Karpatų Rusia arba Užkarpatė (ukr. Закарпаття) – istorinis-kultūrinis regionas į pietus nuo Karpatų kalnų, dabartinės Ukrainos teritorijoje. Praktiškai sutampa su Ukrainos Užkarpatės sritimi. Slovakų ir vengrų jis vadinamas Prieškarpate (veng. Kárpátalja, slovėn. Podkarpatsko).
Geografinė padėtis
Užkarpatė sudaro šiaurės rytinį Panonijos pakraštį, prisišliejusį prie pietinių Karpatų šlaitų. Rytuose ir pietuose ją uždaro Tisos upė, o vakaruose – Hernadas. Regionas šiaurėje ribojasi su kalnuota Huculščina, rytuose – su rumunų Maramurešu.
Istorija
Ankstyvoji Užkarpatės istorija susijusi su Panonijos istorija. Jos senieji gyventojai buvo keltai, dakai. Ankstyvaisiais viduramžiais ją kontroliavo hunai, gepidai ir avarai. Nuo IV a. į regioną per Karpatus iš gretimos Galicijos migravo slavai, kurie VII–VIII a. tapo žinomi kaip baltieji chorvatai. Iš čia jie vėliau migravo į pietus, į dabartinės Kroatijos teritoriją. Žinomas jų IX a. kunigaikštis buvo Laborecas.
Bulgarijos caras Simeonas I (893–927) laikinai prisijungė Užkarpatę prie savo imperijos, bet vėliau Panoniją nusiaubė madjarai, kurie čia įtvirtino Vengrijos karalystę. Taip Užkarpatė tapo Vengrijos dalimi, ir ja išliko iki pat XX a. Užkarpatė buvo administruojama kaip trys Vengrijos komitatai. Tik 1280–1320 m. laikotarpiu regioną kontroliavo Haličo-Voluinės kunigaikštystė. Valdant vengrams vietinė slaviška populiacija buvo asimiliuojama, ypač diduomenė, kuri kalbėjo vengriškai.
1570 m., Po Vengrijos skilimo, Užkarpatė atiteko Osmanų vasalei Transilvanijos kunigaikštystei. Nuo 1699 m. Transilvanijoje įsigalėjo Habsburgų monarchija. XIX a. ji buvo Transleitanijos dalis. 1910 m. regione didžiausią dalį sudarė ukrainietiškai kalbantys gyventojai (330 tūkst. / 54,5 %), 30,6 % kalbėjo vengriškai, 10,6 % – vokiškai 1,9 % – rumuniškai.
Po I pasaulinio karo žlugus Austrijai-Vengrijai, 1918 m. Galicijos ukrainiečiai sukūrė Vakarų Ukrainos Liaudies Respubliką, prijungdami prie jos Užkarpatę bei šiaurės Bukoviną. Tačiau patys Užkarpatės ukrainiečiai nebuvo tikri dėl savo ateities, nes dalis jų norėjo likti su Vengrija, kita dalis – jungtis prie Čekoslovakijos, o dar kiti norėjo nepriklausomybės. Dėl ilgos kultūrinės izoliacijos nuo pagrindinių ukrainiečių žemių, jie buvo linkę save laikyti atskira tauta, rusinais.
Per 1919 m. regionas buvo užimtas paeiliui Čekoslovakijos, Rumunijos ir Vengrijos armijų. Galiausiai metų pabaigoje patvirtinta Paryžiaus taikos sutartis Užkarpatę paliko Čekoslovakijai. Nuo 1927 m. ji sudarė vieną iš keturių šios valstybės administracinių regionų, tačiau pasižymėjo atsilikimu. Rusinų kalbai buvo suteiktos visos garantijos. Tačiau siekiant kelti krašto ekonomiką ir raštingumo lygį į jį migravo daug slovakų kilmės inteligentijos. 1938 m. Karpatų Ukraina gavo autonomiją ir turėjo savo vyriausybę.
1939 m. Trečiasis Reichas užėmė Čekoslovakiją, ir tuoj pat Užkarpatė paskelbė nepriklausomybę kaip Karpatų Ukrainos Respublika, bet ją iš karto okupavo Vengrija. Jos sudėtyje Užkarpatė išliko per visą karą, kol 1944 m. jos „neišlaisvino“ Raudonoji Armija. Su jos pagalba buvo suformuotas Užkarpatės Ukrainos nacionalinis komitetas, vadovaujamas Ivano Turianicos, kuris paskelbė norą prisijungti prie TSRS. 1945 m. vasario 1 d. Čekoslovakijos armija pasitraukė iš regiono, palikdama jį visiškai sovietų kontrolei. 1946 m. Užkarpatė prieš jos norą buvo inkorporuota į Ukrainos TSR, o rusinai pradėti traktuoti kaip ukrainiečiai.
Po Ukrainos nepriklausomybės Užkarpatė liko jos dalimi, tačiau vietos gyventojų tarpe egzistuoja ir separatistinių nuotaikų. Pvz. 2008 m. buvo paskelbta Karpatų Rusios respublika, kas susilaukė griežto atsako iš Ukrainos vyriausybės. Šiuo metu 80,5 % gyventojų yra ukrainiečiai (0,8 % laiko save rusinais), 12,1 % – vengrai, 2,6 % – rumunai.
