Konstantinopolio žlugimas
Konstantinopolio apsiaustis pagal XV amžiaus prancūzų miniatiūrą
Data 1453 m. gegužės 29 d. Vieta Bizantijos imperija, Konstantinopolis Rezultatas Osmanų pergalė, Bizantijos imperijos žlugimas
Priešininkai
Bizantijos imperija	Osmanų imperija
Vadai
Konstantinas XI  † Loukas Notaras   Džiovanis Džiustinianis  †	Mehmedas II
Pajėgos
7 000–9 000	80 000
Aukos
4 000	30 000

Konstantinopolio žlugimas įvyko 1453 m. gegužės 29 d., kai Bizantijos imperijos sostinė Konstantinopolis buvo užimta Osmanų imperijos kariuomenės, vadovaujamos Mehmedo II. Su Konstantinopolio žlugimu siejamas Bizantijos imperijos suirimas bei paskutinio imperiją valdžiusio imperatoriaus Konstantino XI mirtis. Mehmedo II pergalė garantavo Osmanų imperijos įsitvirtinimą Viduržemio jūros rytinėje dalyje. Konstantinopolis tapo Osmanų imperijos sostine ir ja išliko iki 1922 m.

Konstantinopolio žlugimu dažnai pažymima ir Viduramžių periodo pabaiga.

Per savo tūkstantmetę istoriją Konstantinopolis buvo ne kartą apgultas, tačiau užimtas tik vienintelį kartą Ketvirtojo kryžiaus žygio metu (1204 m.) Miestas buvo apgriautas, o jo turtai, kokių, pasak amžininko niekas nebuvo matęs nuo pasaulio sukūrimo, išgrobstyti.^[1] Netrukus Konstantinopolis buvo paskelbtas naujai įkurtos Lotynų imperijos sostine. Likusi Bizantijos imperijos dalis suskilo į keletą graikų valstybių, tarp jų svarbiausios buvo Nikėja, Epyras ir Trebizondas. 1261 m. liepos mėnesį nedidelis Nikėjos graikų samdinių karinis dalinys, pasinaudodamas tuo, kad Konstantinopolyje nebuvo pagrindinių pajėgų, prasmuko į miestą ir jį užėmė. Tokiu būdu miestas vėl atsidūrė atnaujinamos Bizantijos sudėtyje.^[2]

Bizantijos imperija buvo atkurta, tačiau per kitus du šimtus metų jai nuolat grėsė Lotynų imperija, Serbija, Bulgarija ir, svarbiausia, turkai osmanai. Dėl osmanų puolimų Bizantija prarado didžiąją dalį savo teritorijos. XIV amžiaus viduryje Bizantijos imperija prarado Azijoje turėtas teritorijas. Karų ir vidinių konfliktų išsekinta imperija nebuvo pajėgi ne tik susigrąžinti anksčiau prarastas teritorijas, bet ir ginti dar likusias.^[1] XIV amžiaus pabaigoje – XV amžiaus pradžioje, nugalėjusi serbus ir bulgarus, Osmanų imperija pradėjo įsitvirtinti Europoje. Jos teritorijas Azijoje ir Europoje skyrė tik Bizantijos imperija, kuri tuo metu apėmė kiek daugiau nei pačią sostinę, keletą salų bei dalį Peloponeso pusiasalio. Didėjanti islamiškos Osmanų imperijos galia regione vertė Bizantijos imperatorius ieškoti sutarimo su Vakarų Europos šalimis. Imperatorius Jonas VIII, siekdamas užtarimo, 1439 metais pritarė konfesijų unijai tarp Katalikybės bei Stačiatikybės ^[3] 1453 m. „imperijai“ priklausė tik Konstantinopolio miestas ir nedidelė Peloponeso dalis.

1449 metais Bizantijos imperatoriumi buvo paskelbtas Konstantinas XI – ketvirtasis imperatoriaus Manuelio II sūnus, nuo 1428 m kartu su broliais buvęs Morejos despotu.^[4] Valdydamas Moreją, jis pasižymėjo kovose, užimdamas Atėnus, Tėbus.

