Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Markas Junijus Brutas (Marcus Junius Brutus, 85 m. pr. m. e. – 42 m. pr. m. e.) – senovės Romos Respublikos senatorius. Šiuo metu jis labiausiai žinomas kaip vienas iš sąmokslo nužudyti Gajų Julijų Cezarį (liberatorių) vadovų bei Cezario žudikų. Dar vadinosi Kvintu Servilijumi Cepionu Brutu (Quintus Servilius Caepio Brutus), pagal savo patėvio pavardę.

Brutas buvo Pompėjaus Didžiojo legato Marko Junijaus Bruto Vyresniojo ir Katono Jaunesniojo pusseserės (bei Cezario meilužės) Servilijos Cepionis sūnus. Vaikystėje jį įsūnijo dėdė Kvintas Servilijus Cepionas, ir kurį laiką Brutas vadinosi jo vardu.

Politinė Bruto karjera prasidėjo padedant dėdei vietininko Kipre pareigose. Tuo metu ir praturtėjo, skolindamas pinigus už dideles palūkanas. Grįžęs į Romą, vedė Klaudiją Pulchrą. Tapęs senatoriumi, palaikė optimatus. Kovojo prieš Cezario, Kraso ir Pompėjaus triumviratą, ypač nekentė Pompėjaus, Sulos proskripcijų metu nužudžiusio Bruto tėvą.

49 m. pr. m. e. prasidėjus pilietiniam karui tarp Pompėjaus ir Cezario, Brutas visgi prisijungė prie Pompėjus – tuometinio optimatų lyderio. Prasidėjus Farsalų mūšiui, Cezaris iš anksto liepė nežudyti Bruto, o paimti jį į nelaisvę, jei sutiks pats. Jei nesutiks, tiesiog paleisti. Pompėjui pralaimėjus mūšį, Brutas atsiprašė Cezario, ir šis jam iškart viešai atleido. Brutas tapo vienu iš Cezario vidinio rato žmonių, buvo paskirtas Galijos valdytoju, kol nugalėtojas vijosi į Afriką pasitraukusius Metelijų Scipioną ir Marką Katoną. 45 m. pr. m. e. Cezaris iškėlė Bruto kandidatūrą į pretorius. Tais pačiais metais Brutas išsiskyrė su Klaudija ir vedė Katono dukterį Porciją Katonis.

Pagrindinis straipsnis – Julijaus Cezario nužudymas.

Senatui paskelbus Cezarį diktatoriumi iki gyvos galvos, dalis senatorių pradėjo baimintis jo augančios galios. Prieš jį atsisuko net ir dalis draugų, tarp jų – Brutas. 44 m. pr. m. e., spaudžiamas draugų senate, Markas Junijus Brutas nusprendė prisidėti prie sąmokslo nužudyti diktatorių. Apie planą žinojo ir jo žmona. Nužudymas buvo paruoštas tų pačių metų kovo idoms (kovo 15 d.), ir sąmokslininkai planavo nužudyti Cezarį senate.

Užpultas Cezaris iš pradžių priešinosi, tačiau tarp sąmokslininkų pamatęs ir Brutą, nuleido rankas prisidengęs veidą toga kentė, kol buvo subadytas durklais iki mirties.

Po Cezario nužudymo Brutas sudarė sąjungą su likusiais diktatoriaus šalininkais, visų pirma – Marku Antonijumi. Pagal ją, Cezario žudikai nebus baudžiami, ir niekas prieš nieką nesiims jokių veiksmų. Tačiau sąjunga iširo labai greitai, jau per Cezario laidotuves Antonijus sukurstė minią prieš liberatorius, viešai išvardindamas žinomas pavardes ir pažadėjęs, kad žudikai neliks nenubausti. Brutas išvyko į Kretą, kur gyveno iki 42 m. pr. m. e.

42 m. pr. m. e. konsulu tapo Oktavianas. Vienas iš pirmųjų jo sprendimų buvo paskelbti Cezarį nužudžiusius žmones žmogžudžiais ir valstybės priešais. Tuo nepatenkintas, Markas Tulijus Ciceronas įspėjo Brutą, pridėdamas, kad Cezario šalininkai Oktavianas ir Antonijus nesutaria tarpusavyje. Antonijus išvyko su savo legionais į Galijos provinciją, kur norėjo gauti valdytojo vietą. Ten susikovė su Oktaviano vadovaujamais legionais ir buvo įveiktas keliuose nedideliuose mūšiuose.

Kadangi ir Antonijaus, ir Oktaviano armijos buvo mažesnės už tuo metu turimą Bruto ir Kasijaus, Brutas ir Kasijus su savo legionais patraukė į Romą. Apie tai sužinojęs Oktavianas sudarė taiką su Marku Antonijumi ir su jungtine kariuomene Graikijoje pastojo kelią Brutui ir Kasijui. Dvejuose mūšiuose, žinomuose bendru pavadinimu – Filipų mūšis – Cezario žudikai buvo sumušti. Po pirmo mūšio, kuris pasibaigė lygiosiomis, Kasijus galvojo, jog Brutas pralaimėjo ir nusižudė. Antrajame mūšyje po dvidešimties dienų Bruto armija buvo įveikta, o jis pats su likusiais maždaug keturiais legionais pasitraukė į kalvas netoliese. Ten Markas Junijus Brutas nusižudė. Rodydamas pagarbą, atvykęs Antonijus jo kūną uždengė purpurine mantija. Vėliau palaikai buvo kremuoti ir pelenai urnoje nusiųsti motinai. Sužinojusi apie vyro mirtį, Bruto žmona taip pat nusižudė (priešingai, nei rašoma Šekspyro tragedijoje „Julijus Cezaris“).

Et tu, Brute? (lot. ir tu, Brutai?) yra šiuo metu plačiai paplitusi frazė, tariamai paskutinieji Julijaus Cezario pasakyti žodžiai. Pirmasis žinomas šaltinis su panašiu tekstu yra romėnų istoriko Svetonijaus „Dvylikos Cezarių gyvenimas“. Svetonijus rašė, kad Cezaris prieš mirtį Brutui pasakęs „Ir tu, mano vaike?“ (arba „Net tu, mano vaike?“, gr. Καὶ σὺ τέκνον). Tačiau būtent šią frazę išpopuliarino Šekspyro tragedija „Cezaris“. Dabar ji naudojama kaip didelės, netikėtos išdavystės simbolis.

Kiti antikiniai istorikai įvairiai aprašo paskutinius Cezario žodžius. Pasak Plutarcho, diktatorius mirė tylėdamas.