkų vadui Veitkai įteikė protestą ir išplatino jį miesto gatvėse. Vilnių užėmus rusams, už aktyvų lietuvybės propagavimą buvo suimtas Vinco Kapsuko vyriausybės, bet netrukus paleistas. 1919 m. balandžio 21 d. lenkams išvijus rusus, Vilniaus lietuvių susirinkime išrinktas Laikinojo Vilniaus komiteto pirmininku. 1921 m. birželio 14 d. buvo teisiamas už straipsnį laikraštyje „Straž Litwy“, bet išteisintas. 1920 m. bolševikų ir lenkų karo metu su K. Balučiu ir M. Černeckiu dalyvavo derybose, pasirašė Suvalkų sutartį.
M. Biržiška yra paskelbęs nemažai mokslo straipsnių, parašęs populiarų knygelių iš istorijos, kultūrologijos studijų, parengęs spaudai dainų rinkinius, išvertęs grožinių kūrinių.
Parašė vadovėlius „Lietuvos geografija“, „Lietuvos istorijos pradžiamokslis“, „Dainų istorijos vadovėlis“, knygas „Mūsų raštų istorija“, „Iš kultūros ir literatūros istorijos“, „Senasis Vilniaus universitetas“, atsiminimus „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“ ir kt.
Literatūra
Vygintas Bronius Pšibilskis. Mykolas Biržiška: patrioto, mokslininko, kultūrininko gyvenimo ir veiklos pėdsakai. Vilniaus universiteto leidykla, 2009.
Šaltiniai
↑Mykolas Biržiška. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. - 236 psl.
