Žemėlapis, kuriame pavaizduota, kaip lenkai pralaužė Lvovo apgultį (1918 m. lapkričio mėn.), ir Lenkijos siena ties Zbručės upe iki karo pabaigos, o rytų Galicija kontroliuojama Lenkijos.
Konflikto ištakos glūdi sudėtingoje tautinėje situacijoje Galicijoje XX a. pradžioje. Dėl santykinio Habsburgų atlaidumo tautinių mažumų atžvilgiu Austrija-Vengrija buvo puiki terpė lenkų ir ukrainiečių nacionaliniams judėjimams plėtotis. Per tautų pavasarį austrai, susirūpinę dėl lenkų reikalavimų suteikti didesnę autonomiją provincijoje, parėmė nedidelę rusėnų grupę – taip vadinosi rytų slavų tauta, kuri vėliau pati save įvardijo kaip „ukrainiečius“ arba „rusinus“. Jų tikslas buvo būti pripažintiems kaip atskira tautybė.[3][4]
Buvo steigiamos mokyklos, kuriose buvo mokoma rusėnų kalbos, kuriamos rusėnų politinės partijos, bandoma plėtoti tautinę kultūrą.[3][5] Tai nustebino kai kuriuos lenkus, kurie iki revoliucijos manė, kad rusėnai yra lenkų tautos dalis, kuri tuo metu buvo apibrėžiama politiniu, o ne etnografiniu požiūriu. XIX a. pabaigoje ir pirmaisiais kito amžiaus dešimtmečiais rusėnų inteligentija savo tautybei apibūdinti priėmė terminą „ukrainiečiai“.[6] Nuo XX a. pradžios tautinė sąmonė pasiekė daugelį rusėnų valstiečių.[7]
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje tarp abiejų tautų įvyko daugybė incidentų. Pavyzdžiui, 1897 m. Lenkijos administracija pasipriešino ukrainiečiams parlamento rinkimuose. Kitas konfliktas kilo 1901–1908 m. dėl Lvovo universiteto, nes ukrainiečių studentai reikalavo atskiro ukrainiečių universiteto, tačiau lenkų studentai ir dėstytojai bandė nuslopinti šį judėjimą. 1903 m. lenkai ir ukrainiečiai Lvove surengė atskiras konferencijas: lenkai – gegužę, ukrainiečiai – rugpjūtį. Vėliau abu nacionaliniai judėjimai plėtojosi turėdami prieštaringus tikslus, o tai buvo vėlesnio susipriešinimo priežastis.
Galicijos etninė sudėtis lėmė lenkų ir ukrainiečių konfliktą. Austrijos Galicijos provinciją sudarė Rusios vaivadijos teritorija, kuri nuo 1434 m. priklausė Lenkijai, o 1772 m., per Pirmąjį ATR padalijimą, buvo užgrobta Austrijos. Žemė apėmė istoriškai svarbią Lenkijai teritoriją, įskaitant senąją sostinę Krokuvą, ir joje didelę dalį gyventojų sudarė lenkai, tačiau rytinė Galicija apėmė istorinės Haličo-Volynės teritorijos šerdį ir joje gyventojų daugumą sudarė ukrainiečiai.[8] Rytų Galicijoje ukrainiečiai sudarė apie 65 % gyventojų, o lenkai – tik 22 % gyventojų.[9]
Iš 44 Austrijos rytinės Galicijos administracinių vienetų Lvovas, didžiausias miestas, buvo provincijos sostinė ir vienintelis, kuriame lenkai sudarė gyventojų daugumą.[10] Lvove 1910 m. apie 60 % gyventojų sudarė lenkai ir 17 % ukrainiečiai.[11] Miestas, kuriame gyveno lenkų tautybės gyventojai, daugelio lenkų buvo laikomas viena iš Lenkijos kultūros sostinių. Daugeliui lenkų buvo neįsivaizduojama, kad jų miestas nebūtų kontroliuojamas Lenkijos.
Galicijos vyriausiasis socialinis sluoksnis buvo lenkų bajorai arba Kijevo Rusios bajorų palikuonys, kurie praeityje buvo polonizuoti, tačiau provincijos rytuose daugumą valstiečių sudarė ukrainiečiai.[12][13]
XIX a. ir XX a. pradžioje vietiniai ukrainiečiai bandė įtikinti austrus padalyti Galiciją į Vakarų (lenkų) ir Rytų (ukrainiečių) provincijas. Šioms pastangoms priešinosi ir trukdė vietos lenkai, kurie bijojo prarasti Lvovo ir Rytų Galicijos kontrolę. Galiausiai austrai iš esmės sutiko padalyti Galicijos provinciją. 1916 m. spalio mėn. imperatorius Karolis I pažadėjo tai padaryti pasibaigus karui.[8]
Įsikišus Austrijos erchercogui Vilhelmui, priėmusiam ukrainietišką tapatybę ir laikiusiam save ukrainiečių patriotu, 1918 m. spalį Lvove buvo dislokuoti du daugiausia ukrainiečių karių pulkai. Žlugus Austrijos-Vengrijos vyriausybei, 1918 m. spalio 18 d. buvo sudaryta Ukrainos nacionalinė taryba, kurią sudarė Austrijos parlamento, regioninių Galicijos ir Bukovinos parlamentų nariai bei Ukrainos politinių partijų lyderiai. Taryba paskelbė apie ketinimą sujungti Vakarų Ukrainos žemes į vieną valstybę. Lenkams imantis savų veiksmų Lvovui ir Rytų Galicijai užimti, Sečės šaulių kapitonas Dmytro Vitovskis vadovavo jaunų ukrainiečių karininkų grupei, kuri lapkričio 1 d. naktį perėmė Lvovo kontrolę. 1918 m. lapkričio 13 d. buvo paskelbta Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika, kurios sostinė buvo Lvovas.