1444 metais Osmanų imperijos sultonu tapo Mehmedas II. Dar būdamas vienuolikos metų, jis buvo paskirtas valdyti vieną iš Osmanų imperijos provincijų. Jis domėjosi Graikijos bei Bizantijos istorija, buvo išsilavinęs. Nors 1446 metais jis trumpam užleido sultono vietą savo tėvui Muradui II, bet 1451 metais jis vėl tapo sultonu. Tais pačiais metais Mehmedas suformulavo naują tikslą:

Šventasis karas yra mūsų svarbiausia pareiga, kaip buvo ir mūsų protėviams. Konstantinopolis, esantis viduryje mūsų žemių, saugo ir kursto mūsų priešus. Todėl šio miesto užkariavimas yra esminė sąlyga Osmanų valstybės ateičiai ir saugumui.[5]

Konstantinopolis trukdė Osmanų imperijos plėtrai, taip pat blokavo Bosforo sąsiaurį, kuriuo ėjo svarbus prekybos kelias. Dėl šių priežasčių Mehmedas Konstantinopolio užėmimą laikė vienu svarbiausiu savo tikslų.^[5] Savo ruožtu Konstantinas XI bandė pasinaudoti Osmanų imperijos vidaus nesutarimais, bet nesėkmingai, ir Mehmedas išliko valdžioje.^[5]

Mehmedas prieš puldamas miestą nusprendė jį izoliuoti, pastatydamas tvirtovę. Statybos darbai prasidėjo 1451 metais ir truko iki 1452 metų. Tvirtovė buvo statoma europinėje Bizantijos teritorijoje, svarbiausia naujosios tvirtovės paskirtis buvo blokuoti Konstantinopolio aprūpinimą jūros keliu prasidėjus miesto apsiausčiai.^[6] Konstantinas protestavo prieš tvirtovės statybą, kurios statyba prilygo karo paskelbimui, bet Mehmedas atsakė, kad imperatoriui niekas nepriklauso už Konstantinopolio sienų.^[5]

Nepavykus susitarti su Mehmedu, Konstantinas išsiuntė pagalbos prašymus į kaimynines šalis. 1452 metais Venecijos senatas aptarė Konstantino prašymą dėl karinės pagalbos suteikimo. Manoma, kad senatas Bizantijos situaciją tada laikė beviltiška, todėl vengė didelių įsipareigojimų.^[7] Tuo pat metu Konstantinas mieste pradėjo telkti maisto ir kitas atsargas. Pritrūkus iždo lėšų, buvo naudojamas bažnyčių turtas.^[8] Mehmedas tuo pat metu telkė laivyną, skirtą blokuoti Konstantinopolio susisiekimą jūra. Osmanų pastatyta tvirtovė bei telkiamas karinis laivynas vertė susirūpinti Venecijos pirklius, kadangi tai galėjo nutraukti jų prekybos viešpatavimą Viduržemio jūros regione. Šie būgštavimai sustiprėjo, kai osmanai nuskandino Venecijos pirklių laivą. Šis įvykis paskatino Venecijos senatą apsispręsti dėl kariuomenės pasiuntimo Konstantinopoliui ginti. Senatas pasiuntė du karo laivus, kurių kiekvienas gabeno apie 400 karių, iš Kretos salos buvo paskirti dar du panašūs karo laivai.^[9] Popiežius tuo metu manė, kad pasitaikė gera proga įgyvendinti bažnytinę uniją su stačiatikiais, dėl to jo prašymu į Konstantinopolį buvo pasiųstas vienas karo laivas, atvykęs į miestą 1452 m. lapkritį. Tų pačių metų lapkričio mėnesį Genujos vadovai nusprendė taip pat prisidėti prie Konstantinopolio gynybos, pasiųsdami 700 karių, vadovaujamų Džiovanio Džiustinianio. Amžininkai Džiustinianio kariuomenę apibūdino kaip labai gerai ginkluotą bei parengtą.^[10] Džiustinianis, atvykęs į Konstantinopolį, buvo paskirtas vienu iš jungtinės kariuomenės vadų.

Mehmedas planavo Konstantinopolio užėmimą pradėti kuo greičiau, nes buvo grėsmė, kad Vakarų krikščioniškosios šalys gali pasiųsti savo pagrindines pajėgas pulti Osmanų imperiją. Tuo tarpu Konstantinopolio gynėjai tikėjosi kuo ilgiau atlaikyti puolimą, kol galiausiai bus sutelktos pakankamos krikščionių pajėgos pulti osmanus. 1453 m. pradžioje osmanai pradėjo paskutinius pasiruošimo darbus, o kovo mėnesį pagrindinės Mehmedo pajėgos pajudėjo Konstantinopolio link. Osmanų laivynui taip pat buvo duotas įsakymas plaukti link Konstantinopolio. Miesto gynėjai, norėdami sumažinti priešo laivyno pajėgumą, ištempė per sąsiaurį plūduriuojančią užtvarą, tokiu būdų osmanai negalėjo apsupti miesto, pasinaudodami laivynu. Netrukus Mehmedas su kariuomene prie Konstantinopolio priartėjo 4 kilometrų atstumu. Europą pasiekusi žinia, kad osmanai pradėjo puolimą, sukėlė paniką, paskubomis buvo išsiųstas pastiprinimas, bet blogi orai sutrukdė greitai pasiekti tikslą.^[11] Balandžio mėnesį osmanų pajėgos užėmė kovines pozicijas.

