Markas Vipsanijus Agripa (Marcus Vipsanius Agrippa, 63 – 12 m. pr. m. e.) – romėnų karvedys ir politikas, artimas Augusto draugas ir bendražygis,[1] laimėjęs daugumą mūšių, įskaitant Akcijaus mūšį prieš Antonijų ir Kleopatrą. Kartu su Oktavianu Augustu ir Gajumi Cilnijumi Mecenu buvo viena svarbiausių asmenybių, įkūrusių Romos Principato sistemą – imperatorių (princepsų) valdžią, pabaigusią Romos Respublikos ir pradėjusią Romos Imperijos epochą. Agripos anūkas Gajus tapo Romos imperatoriumi Kaligula, o proanūkis Liucijus Domicijus – Romos imperatoriumi Neronu.[2]
Biografija
Iškilimas
M. V. Agripos tėvas buvo Romos karvedys ir politikas Lucijus Vipsanijus Agripa. M. V. Agripa dar jaunystėje susipažino ir susidraugavo su būsimuoju imperatoriumi Oktavianu Augustu. Abu tarnavo G. J. Cezario vadovaujamos kariuomenės kavalerijoje. 45 m. pr. m. e. Romos Senate prasidėjus frakcijų kovoms, Cezaris M. V. Agripą, Oktavianą ir G. C. Mecenatą išsiuntė mokytis į Makedonijoje buvusius Romos legionus. M. V. Agripa ten taip pat mokėsi ir architektūros. Romoje nužudžius Cezarį, Oktavianas grįžo į sostinę. Tuo tarpu M. V. Agripa ėmė vadovauti Makedonijoje buvusiems legionams ir su jais užėmė Romą. Oktavianas Romoje kartu su Marku Antonijumi ir Lepidu sudarė vadinamąjį Antrąjį triumviratą kovai su Cezario žudikais. 42 m. pr. m. e. Graikijos teritorijoje, ties Philippi, po dviejų lemiamų mūšių Antrojo triumvirato kariuomenė įveikė jungtinę Cezario žudikų M. J. Bruto bei G. K. Longino armiją. Po mūšio Oktavianas paskyrė M. V. Agripą savo armijos legatu. Po Cezario nužudymo S. Pompėjus buvo paskirtas Romos karinio laivyno vadu. Philippi mūšyje respublikonams pralaimėjus, S. Pompėjus laivyną nuplukdė į Siciliją, joje įkūrė piratinę valstybę, prisijungė Sardiniją, Korsiką ir net ėmė grasinti Romai, neleisdamas nugabenti maisto produktų. 38 m. pr. m. e. Oktavianas atėmė iš S. Pompėjaus Sardiniją ir Korsiką, tačiau vėliau dviejų jūrų mūšių metu Oktavianas buvo sutriuškintas, o likusius jo laivus sunaikino audra. Romai vėl grėsė ekonominė blokada, todėl reikėjo skubiai sukurti naują laivyną ir surasti jam tinkamą vadą. Tuomet jis pavedė M. V. Agripai sukurti naują laivyną kovai su piratais.
Agripa vadovavo armijai Galijoje ir iš ten buvo skubiai iškviestas į Romą. Markui atiteko apleistas, karui neparengtas laivynas. Apsaugant laivus nuo greitaeigių priešo laivų taranų smūgių, Agripos įsakymu romėnai savo laivų korpusus vaterlinijos lygyje sutvirtino papildoma apsaugine juosta. Agripa suprato, jog laivynui gyvybiškai reikalinga gerai apsaugota, įrengta ir netoli karo veiksmų teatro esanti atraminė bazė. Jis įsakė iškasti du kanalus iki Averino ežero taip sukurdamas naują laivyno bazę, pavadintą Julijumi.
Agripai patarus, Oktavianas išlaisvino 20 000 vergų ir jais papildė laivų ekipažus. Prasidėjo didelio masto laivų gamyba. Tuo pat metu Agripa lygiagrečiai pradėjo nuolatinį įgulų apmokymą. Antonijus 20000 pėstininkų iškeitė į 120 Tito Statilijaus Tauro vadovaujamų laivų.