Respublikos paskelbimo laikas nustebino lenkų tautybės gyventojus ir administraciją. Naujoji respublika reikalavo suvereniteto Rytų Galicijoje, įskaitant Karpatus iki Naujojo Sončo miesto vakaruose, taip pat Voluinę, Karpatų Rusią ir Bukoviną (į pastarąsias dvi teritorijas taip pat pretendavo Vengrija ir Rumunija).[14][15] Nors Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos gyventojų daugumą sudarė ukrainiečiai, daugelyje gyvenviečių gyventojų daugumą sudarė lenkai. Lvovo ukrainiečiai entuziastingai palaikė proklamaciją. Didelė miesto žydų mažuma sutiko su Ukrainos paskelbimu arba išliko neutrali jo atžvilgiu, o miesto lenkai buvo sukrėsti atsidūrę naujoje Ukrainos valstybėje.[16] Kadangi Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika nebuvo pripažinta tarptautiniu mastu, o Lenkijos sienos dar nebuvo apibrėžtos, ginčijamos teritorijos nuosavybės klausimas susiaurėjo iki karinės kontrolės klausimo.[17]
Kariavimas
„Lvovo ereliukai“. Paveikslas, vaizduojantis lenkų jaunuolius Lvovo mūšyje (1918 m.) prieš Lvove paskelbtą Vakarų Ukrainos Liaudies Respubliką.Paskutinis Lenkijos ir Ukrainos karo etapas.
Pirminiai etapai
Ukrainos ir Lenkijos pajėgų kovos vyko aplink paskelbtą Ukrainos sostinę Lvovą ir jo prieigas. Lvove Ukrainos pajėgoms priešinosi vietos savigynos daliniai, daugiausia sudaryti iš Pirmojo pasaulinio karo veteranų, studentų ir vaikų. Tačiau sumanus vadovavimas, gera taktika ir aukšta moralė leido lenkams atsilaikyti prieš blogai suplanuotas ukrainiečių atakas.[18] Be to, susitarę su ukrainiečiais dėl ugnies nutraukimo, lenkai galėjo sumaniai laimėti laiko ir laukti pastiprinimo.[19] Lenkai galėjo tikėtis plačios miesto gyventojų paramos, o ukrainiečių pusė daugiausia priklausė nuo pagalbos už miesto ribų.[20] Kiti sukilimai prieš Ukrainos valdžią kilo Drohobyče, Peremislyje, Sambire ir Jaroslave. Peremislyje vietiniai ukrainiečių kariai greitai išsiskirstė į savo namus, o lenkai užėmė tiltus per Sano upę ir geležinkelį į Lvovą, todėl lenkų pajėgos šiame mieste galėjo gauti didelį pastiprinimą.[21]
Po dvi savaites trukusių įtemptų kovų Lvove lapkričio 21 d. atsikuriančios Lenkijos kariuomenės pulkininko leitenantoMichalo Tokarževskio-Karaševičiaus vadovaujamas ginkluotas dalinys pralaužė ukrainiečių apgultį ir atvyko į miestą. Ukrainiečiai buvo atstumti. Užėmus miestą, dalis vietos žydų milicijos užpuolė lenkų karius,[22] o tuo pat metu lenkų pajėgų daliniai ir paprasti nusikaltėliai plėšė miesto žydų ir ukrainiečių kvartalus, nužudydami apie 340 civilių gyventojų.[23][24] Lenkai taip pat įkalino keletą ukrainiečių aktyvistų sulaikymo stovyklose. Ukrainos vyriausybė suteikė finansinę pagalbą nuo smurto nukentėjusiems žydams ir sugebėjo į savo kariuomenę įvesti žydų batalioną.[25]
Lapkričio 9 d. lenkų pajėgos bandė netikėtai užimti Drohobyčo naftos telkinius, bet buvo nustumtos atgal. Ukrainiečiai naftos telkinius kontroliavo iki 1919 m. gegužės mėn.[26]
Lapkričio 6 d. Bukovinos regiono šiaurinėje dalyje buvo paskelbta nauja Ukrainos valstybė: Ukrainos Bukovina, vadovaujama prezidento Omeliano Popovičiaus. Naujosios valstybės sostinė buvo Černivciai.[27] Ji buvo išformuota lapkričio 11 d., kai Rumunijos kariuomenė užėmė Černivcių miestą.[28][29] Trumpalaikės valstybės administracija ir jos karinė parama iš miesto pasitraukė dieną prieš.
