Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Panonijos lyguma, Dunojaus Vidurupio lyguma, Tisos-Dunojaus žemuma (veng. Kárpát - medence, serb. Панонска низија) – didelė lyguma Centrinėje Europoje, Dunojaus baseine, sutampanti su istoriniu Panonijos regionu.

Didžioji lygumos dalis yra Vengrijoje ir Serbijoje (Vojvodinoje), tačiau taip pat užima dalį Rumunijos (Krišana, Banatas), Kroatijos (Vidurio Kroatija, Slavonija), Bosnijos ir Hercegovinos (šiaurinė dalis), Austrijos, Slovakijos (Karintija, Štirija, Karintija), Ukrainos (Užkarpatė) teritorijų.

Panonija yra didžiulė stepinga lyguma, kuri susidarė plioceno periode išdžiūvus Panonijos jūrai. Jos plotas apie 200 tūkst. km². Iš visų pusių Panoniją supa kalnai. Šiaurėje remiasi į Karpatų kalnus, rytuose – į Transilvanijos plynaukštę, pietuose – į Dinarų kalnus, vakaruose – į Alpes.

Paviršius lygus, vietomis šiek tiek kalvotas, su iškylančiais kalnų masyvais. Visas regionas priklauso Dunojaus baseinui. Prateka Dunojus, Tisa, Sava, Drava. Šiaurės vakaruose telkšo Balatono ežeras. Vyrauja miškastepės ir stepės (pušta). Intensyvi žemdirbystė (kviečiai, kukurūzai, ryžiai; sodai, vynuogynai).

Sudaryta iš Didžiosios Vengrijos lygumos (Alfeldo): Didžiojo Alfeldo (pietuose ir rytuose) ir Mažojo Alfeldo (šiaurės vakaruose); Dunantulio, Kišalfeldo.

Svarbiausi miestai: Budapeštas, Timišoara, Novi Sadas, Debrecenas, Pečas, Segedas.

Pagrindinis straipsnis – Panonijos istorija.

Senovėje regionas ribojosi su Dakija rytuose. Pietuose buvo Ilyrija, vakaruose – kalnuotasis Norikas, šiaurėje – Germanija. Jis neturėjo atskiros etninės grupės, ir jame maišėsi įvairios tautos: Panonijos gyventojai buvo trakai, ilyrai ir dakai. Keltų migracijos laikais čia atsikėlė keltai bojai, kurie įgijo hegemoniją didelėje dalyje Panonijos. Paskutiniaisiais amžiais prieš mūsų erą rytinę Panoniją kontroliavo Dakų karalystė.

I a. didžioji dalis teritorijos atiteko Romos imperijai. Dakų kontroliuotoje teritorijoje į rytus nuo Tisos sukurta Dakijos provincija, o į vakarus nuo Dunojaus – Panonijos provincija. Tarp jų buvo Romos nekontroliuojamos žemės, kurias tuo metu kontroliavo jazygai. Romėnų laikais pastatyti pirmieji miestai, pradėta plėsti romėniškoji kultūra.

Panonijos regionas dėl savo gamtinių sąlygų gali būti traktuojamas kaip Didžiosios stepės vakariausia dalis, esanti į vakarus nuo Ponto stepės. Tai nulėmė, kad jos istorija nuo pirmųjų mūsų eros amžių buvo susijusi su Didžiosios stepės tautų migracijomis. Šiame regione kirtosi bei maišėsi azijinės ir europinės kultūros, jis ilgai buvo klajoklių tautų avanpostas Europoje, iš kur buvo organizuojami siaubiamieji žygiai.

II a. rytinėje Panonijoje įsikūrė gotai, kurie siejami su Černiachovo kultūra. Čia gotai viešpatavo iki pat V a., kuomet į Panoniją įsiveržė hunai, kurie įkūrė čia savo sostinę ir iš šio regiono kontroliavo didžiulę teritoriją. Hunams nusilpus, 453 m. gepidai ir herulai išsikovojo nepriklausomybę ir sukūrė savo karalystes. Jų viešpatavimas baigėsi VI a. viduryje, kuomet juos iš pradžių nugalėjo langobardai, o vėliau avarai, kurie įsitvirtino regione kaip Avarų kaganatas.

IX a. viduryje Panoniją pasiekė tauta iš Azijos – madjarai, kurie įsitvirtinę teritorijoje vykdė siaubiamuosius žygius į Vakarų Europą. 1000 m. madjarams priėmus krikščionybę, jų agresija sumažėjo, įkurta Vengrijos karalystė, pradėjo formuotis vengrų tautybė. Tolesnė Panonijos istorija buvo susijusi su Vengrijos, Rumunijos, Serbijos, Kroatijos istorijomis.