36 m. pr. m. e. pavasarį laivynas buvo pasirengęs karui. Pagal planą prie Mesinos armija turėjo būti permesta į Siciliją ir sutriuškinti Pompėjaus laivyną. Dėl audros jūroje jiems teko grįžti į Julijų remontui.
Audra rimtai apgadino ir 70 laivų Lepido laivyną, plaukusį iš Afrikos susijungimui su Oktaviano laivais, o Antonijaus 120 laivų laivynas buvo priverstas ieškoti išsigelbėjimo Graikijoje.
Milo mūšis
Baigęs remontuoti audros apgadintus laivus Agripa pasuko prie Liparų salų ir užėmęs piečiausiai esančią Termeso salą stebėjo ties šiaurės rytų Sicilijos Milaco miestu susitelkusius Antonijaus laivus. Šiam laivynui vadovavo Demoharas, o pats Pompėjus su eskadra prie Mesinos ketino sukliudyti išsilaipinimą Sicilijoje.
Ilgai laukęs Agripa nutarė veikti ir jį atakavo su visomis pajėgomis, išskleista rikiuote. Atsakydamas, Demoharas jį pasitiko tokia pat kovos rikiuote. Kiekybiškai Agripa buvo pranašesnis, tačiau jo laivai buvo ne tokie manevringi, sunkūs, bet gerai apsaugoti nuo manevringesnių Pompėjaus laivų taranų smūgių. Pompėjaus vadai pasinaudojo savo pranašumu ir sugebėjo iš rikiuotės išvesti keletą Agripos laivų, tačiau smūgiai taranais nedavė lauktų rezultatų. Agripos laivų ekipažai sumaniai pasinaudojo svaidomosiomis mašinomis ir netrukus nuskandino priešo laivyno flagmaną. Demoharas persikėlė į kitą laivą ir buvo priverstas atsitraukti. Agripa prarado penkis laivus, o Demoharas trisdešimt. Agripa laimėjo pirmąją pergalę jūroje.
Mūšis ties Naulochu
Tuo metu Oktavianas išsilaipino Sicilijoje, o atgal į Regiumą grįžtančią jo eskadrą prie Taorminos sunaikino Sekstas Pompėjus. Šio mūšio metu Oktavianas buvo sunkiai sužeistas. Sausumos armijai grėsė rimtas pavojus, tačiau Agripa, įsitvirtinęs šiaurės Sicilijoje, skubiai į pagalbą pasiuntė tris legionus ir su šiomis jėgomis sudarė placdarmą Oktaviano armijai išsilaipinti. Pompėjus negalėjo pasipriešinti tokioms jėgoms ir nutarė karo veiksmus perkelti į jūrą ir 36 m. pr. m. e. rugsėjo 3 d., į rytus nuo Milo, ties Naulocho kyšuliu įvyko antrasis didelis jūrų mūšis tarp romėnų laivynų. Jį laimėjęs Agripa neteko tik trijų taranuotų laivų, tuo tarpu Sekstas Pompėjus 28, dar 17 pastarojo laivų pabėgo, o likę sudegė ar buvo pagauti.
Likusi be vado kariuomenė pasidavė Lepidui, tačiau Oktavianas papirko jo karvedžius, karius ir Lepidas beveik vienas susidūrė su gausia Oktaviano 45 legionų kariuomene. Pažymėtina tai, kad Lepidas po to dar ketvirtį amžiaus kartu su Oktavianu ir Antonijumi dalyvavo politinėje veikloje.
Po septynerių metų kovos triumviratas atsikratė Seksto Pompėjaus. Tuo būdu Agripa per pusmetį užbaigė karą Oktaviano naudai. Laivyno pagalba Agripa sumušė, o vėliau ir visiškai sunaikino Seksto Pompėjaus laivyną, jo šalininkus Sicilijoje ir iš būsimo imperatoriaus kelio pašalino pavojingą priešininką. Už tai jis buvo apdovanotas pergalės laurų vainiku.