1918 m. lapkričio pabaigoje Lenkijos pajėgos kontroliavo Lvovą ir geležinkelį, jungiantį Lvovą su centrine Lenkija per Peremislį, o ukrainiečiai kontroliavo likusią Rytų Galicijos dalį į rytus nuo Sano upės, įskaitant teritorijas į pietus ir šiaurę nuo geležinkelio į Lvovą. Taigi Lenkijos kontroliuojamas Lvovo miestas susidūrė su ukrainiečių pajėgomis iš trijų pusių.[30]
Kovos dėl Voluinės
Iškart po Austrijos-Vengrijos žlugimo lenkų pajėgos užėmė Chelmo sritį. Netrukus po to austrų komendantai pietvakarių Voluinėje perdavė valdymą vietos lenkų nacionaliniams komitetams. 1918 m. lapkričio ir gruodžio mėn. lenkai taip pat veržėsi į Palenkę ir vakarų Polesę, bet Vakarų Voluinėje juos sustabdė generolo M. Osetskio kariai.[31]
Lenkų daliniams bandant perimti regiono kontrolę, Simono Petliūros vadovaujamos Ukrainos Liaudies Respublikos pajėgos bandė susigrąžinti lenkų karių jau kontroliuojamą Chelmo gubernijos teritoriją.
Istoriko Ričardo Paipso teigimu, pirmasis didelis pogromas šiame regione įvyko 1919 m. sausio mėn. Ovručo miestelyje, kur žydus apiplėšinėjo ir žudė su Simono Petliūros vyriausybe susiję Kozyr-Žyrkos pulkai.[32]
Po du mėnesius trukusių įtemptų kovų 1919 m. kovo mėn. konfliktą išsprendė nauji ir gerai aprūpinti lenkų daliniai, vadovaujami generolo Edvardo Rydzo-Smiglo.
Aklavietė Rytų Galicijoje
Lenkų ir ukrainiečių kariai Lvove per paliaubas, 1918 m.Lenkų Lvovo gynėjų sukonstruota improvizuota šarvuota transporto priemonė, papuošta baltuoju ereliu ir Amerikos vėliava, 1918 m.
Dėl greitos ir veiksmingos mobilizacijos 1918 m. gruodį ukrainiečiai iki 1919 m. vasario mėn. turėjo didelę kiekybinę persvarą ir nustūmė lenkus į gynybines pozicijas.[18] Remiantis 1919 m. sausio 13 d. – vasario 1 d. amerikiečių ataskaita, ukrainiečiams galiausiai pavyko apsupti Lvovą iš trijų pusių. Miestas liko be vandens tiekimo ir elektros energijos. Ukrainos kariuomenė taip pat laikė kaimus abipus geležinkelio, vedančio į Peremislį.[33]
Ukrainos pajėgos ir toliau kontroliavo didžiąją dalį rytinės Galicijos ir kėlė grėsmę pačiam Lvovui iki 1919 m. gegužės mėn. Pasak italų ir lenkų pranešimų, tuo metu ukrainiečių karių moralė buvo aukšta, o daugelis lenkų karių, ypač iš buvusios Kongresinės Lenkijos, norėjo grįžti namo, nes nematė pagrindo kovoti su rusėnais dėl rusėnų žemių, be to, lenkų pajėgos buvo dvigubai mažesnės ir joms trūko amunicijos.[34] Nepaisant to, kad iš pradžių jų buvo mažiau, lenkai turėjo tam tikrų pranašumų. Jų pajėgos turėjo daug daugiau ir geriau apmokytų karininkų, todėl buvo drausmingesnės ir mobilesnės. Lenkai taip pat turėjo puikią žvalgybą, o dėl to, kad kontroliavo geležinkelius už savo linijos, galėjo gana greitai perkelti savo karius. Todėl, nors lenkai turėjo mažiau karių nei ukrainiečiai, ypač svarbiuose mūšiuose jie galėjo įvesti tiek pat karių, kiek ir ukrainiečiai.
1918 m. gruodžio 9 d. ukrainiečių pajėgos pralaužė išorinę Peremislio gynybą, tikėdamosi užimti miestą ir taip atkirsti Lenkijos kontroliuojamą Lvovą nuo centrinės Lenkijos dalies. Tačiau lenkai sugebėjo greitai atsiųsti pagalbines pajėgas ir iki gruodžio 17 d. ukrainiečiai buvo priversti pasitraukti. Gruodžio 27 d. prasidėjo bendras ukrainiečių puolimas prieš Lvovą, kurį sustiprino valstiečių būriai, atsiųsti į Galiciją iš Rytų Ukrainos, tikintis, kad vakarų ukrainiečiai galės iš jų suformuoti drausmingas pajėgas. Lvovo gynyba atsilaikė, o Rytų Ukrainos kariai sukilo.[35]
1919 m. sausio 6–11 d. prie Rusų Ravos, į šiaurę nuo Lvovo, Vakarų Ukrainos pajėgos atrėmė lenkų puolimą, kuriam vadovavo Jano Romerio naujai užverbuoti 5 000 karių iš buvusios Kongresinės Lenkijos. Tik nedideliam skaičiui karių kartu su Romeriu pavyko prasiveržti į Lvovą, patyrus didelių nuostolių. Sausio 11–13 d. lenkų pajėgos bandė išstumti Lvovą iš pietų apgulusius ukrainiečių karius, o tuo pat metu ukrainiečių pajėgos bandė surengti dar vieną bendrą Lvovo puolimą. Abi pastangos buvo nesėkmingos. 1919 m. vasarį Sambirą bandžiusius užimti lenkų karius ukrainiečių gynėjai sumušė su dideliais nuostoliais, nors dėl prasto ukrainiečių karių mobilumo jiems nepavyko pasinaudoti šia pergale.