Nėra sutarimo, koks galėjo būti Osmanų imperijos kariuomenės pajėgumas, amžininkų duomenys taip pat skiriasi. Nurodoma, kad kariuomenė siekė 700 000 žmonių ir 400 karo laivų,^[12], bet labiau tikėtinas kitas paliudijimas, kad buvo 200 000 žmonių, iš kurių apie 60 000 karių, o laivyną galėjo sudaryti apie 80 laivų.^[13] Šiuolaikiniai tyrinėtojai mano, kad karių skaičius galėjo siekti iki 80 000.^[13] Tuo tarpu miesto gynėjų galėjo būti 7 000-9 000 karių, iš kurių apie 4 000 vietinių.^[12]

Osmanų kariuomenė išsirikiavo už puolimui skirtų įtvirtinimų, kurių ilgis siekė apie 4 kilometrus ^[13], o balandžio 6 dieną prasidėjo artilerijos apšaudymas. Liudininkai nurodo, kad osmanų kariuomenė turėjo apie 200 įvairaus kalibro šaunamųjų pabūklų, iš kurių didžiausias šaudė apie 850 kilogramų sviediniais, o patį pabūklą aptarnavo per 150 žmonių.^[12] Miesto apšaudymas tęsėsi ir kitą dieną, manoma, kad per dieną į miesto gynybines sienas buvo iššaunama per 100–120 kartų.^[12] Tikriausiai osmanų kariuomenė pabandė šturmuoti miestą dar balandžio 7 dieną, bet miesto gynėjai be didesnių pastangų apsigynė, o pažeistas miesto sienas sustiprino nakčia. Mehmedas, matydamas, kad artilerija nepasiekia planuoto efekto, liepė ją perdislokuoti ir balandžio 11-12 dienomis atnaujino miesto apšaudymą. Tuo pat metu osmanų laivynas pabandė prasiveržti pro gynėjų paruošta sąsiaurio užtvarą, bet buvo atmuštas.

Balandžio 17-18 osmanų pajėgos surengė netikėtą antpuolį prisidengdamos tamsa, bet po keturias valandas trukusių kautynių buvo priverstos pasitraukti. Osmanams nesisekė kovoti ir jūroje, nes po dviejų dienų dalį jų laivyno išsklaidė atvykęs krikščionių pastiprinimas. Besitęsiančios karinės nesėkmės Mehmedą privertė keisti puolimo taktiką. Pirmiausiai jis įsakė iš dalies laivų išmontuoti artileriją ir ją nukreipti į miesto šturmą, o lengvesnius laivus perkelti sausuma, taip apeinant miesto gynėjų vandenyje ištemptą užtvarą, kurią nesėkmingai buvo bandoma sunaikinti.^[14] Musulmonams laivų perkėlimas sausuma buvo labai gerai pažįstama taktika, kadangi dar XII amžiuje Saladinas perkėlė savo laivus iš Nilo į Raudonąją jūrą.

Perkėlimui reikalingi pasiruošimai, įskaitant patį kelią, buvo pabaigti gegužės 22 dieną, ir galiausiai laivai buvo perkelti sausuma, užnugaryje paliekant tik didžiausius laivus. Tokiu būdu miesto gynėjai prarado iškyšulio kontrolę ir turėjo perdislokuoti savo pajėgas kitiems miesto sienos sektoriams ginti. Miesto gynėjai dar bandė nuskandinti likusius Osmanų imperijos laivus, bet po įnirtingų kautynių buvo priversti pasitraukti.

Toliau buvo tęsiamas miesto apšaudymas, bet osmanų bandymai šturmuoti miesto sieną buvo atmušti. Stiprėjantys apšaudymai vis labiau ardė sienas, bet osmanų bandymai išsprogdinti sieną pasikasus po žeme buvo nesėkmingi, kadangi miesto gynėjai sėkmingai perimdavo iškastas šachtas, o vėliau jas užtvindydavo. Gegužės 23 dieną buvo paimti į nelaisvę keletas šachtas kasančių darbininkų, kurie vėliau išdavė likusių iškastų šachtų vietas. 25 dieną visos osmanų šachtos buvo sugriautos.