Pompėjaus laivai buvo lengvi, greiti, manevringi, tuo tarpu Agripos laivai buvo grynai romėniški, tvirti, sunkūs, aukšti ir masyvūs, nerangūs, tačiau būtent šia kryptimi toliau buvo plėtojama romėnų laivų gamyba.
Agripos laivai buvo aprūpinti daugybe svaidomųjų mašinų ir įrengimų, bokštų, kuriais naudotasi iš viršaus bei iš atstumo buvo apšaudont priešininką. Laivuose buvo ir kiekybinis Agripos karių pranašumas. Tuo tarpu Pompėjaus karvedžiai vėlėsi į abordažinius mūšius, kuriuose dėl kiekybinio pranašumo, Agripa iš anksto buvo pranašesnis. Jis galėjo priešą atakuoti frontu ir pasinaudojus greičiu jį apsupti, suardyti rikiuotę, išskaidyti laivus ir po vieną juos sunaikinti pranašesnėmis pajėgomis.
Kova su Marku Antonijumi
Naulocho mūšyje Sekstas Pompėjus nedalyvavo ir jį stebėjo nuo kranto. Jam teko bėgti į Mesiną, o iš ten į Mažąją Aziją. 35 m. pr. m. e. Sekstas Pompėjus buvo pagautas Mileto mieste (dab. Turkijos teritorija) ir Marko Antonijaus vietininkas Markas Ticijus jį nužudė be teismo. Tai prieštaravo Romos respublikos įstatymams, todėl po kelerių metų, prasidėjus konfliktui tarp Antonijaus ir Oktaviano, pastarasis šią žmogžudystę panaudojo kaip vieną iš teisinių ginklų prieš Antonijų.
Dėl amoralaus Antonijaus elgesio, jo vedybų su faraone Kleopatra pasipiktinusi visuomenė linko prie Oktaviano. Sutriuškinęs Sekstą Pompėjų Oktavianas savo pusėn patraukė ir Lepido legionierius. 36 m. pr. m. e. jis paleido triumviratą ir ištrėmė garbėtrošką Lepidą.
Oktavianui atiteko Kirenaika šiaurės Afrikoje. Mirus Fulvijai jis išleido savo seserį Oktaviją už Antonijaus, kuris, nepasisydamas visuomenės opinijos ir žmonos, gyveno su paskutine Ptolemėjų dinastijos atstove Kleopatra. Paskelbus Kleopatrą žmona 33 m. pr. m. e. Antonijaus ir Oktaviano santykiai tapo iki kraštutinumo įtempti.
Išvijęs Oktaviją ir Kleopatrą paskelbęs savo žmona, Antonijus pradėjo savo valdas dalinti neteisėtiems faraonės sūnums. Senatas pasmerkė tokį Antonijaus elgesį.
Antonijus persikėlė į Aleksandriją. Galinga imperija iro akyse ir, Oktaviano raginamas, senatas paskelbė Antonijui karą.
Antonijus buvo gabus karvedys; jo rankose buvo patyrusi ir galinga, kovose užgrūdinta armija bei laivynas. Nežiūrint to ir nepaisydamas patarėjų įkalbinėjimų, Antonijus vis tik nutarė į lemiamą mūšį stoti jūroje. Antonijus kariuomenę sutelkė Efese (Ephesus) į kur jis persikėlė su Kleopatra. Jo žinioje buvo 12000 pėstininkų, 10000 raitelių, 500 karo laivų. Neskaitant keleto triremų ir kvadriremų, likusieji buvo okteros ir dekateros (aštuoniukės ir dešimtukės).
Milžiniški laivai, tvirti su stipriais taranais, sutvirtinti medinėmis juostomis, aukštais – iki 3 m. bortais, kurie į galus dar aukštėjo ir apsunkino abordažą. Deniuose buvo sunkios svaidomosios mašinos ir bokštai. Tai buvo lėti, mažai manevringi laivai, kurių pagrindiniu ginklu tapo svaidomosios mašinos. Antonijus pasinaudojo Agripos laivų kovojusių prie Naulocho prototipais. Žinių, jog juose buvo harpagai, korvusai neišliko.