Vasario 14 d. Ukrainos pajėgos pradėjo dar vieną Lvovo puolimą. Vasario 20 d. jiems pavyko sėkmingai nutraukti geležinkelio jungtis tarp Lvovo ir Peremislio, todėl Lvovas buvo apsuptas, o Ukrainos pajėgos turėjo geras galimybes užimti miestą. Tačiau vasario 22 d. į Ukrainos būstinę atvyko prancūzų vadovaujama Antantės misija ir pareikalavo nutraukti karo veiksmus, grasindama nutraukti visus Antanės ir Ukrainos vyriausybės diplomatinius ryšius. Vasario 25 d. Ukrainos kariuomenė sustabdė puolimą. Antantė pasiūlė demarkacijos liniją, pagal kurią beveik 70 % Rytų Galicijos teritorijos būtų palikta ukrainiečiams, o Lvovas su naftos telkiniais – Lenkijai. Ukrainiečiams būtų tiekiama pusė išgaunamos naftos. Lenkai sutiko su pasiūlymu.[36][37] Vis dėlto ukrainiečiai manė, kad Antantės reikalavimai, pagal kuriuos turėjo būti prarasta daug ukrainiečių kontroliuojamų ir gyvenamų teritorijų, yra pernelyg palankūs lenkams ir kovo 4 d. atnaujino puolimą. Kovo 5 d. Ukrainos artilerija susprogdino Lenkijos pajėgų amunicijos sandėlį Lvove, o sprogimas sukėlė paniką tarp Lenkijos pajėgų, tačiau ukrainiečiai tuo nepasinaudojo. Per paliaubų laikotarpį lenkams pavyko suorganizuoti 8 000–10 000 karių pagalbos pajėgas, kurios kovo 12 d. pasiekė Peremislį, o kovo 18 d. išstūmė ukrainiečių pajėgas nuo Lvovo–Peremislio geležinkelio ir visam laikui apsaugojo Lvovą.
1919 m. sausio 6–11 d. nedidelė Ukrainos Galicijos armijos dalis įsiveržė į Užkarpatę, siekdama skleisti proukrainietiškas nuotaikas tarp gyventojų (regionas buvo okupuotas vengrų ir čekoslovakų). Ten ukrainiečių kariai kovėsi su Čekoslovakijos ir Vengrijos vietos policija. Jiems pavyko užimti kai kurias vengrų kontroliuojamas ukrainiečių gyvenvietes. Po susidūrimų su čekoslovakais ukrainiečiai pasitraukė, nes Čekoslovakija buvo vienintelė šalis, kuri prekiavo su Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika ir politiškai ją rėmė. Tolesnis konfliktas su Čekoslovakijos valdžios institucijomis būtų lėmęs visišką Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos ekonominę ir politinę izoliaciją.
Ukrainos žlugimas
Ukrainos Galicijos armijos vyriausioji vadovybė (1919 m.)Ternopilio civiliai ir lenkų kariai po Ternopilio mūšio (1919 m.)
1919 m. gegužės 14 d. prasidėjo visuotinis lenkų puolimas visoje Voluinėje ir Rytų Galicijoje. Jį vykdė Lenkijos kariuomenės daliniai, padedami naujai atvykusios generolo Juzefo HalerioMėlynosios armijos. Šią kariuomenę, sudarytą iš Lenkijos pajėgų, kovojusių Vakarų fronte už Antantę,[38] kurią sudarė 60 000 karių,[39] Vakarų sąjungininkai gerai aprūpino ir iš dalies papildė patyrusiais prancūzų karininkais specialiai kovai su bolševikais, o ne su Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos pajėgomis. Nepaisant to, lenkai išsiuntė Halerio kariuomenę prieš ukrainiečius, kad išeitų iš aklavietės Rytų Galicijoje. Sąjungininkai išsiuntė kelias telegramas, kuriose nurodė lenkams sustabdyti puolimą, nes prancūzų aprūpintos kariuomenės naudojimas prieš ukrainiečius prieštaravo Prancūzijos pagalbos sąlygoms, tačiau į jas nebuvo atsižvelgta,[40] o lenkų pusė teigė, kad ukrainiečiai simpatizavo bolševikams. Tuo pat metu gegužės 23 d. Rumunija atidarė antrąjį frontą prieš Ukrainos pajėgas, reikalaudama, kad jos pasitrauktų iš pietinės rytinės Galicijos dalies, įskaitant laikinąją sostinę Stanislavivą. Dėl to buvo prarasta teritorija, amunicija ir Ukraina buvo dar labiau izoliuota nuo išorinio pasaulio.[41]
Ukrainiečių linijos buvo pralaužtos, daugiausia dėl to, kad pasitraukė elitiniai Sečės šauliai. Gegužės 27 d. lenkų pajėgos pasiekė liniją Zolota Lypa–Berežanai–Ozerna–Radyvylivas. Lenkų veržimąsi į priekį lydėjo didelė prieš žydus nukreipto smurto ir plėšikavimo banga, kurią sukėlė neorganizuota lenkų minia, kaip ir 1918 m. Lvove, ir lenkų kariniai daliniai, veikę prieš savo karininkų įsakymus, ypač Poznanės pulkų ir Halerio armijos daliniai.[42] Atsižvelgiant į Antantės reikalavimus, lenkų puolimas buvo sustabdytas, o Halerio kariuomenė užėmė gynybines pozicijas.
