Miestelio vardo kilmė nėra aiški. Labiausiai tikėtina, kad tai vandenvardinis vietovardis, atsiradęs nuo Kražantės upės,[4] bet visiškai neaišku, kodėl jis taip sutrumpėjo (tapo ne Kražančiais, bet Kražiais). Gali būti, kad anksčiau upė turėjo sinoniminį vardą – Kražė ar Kražis, nors rašytiniuose šaltiniuose tai neaptinkama.[5]
Be to, liaudies etimologija pavadinimą sieja ir su esą čia senovėje gyvenusiu Gražiu. Pagal padavimą žiloje senovėje Kražius įkūręs didikas Gražys, kuris iškirtęs Kražantės slėnyje miško plotą ir jame pastatydinęs sodybą. Nuo jo vardo upė, tekanti pro sodybą, buvo pavadinta Kražante, o vis auganti sodybvietė – Kražiais.[6]
Medžiokalnyje ąžuole esą gyvenusi medžioklės ir miškų globėja deivė Medeinė. Po krikščionybės įvedimo ąžuolyną iškirto, o aukuro vietoje Vytautui paliepus pradėta statyti Kražių bažnyčia. Dabar miestelyje kasmet rugpjūčio mėnesį vyksta Šv. Roko atlaidai.
1614 m. įsteigta jėzuitų Kražių kolegija – pagrindinis Žemaitijos ugdymo ir švietimo centras. Kražių kolegijos biblioteka, įsteigta 1608 m. jėzuitų misijoje, buvo viena didžiausių LDK bibliotekų. XVII a. – XVIII a. veikė Kražių mokyklos teatras; pastatyta apie 30 vaidinimų. XVIII a. pabaigoje Kražių mokykloje mokėsi keli šimtai mokinių. Kražių kolegijoje dėstė Lietuvos baroko poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus. 1817 m. kolegiją perėmė Vilniaus universitetas ir ją perorganizavo į pirmąją pasaulietinę gimnaziją Lietuvoje. 1823 m. gimnazijoje veikė anticarinė moksleivių organizacija „Juodieji broliai“. 1844 m. gimnaziją perkėlus į Kauną ir patys Kražiai neteko buvusios reikšmės.[7]
XVII a. viduryje ir XVIII a. pradžioje Kražiai nukentėjo per karus. 1667 m. Kražių paviete buvo 249 bajorų dūmai.[8]1765 m. buvo 64 smuklės, 1790 m. – 160 sodybų. 1780 m. Kražiai gavo dviejų turgų ir trijų prekymečių privilegiją. 1780 m., 1807 m., 1845 m. ir 1847 m. miestelis degė.
1779 m. Kražiuose vyko Žemaitijos žydų suvažiavimas. 1863 m. Kražių vikaras Vladislovas Dembskis organizavo sukilėlius apylinkėse, Kražių bažnyčioje skaitė sukilėlių manifestą, ragino dėtis prie sukilėlių, nepaklusti Rusijos imperijos valdžiai. Draudžiamąją lietuvių kalba spaudą apylinkėse platino V. Čižauskas ir kiti knygnešiai. XIX a. pabaigoje Kražiai buvo privatus miestelis Raseinių apskrityje.[9]
1893 m. caras įsakė uždaryti Kražių benediktinių vienuolyną. Gyventojai pasipriešino net atvykusiam Kauno gubernatoriuiN. Klingenbergui. Kražių bažnyčios šventoriuje įvyko vietinių gyventojų katalikų susirėmimas su Rusijos caro kazokais iš Varnių, pasibaigęs 9 tikinčiųjų mirtimi, 54 sužeidimais, ir 150 žmonių įkalinimu. Visgi vietiniai žmonės laimėjo kovą prieš bažnyčios uždarymą, o Kražių skerdynių įvykis atkreipė pasaulio dėmesį į Lietuvą ir sušvelnino Rusijos caro antikatalikišką politiką, kartu žadindamas ir lietuvišką tautinę savimonę. Dar ir dabar sakoma, kad bažnyčioje išlikęs suolas, menantis kraupius skerdynių įvykius – esą prie jo kazokai buvo pririšę arklius, kai įjojo bažnyčion.
1803–1950 m. Kražiai buvo valsčiaus, vėliau – apylinkės centras, Kražių kolūkio centrinė gyvenvietė. 1937 m. atidaryta biblioteka. 1941 m. liepos-rugsėjo mėn. Kuprės miške ir Pamedžiokalnio kaime vokiečių okupacinės administracijos nurodymu sušaudyta apie 350 Kražių gyventojų žydų. Po II pasaulinio karo apylinkėse veikė Kęstučio apygardos Birutės rinktinės partizanai.
Miestelio planas mišrus. Yra 3 aikštės. Sakralinių pastatų ansamblis:
Vėlyvojo barokoKražių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia, pastatyta 1763 m., architektas Tomas Žebrauskas, baigė amatininkas Treceris. Bažnyčioje yra vertingas barokinis altorius su skulptūromis (XVIII a. antra pusė) ir paveikslas „Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų“ su aptaisas, ornamentuotas kryžius, medinis suolas (visi XIX a.).
Šventoriaus tvora su vartais, XVIII a. vidurys.
Akmens mūro Šv. Roko koplyčia, XIX a. vidurys, yra paveikslas „Šv. Jurgis“ (XVIII a. antra pusė), medinė Jono Nepomuko skulptūra (XIX a.).
↑Algimantas Miškinis, Dalia Puodžiukienė, Antanas Tyla ir kt. Kražiai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 386-387