Kleopatrą lydėjo 200 egiptiečių lengvų, greitaeigių laivų. Laivyną aptarnavo per 300 transportinių laivų. Bendras laivyno skaičius siekė 670 laivų. Tačiau Antonijus, turėdamas žymiai pranašesnes pajėgas, nesiėmė jokių karinių veiksmų. Žiemai jis patraukė į Patrus bei Achėją.
Laivynas ir kariuomenė buvo išsklaidyti Jonijos jūros pakraščiuose, o pagrindinės pajėgos stovėjo prie Akcijaus kyšulio. Iš armijos ir laivyno ėmė dezertyruoti kariai, daugybė irkluotojų, prasidėjo ligos ir dar iki prasidedant mūšiams Antonijaus laivynas buvo visiškai pakrikęs. Antonijus turėjo pakankamai lėšų išlaikyti armijai, tačiau kariai badavo, nes buvo blogai organizuotas ir nereguliarus tiekimas. Paskubomis surinktos įgulos negalėjo užpildyti mirusiųjų, pabėgusių vietos, be to, jos buvo neapmokytos, nepasiruošę tokiems karo veiksmams.
Mūšis ties Akcijumi
Prie Graikijos krantų esančio Akcijaus iškyšulio 31 m. pr. m. e. įvyko lemiamas mūšis tarp Oktaviano Augusto admirolo Agripos vadovaujamo ir jungtinio Marko Antonijaus ir Egipto faraonės Kleopatros laivynų. Mūšį laimėjo Oktaviano Augusto kariuomenė.
Pažymėdamas pergalę prie Akcijaus Oktavianas pastatė miestą kurį pavadino Nikopoliu – pergalės miestu. Antonijus ir Kleopatra atsitraukė į Aleksandriją, kur ištisus metus dar laukė neišvengiamo likimo. 30 m. pr. m. e. rugpjūčio 1 d. Aleksandrijoje pasirodė Oktaviano laivynas. Paskutiniai legionai ir laivai pasidavė imperatoriui. Antonijus ir Kleopatra nusižudė. Gajus Julijus Cezaris Oktavianas Augustas tapo Romos valdovu. 31 m. pr. m. e. rugsėjo 2 d. jūrų mūšio metu Antonijus buvo galutinai sutriuškintas ir Egiptas tapo eiline Romos provincija. Prasidėjo Romos imperijos epocha.
Agripa laimėjęs tris didelius jūrų mūšius – prie Milo, Naulocho ir Akcijaus. Tačiau Agripa nesutiko, kad jam būtų surengtas ypatingas pagerbimas Romoje – triumfo eisena. Iš Oktaviano rankų jis priėmė tik pasižymėjimo ženklą – mėlynos spalvos vėliavą. Agripa ir toliau išliko artimiausiu imperatoriaus Oktaviano, pasivadinusio Augustu Cezariu, žmogumi. Po karo Galijoje, Palestinoje ir Juodojoje jūroje jis grįžo į Kampaniją, kur susirgęs 12 m. pr. m. e. mirė.
Kita veikla
M. V. Agripa pasižymėjo ne tik karo reikaluose. Būdamas edilu 33 m. pr. m. e. Romoje statė ir rekonstravo akvedukus, išplėtė Romos kanalizaciją, statė pirtis, įrengė sodus. Akcijaus mūšiui atminti Agripa Romoje pastatė Panteoną. Manoma, kad Agripa pastatė dabartinėje Prancūzijoje esantį ir į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktą Gardo akveduką. Trečiojo konsulato metu Agripa Galijoje reformavo vietos administraciją, pertvarkė finansų sistemą bei visoje provincijoje įrengė romėnų kelius, vadinamąją Via Agrippa. Agripa taip pat buvo geografas. Remiantis graikų šaltiniais buvo sukurtas visos Romos imperijos žemėlapis.
Šaltiniai
- ↑ Plate, William (1867). „Agrippa, Marcus Vipsanius“. In Smith, William (red.). Dictionary of Greek and Roman Biography and Mythology. 1. Boston: Little, Brown and Company. pp. 77–80.
- ↑ Agripa, Markas Vipsanijus Agripa. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 170 psl.