1919 m. birželio 8 d. Ukrainos pajėgos, kurioms vadovavo buvęs Rusijos imperijos armijos generolas Oleksandras Hrekovas, pradėjo kontrpuolimą ir po trijų savaičių nužygiavo iki Hnyla Lypos ir Stryjaus upės aukštupio, sumušdamos penkias lenkų divizijas. Nors lenkų pajėgos buvo priverstos atsitraukti, joms pavyko užkirsti kelią savo pajėgų žlugimui ir išvengti apsupimo bei paėmimo į nelaisvę. Taigi, nepaisant pergalių, Ukrainos pajėgos negalėjo gauti didelio kiekio ginklų ir šaudmenų. Iki birželio 27 d. Ukrainos pajėgos buvo pasistūmėjusios 120 km išilgai Dniestro upės, o kitą dieną – 150 km iki Brodų miesto. Iki Lvovo joms liko dvi dienos žygio.[43]
Sėkmingas Čortkivo puolimas sustojo pirmiausia dėl ginklų trūkumo – kiekvienam ukrainiečių kareiviui teko tik 5-10 kulkų.[44] Vakarų Ukrainos vyriausybė kontroliavo Drohobyčo naftos telkinius, iš kurių planavo įsigyti ginklų kovai, tačiau dėl politinių ir diplomatinių priežasčių ginklus ir šaudmenis į Ukrainą buvo galima siųsti tik per Čekoslovakiją. Nors Ukrainos pajėgoms pavyko lenkus nustumti maždaug 120–150 km atgal, joms nepavyko užsitikrinti kelio į Čekoslovakiją. Tai reiškė, kad jie negalėjo papildyti ginklų ir amunicijos atsargų, o dėl jų trūkumo Hrekovas buvo priverstas nutraukti kampaniją.
Birželio 27 d. lenkų pajėgoms ėmė vadovauti Juzefas Pilsudskis ir, pasitelkęs dvi naujas lenkų divizijas, pradėjo dar vieną puolimą. Birželio 28 d. prasidėjo lenkų puolimas. Pritrūkus amunicijos ir susidūrus su dvigubai didesniu priešu, liepos 16-18 d. Ukrainos Galicijos armija ir VULR vadovybė buvo nustumta atgal iki Zbručės upės linijos, po to Vakarų Ukraina buvo okupuota Lenkijos.[45] Artilerija vis dar turėjo amunicijos, todėl galėjo suteikti Ukrainos pajėgoms priedangą tvarkingam atsitraukimui. Apie 100 000 civilių pabėgėlių ir 60 000 karių, iš kurių 20 000 buvo pasirengę kovai, sugebėjo pabėgti per Zbručės upę į Vidurio Ukrainą.
Pasekmės
Lvovo gynėjų (lenkų) kapinės
Per šį karą žuvo apie 10 000 lenkų ir 15 000 ukrainiečių, daugiausia karių. Ukrainiečių karo belaisviai buvo laikomi buvusiose Austrijos karo belaisvių stovyklose Krokuvoje, Lancute, Pikulicėse, Strazalkove ir Vadovicėse.
Abi pusės vykdė masinius civilių areštus. Iki 1919 m. liepos mėn. net 25 000 lenkų atsidūrė Ukrainos internuotų asmenų stovyklose[46]Žovkvoje, Zoločive, Mykulynciuose, Jazlovece, Kolomyjoje ir Kosive. Internuoti lenkų civiliai, kareiviai ir katalikų kunigai žiemos mėnesiais buvo laikomi nešildomuose barakuose ar geležinkelio vagonuose su mažai maisto, daugelis vėliau mirė nuo šalčio, bado ir vidurių šiltinės.[47][48]
Po karo, 1920–1921 m., Lenkijos vyriausybė daugiau kaip šimtą tūkstančių žmonių[49] patalpino į stovyklas (dažnai vadintas internuotų asmenų stovyklomis[50], kartais – koncentracijos stovyklomis[51]). Daugeliu atvejų kaliniams nebuvo tiekiamas maistas ir medicininė pagalba, o kai kurie kaliniai mirė iš bado, nuo ligų arba nusižudė. Tarp aukų buvo ne tik ukrainiečių kareivių ir karininkų, bet ir kunigų, teisininkų ir gydytojų, kurie rėmė Ukrainą.[52] Apskaičiuota, kad šiose stovyklose nuo ligų mirė 20 000[53] arba 30 000 žmonių.
Po karo Lenkiją diplomatiniais ir kariniais veiksmais rėmę prancūzai labai nepalankiomis Lenkijai sąlygomis įgijo rytinės Galicijos naftos telkinių kontrolę.[54]
Antrojo pasaulinio karo pradžioje šią teritoriją aneksavo Sovietų Sąjunga ir prijungė prie Ukrainos, kuri tuo metu buvo Sovietų Sąjungos respublika. Pagal Jaltos konferencijos sprendimus rytų Galicijos lenkų gyventojai buvo perkelti į Lenkiją, kurios sienos buvo perkeltos į vakarus, o pats regionas po karo liko Sovietų Ukrainos sudėtyje ir šiuo metu sudaro labiausiai į vakarus nutolusią dabartinės nepriklausomos Ukrainos dalį.
↑I. Livezeanu. Cultural Politics in Greater Romania: Regionalism, Nation Building, and Ethnic Struggle, 1918–1930. Cornell University Press. 2000. p. 56
↑Vasyl Kuchabsky, Gus Fagan. (2009). Western Ukraine in Conflict with Poland and Bolshevism, 1918–1923. Toronto: Canadian Institute of Ukrainian Studies Press at the University of Toronto, pp. 44–48
↑P. J. Wróbel. „The revival of Poland and Paramilitary Violence. 1918–1920.“ In: Rüdiger Bergien. Spießer, Patrioten, Revolutionäre: Militärische Mobilisierung und gesellschaftliche Ordnung in der Neuzeit. V&R unipress. 2010. p. 296.
↑Myroslav Shkandrij. (2009). Jews in Ukrainian Literature: Representation and Identity. New Haven: Yale University Press. pp. 94–95
↑Alison Fleig Frank. (2005). Oil Empire: Visions of Prosperity in Austrian Galicia. Cambridge MA: Harvard University Press. pp. 207–228
↑Volodymyr Kubiĭovych, Ukrainian National Association, 1963, Ukraine, a Concise Encyclopedia, Volume 1, p. 787
↑Robert A. Kann, Zdenek David, University of Washington Press, 2017, Peoples of the Eastern Habsburg Lands, 1526–1918, p. 446
↑Ivan Katchanovski, Zenon E. Kohut, Bohdan Y. Nebesio, Myroslav Yurkevich, Scarecrow Press, 2013, Historical Dictionary of Ukraine, p. 749
↑Vasyl Kuchabsky, Gus Fagan. (2009). Western Ukraine in Conflict with Poland and Bolshevism, 1918–1923. Toronto: Canadian Institute of Ukrainian Studies Press at the University of Toronto, pp. 179–184
↑Kubijovyč, Volodymyr E., red. (1963). Ukraine, a Concise Encyclopedia, Vol. 1. Ukrainian National Association, University of Toronto Press. p. 760.
↑Richard Pipes. "The Ukrainian pogroms during the Russian Civil War. " In: B. Frankel. A Restless Mind: Essays in Honor of Amos Perlmutter. Routledge. 1996. p. 268
↑J. Cisek. Kościuszko, We Are Here! American Pilots of the Kosciuszko Squadron in Defense of Poland, 1919–1921. McFarland. 2002. p. 49.
↑Michael Palij. (1995). The Ukrainian-Polish Defensive Alliance, 1919–1921: an aspect of the Ukrainian revolution.
↑Vasyl Kuchabsky, Gus Fagan. (2009). Western Ukraine in Conflict with Poland and Bolshevism, 1918–1923. Toronto: Canadian Institute of Ukrainian Studies Press at the University of Toronto, pp. 192–211
↑The Ukrainian Revolution, 1917–1920: A Study of Nationalism. Princeton University Press. 1952. pp. 273, 176.
↑Michael Palij. (1995). The Ukrainian-Polish Defensive Alliance, 1919–1921: An Aspect of the Ukrainian Revolution. Edmonton, Alberta: Canadian Institute of Ukrainian Studies Press at University of Alberta, pp. 48–58
↑Prusin, Alexander Victor (2005). Nationalizing a Borderland: War, Ethnicity, and Anti-Jewish Violence in East Galicia, 1914–1920. Tuscaloosa, AL: University of Alabama Press, pp. 102–103.
↑Vasyl Kuchabsky, Gus Fagan. (2009). Western Ukraine in Conflict with Poland and Bolshevism, 1918–1923. Toronto: Canadian Institute of Ukrainian Studies Press at the University of Toronto, pp. 241–242
↑Jochen Böhler. (2018) Civil War in Central Europe, 1918–1921: The Reconstruction of Poland. Oxford University Press pg. 81
↑Żurawski vel Grajewsk, Przemysław (2017). MĘCZEŃSTWO KRESÓW 1918–1956, page 12. Biblioteka WEI.
↑Kania, Leszek. (2007). ADMINISTRACJA POLSKICH OBOZÓW DLA JEŃCÓW I INTERNOWANYCH WOJENNYCH W POLSKO-UKRAIŃSKIEJ WOJNIE O GALICJĘ WSCHODNIĄ (1918–1919), page 194. Instytut Prawa i Administracji PWSZ w Sulechowie.
↑Myroslav Shkandrij. (2015) Ukrainian Nationalism: Politics, Ideology, and Literature, 1929–1956. New Haven: Yale University Press pg. 19
↑Christopher Mick. (2016). Lemberg, Lwow, and Lviv 1914–1947: Violence and Ethnicity in a Contested City Purdue University Press pg. 210
↑Concentration camps Internet Encyclopedia of Ukraine. Originally published in Encyclopedia of Ukraine, vol. 1 (1984). University of Toronto Press.
↑Myroslav Shkandrij. (2015) Ukrainian Nationalism: Politics, Ideology, and Literature, 1929–1956. New Haven: Yale University Press
↑Jochen Böhler. (2019). Civil War in Central Europe, 1918–1921: The Reconstruction of Poland. Oxford University Press, pg. 81
↑Alison Fleig Frank. (2005). Oil Empire: Visions of Prosperity in Austrian Galicia. Cambridge MA: Harvard University Press. pp. 234–235
Andrea Bargnani was selected by the Toronto Raptors as the first overall pick in the 2006 NBA draft. The National Basketball Association (NBA) is a men's professional basketball league in North America. This list comprises all Italian players who have played in the NBA since its foundation in 1946. Each player's entry includes the seasons he spent in the league, the teams he played for, the number of appearances he made (both in regular season and playoffs) and his draft information. The lis...
Strada statale 313di Passo CoreseLocalizzazioneStato Italia Regioni Lazio Umbria Province Terni Rieti DatiClassificazioneStrada statale InizioPasso Corese FineTerni Lunghezza58,250[1][2] km Provvedimento di istituzioneD.M. 1/02/1962 - G.U. 97 del 13/04/1962[3] Gestore Lazio: ASTRAL (dal 2007)[4] Umbria: provincia di Terni (dal 2001) Manuale La ex strada statale 313 di Passo Corese (SS 313), ora strada regionale 313 di Passo Co...
العلاقات العراقية الليبيرية العراق ليبيريا العراق ليبيريا تعديل مصدري - تعديل العلاقات العراقية الليبيرية هي العلاقات الثنائية التي تجمع بين العراق وليبيريا.[1][2][3][4][5] مقارنة بين البلدين هذه مقارنة عامة ومرجعية للدولتين: وجه المقارن...
Artikel ini tidak memiliki referensi atau sumber tepercaya sehingga isinya tidak bisa dipastikan. Tolong bantu perbaiki artikel ini dengan menambahkan referensi yang layak. Tulisan tanpa sumber dapat dipertanyakan dan dihapus sewaktu-waktu.Cari sumber: Ayahbunda – berita · surat kabar · buku · cendekiawan · JSTOR AyahbundaKategorimajalah ibu dan balitaFrekuensidwimingguanPenerbitPT Gaya Favorit PressTerbitan pertama1976NegaraIndonesiaBahasaBahasa Indon...
Bulbophyllum maxillare Klasifikasi ilmiah Kerajaan: Plantae (tanpa takson): Angiospermae (tanpa takson): Monocots Ordo: Asparagales Famili: Orchidaceae Genus: Bulbophyllum Spesies: Bulbophyllum maxillare Nama binomial Bulbophyllum maxillare(Lindl.) Rchb.f. (1861) Bulbophyllum maxillare adalah spesies tumbuhan yang tergolong ke dalam famili Orchidaceae. Spesies ini juga merupakan bagian dari ordo Asparagales. Spesies Bulbophyllum maxillare sendiri merupakan bagian dari genus Bulbophyllum.[...
John ConstableLukisan John Constable menggunakan pensil, koleksi Tate Gallery, London. Dilukis dengan melihat cermin.[1]Lahir(1776-06-11)11 Juni 1776Bergholt Timur, Suffolk, Anglia Timur, InggrisMeninggal31 Maret 1837(1837-03-31) (umur 60)Hampstead, London, InggrisKebangsaanInggrisDikenal atasGambar PemandanganKarya terkenalDedham Vale (1802); The Hay Wain (1821)Gerakan politikRomantisisme John Constable atau Yohanes Constable adalah seorang pelukis pemandangan asal Inggris.[...
Koordinat: 7°40′33.7″S 109°38′49.2″E / 7.676028°S 109.647000°E / -7.676028; 109.647000 Universitas Putra BangsaMotoUnggul, Kompetitif dan Berakhlak MuliaJenisPerguruan Tinggi SwastaDidirikan5 Juli 2001RektorGunarso Wiwoho, SE., MM.[1]LokasiKabupaten Kebumen, Jawa Tengah, IndonesiaWarnaBiru TuaNama julukanUPBSitus webhttps://universitasputrabangsa.ac.id/ Universitas Putra Bangsa merupakan sebuah perguruan tinggi swasta yang ada di Kabupaten Kebumen, ...
Artikel ini sebatang kara, artinya tidak ada artikel lain yang memiliki pranala balik ke halaman ini.Bantulah menambah pranala ke artikel ini dari artikel yang berhubungan atau coba peralatan pencari pranala.Tag ini diberikan pada Oktober 2016. 20 Ans (terjemahan Inggris: 20 tahun) adalah sebuah majalah bulanan Prancis untuk wanita muda. Didirikan tahun 1961. Diterbitkan oleh Excelsior hingga 2003, ketika diambil alih oleh Emap.[1] Pada bulan Juli 2006, sirkulasinya telah mencapai 250...
In this Spanish name, the first or paternal surname is Durán and the second or maternal family name is Cartín. Costa Rican doctor and politician Dr. Carlos DuránActing President of Costa RicaIn office7 November 1889 – May 8, 1890Preceded byBernardo SotoSucceeded byJosé Joaquín Rodríguez Personal detailsBorn12 November 1852San JoséDied23 November 1924 (aged 72)San José Carlos Durán Cartín (12 November 1852 – 23 November 1924), a doctor of medicine who had trained...
Shamash-shum-ukinRaja BabelRaja Sumer dan AkkadRaja Empat Penjuru BumiRaja Semesta AlamDetail monumen batu Shamash-shum-ukin sebagai pembawa keranjang. 668–655 SM, dari kuil Nabu di Borsippa. Kini disimpan di British Museum.Raja BabelBerkuasa668–648 SMPendahuluEsarhaddonPenerusKandalanuInformasi pribadiKematian648 SMAyahEsarhaddonIbuTidak diketahuo,[1] kemungkinan berdarah Babel.[2]AkkadiaŠamaš-šuma-ukinŠamaš-šumu-ukīn Shamash-shum-ukin atau Shamashshumukin[3 ...
Group of fungi The corticioid fungus Terana caerulea, growing on the undersurface of dead branches The corticioid fungi are a group of fungi in the Basidiomycota typically having effused, smooth basidiocarps (fruit bodies) that are formed on the undersides of dead tree trunks or branches. They are sometimes colloquially called crust fungi or patch fungi. Originally such fungi were referred to the genus Corticium (corticioid means Corticium-like) and subsequently to the family Corticiaceae, bu...
ÉlectrochimieSchéma de la synthèse d'hydrogène et d'oxygène par électrolyse de l'eau.Partie de Chimie physiquePratiqué par Électrochimiste (d)Histoire Histoire de l'électrochimiemodifier - modifier le code - modifier Wikidata L’électrochimie est la discipline scientifique qui s’intéresse aux relations entre la chimie et l’électricité. Elle décrit les phénomènes chimiques couplés à des échanges réciproques d’énergie électrique. L'électrochimie comprend toutes tec...
هذه المقالة تحتاج للمزيد من الوصلات للمقالات الأخرى للمساعدة في ترابط مقالات الموسوعة. فضلًا ساعد في تحسين هذه المقالة بإضافة وصلات إلى المقالات المتعلقة بها الموجودة في النص الحالي. (يناير 2018) الدوري البحريني الممتاز 1970–71معلومات عامةالرياضة كرة القدم البطولة الدوري الب...
English territorial police force This article is about the English police force. For the Ohio police force, see Cleveland Division of Police. Law enforcement agency Cleveland PoliceLogo of the Cleveland Police forceAgency overviewFormed1 April 1974Preceding agenciespart of York and North East Yorkshire PoliceTeesside Constabularypart of Durham ConstabularyEmployees2,067[1]Annual budget£95.4 million[2]Jurisdictional structureOperations jurisdictionNorth Yorkshire (part)County ...
Bayu Pradana Andriatmo Sepak Bola Asia Tenggara, 2018Informasi pribadiNama lengkap Bayu Pradana AndriatmoTanggal lahir 19 April 1991 (umur 33)Tempat lahir Salatiga, IndonesiaTinggi 180 m (590 ft 7 in)Posisi bermain Gelandang, BekInformasi klubKlub saat ini Ps.Barito PuteraNomor 13Karier junior Diklat SalatigaKarier senior*Tahun Tim Tampil (Gol)2010-2011 Persis Solo 2011-2012 Persipasi Bekasi 2013 Persepar Palangkaraya 2014-2015 Persiba Bantul 2015 Persiba Balikpapan 3 (1)...
NGC 59Galaxy NGC 59Data pengamatanRasi bintangCetusPenamaan lainPGC 1034, MCG -04-01-026, ESO 539-G4, 11HUGS 006 NGC 59 adalah sebuah galaksi lentikular yang terletak di konstelasi Cetus. Galaksi ini terletak di lokasi RA 00h 15m 25.4s, dec −21° 26′ 42″ (J2000), dan memiliki magnitudo semu 13.1. Galaksi ini berjarak 14 sampai 17 juta tahun cahaya dari bumi dan menjadi bagian dari grup galaksi Sculptor. Referensi SEDS lbsNGC 1 sampai 499 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 2...
لمعانٍ أخرى، طالع الطالبية (توضيح). الطالبية - منطقة سكنية - تقسيم إداري البلد الأردن المحافظة محافظة الكرك لواء لواء المزار الجنوبي قضاء قضاء المزار الجنوبي السكان التعداد السكاني 299 نسمة (إحصاء 2015) • الذكور 148 • الإناث 151 • عدد الأسر 59 معلو�...
Massa JupiterMassa relatif planet-planet raksasa Tata Surya bagian luarInformasi umumSistem satuanSistem satuan astronomiBesaranmassaSimbolMJKonversi 1 MJ dalam ...... sama dengan ... satuan pokok SI (1,89813±0,00019)×1027 kg[1] Satuan AS ≈ 4,1847×1027 pounds Massa Jupiter, juga disebut massa Jovian adalah satuan massa yang sama dengan massa planet Jupiter (1.8986 × 1027 kg, 317.83 massa bumi; 1...
Staatsliga 1962-1963 Competizione Fußball-Bundesliga Sport Calcio Edizione 52ª Organizzatore ÖFB Luogo Austria Partecipanti 14 Cronologia della competizione 1961-62 1963-64 Manuale L'edizione 1962-63 della Staatsliga (A) vide la vittoria finale del FK Austria. Capocannoniere del torneo fu Erich Hof del Wiener Sport-Club con 21 reti. Classifica finale Classifica G V N P GF GS Pt 1 FK Austria 26 17 4 5 60 26 38 2 SK Admira Wien Energie 26 15 4 7 46 23 34 3 Wiener Sport-Club 26 14 5 7 ...
.svg){kind=small}