Netrukus Mehmedas pasiuntė į Konstantinopolį pasiuntinius, kurie išdėstė savo sąlygas, tarp kurių buvo ir reikalavimas, kad Konstantinas perduotų miestą osmanams, o pats pasitrauktų į vieną iš salų. Anot amžininkų Konstantinas atsakė:

Jei kris mano Imperija, aš krisiu su ja. Tie, kas nori pasitraukti, tegul traukiasi, jei gali, o tie, kas pasiruošė sutikti mirtį, tegul seka paskui mane.[15]

Žlugus deryboms Mehmedas sukvietė karo tarybą, buvo nuspręsta organizuoti lemiamą miesto ataką. Prieš puolimą osmanai surengė pokylį. Tuo tarpu miesto gynėjai tvirtino sienų pažeidimus. Galiausiai gegužės 29 dieną Mehmedas davė paskutinius nurodymus. Džiovanis Džiustinianis dar prašė, kad ant miesto sienų būtų sutelkta papildomos artilerijos, bet Loukas Notaras atsisakė tai padaryti ir taip sukėlė įtampą tarp gynėjų. Pagaliau vidurdienį osmanai pritraukė artileriją kiek galima arčiau miesto sienų, o jų laivai persigrupavo. Netrukus sausumoje prasidėjęs puolimas buvo sukoncentruotas į tą miesto sienos dalį, kurią gynė Džiovanis Džiustinianis su 3 000 žmonių. Po kelias valandas trukusių įnirtingų kautynių osmanai pasitraukė, jų laivynui taip pat nepavyko įvykdyti keliamų tikslų.

Buvo duotas įsakymas antrajai sausumos pajėgų bangai pulti miestą. Periodiškai atsitraukdami, kad artilerija galėtų susilpninti gynėjų pozicijas, puolėjai padarė žymių nuostolių gynėjams, bet po kelias valandas trukusių kautynių jie buvo atstumti. Po šio pasitraukimo Mehmedas įsakė miestą pulti jo elitiniams pulkams, kurie garsėjo savo disciplina ir kovingumu.^[16] Elitiniai pulkai kovėsi apytikriai valandą, kol buvo aptikti blogai uždaryti vieni iš miesto vartų. Netrukus būrys osmanų prasiveržė pro juos ir iškėlė savo vėliavą. Nors jie greitai žuvo, bet tuo metu Džiovanis Džiustinianis buvo stipriai sužeistas ir skubiai evakuotas iš mūšio lauko. Likę gynėjai pamanę, kad jų vadas bėga, sukėlė paniką, ir netrukus osmanai vieną po kitos užėmė miesto sienas. Dalis likusių gynėjų atsidūrė apsuptyje, kai osmanai užėmė vidines miesto sienas. Netrukus miesto gynyba žlugo.^[16] Dalis gynėjų traukėsi prie miesto uosto, tikėdamiesi sėkmingai evakuotis jūra. Džiovanis Džiustinianis buvo perkeltas į vieną iš laivų, o pakeliui jūra į namus Džiustinianis mirė nuo sužeidimų.

Pagal vieną iš versijų imperatorius Konstantinas su likusiais ištikimais kariais stojo į paskutinį mūšį ir, ištaręs žodžius: „Ar yra čia bent vienas ne krikščionis, pasirengęs paimti mano galvą?“, buvo nužudytas.^[16] Pasak amžininkų, jo kūnas buvo atpažintas pagal purpurinius batus. Taip žuvo paskutinis Bizantijos imperatorius.

Po mūšio Mehmedas įžengė į miestą ir nuvyko prie Šv. Sofijos soboro, kurį iš krikščioniškos šventovės pavertė mečete, joje ir surengė pirmąsias pamaldas. Po mūšio miestą siaubė tiek osmanų kareiviai, tiek ir likę vietiniai gyventojai, todėl Mehmedas įsakė apsaugoti svarbiausius objektus, o didžiąją dalį kariuomenės išsiuntė už miesto sienų.

Diduma Bizantijos imperijos pareigūnų, įskaitant ir Louką Notarą, buvo nužudyti. Mehmedas iš miesto išvyko birželio 18 dieną. Netrukus Konstantinopolis buvo paskelbtas Osmanų imperijos sostine Stambulu. Buvo atstatytos sugriautos miesto sienos, į sostinę perkelta įvairių etninių grupių gyventojų. Mehmedas manė, kad Konstantinopolis turi tapti įvairių konfesijų centru. Pats Mehmedas pasiskelbė Cezariu, tokiu būdu norėdamas įteisinti savo valdžią užkariautose teritorijose. Po Konstantinopolio užėmimo Osmanų imperija sujungė savo teritorijas kontinentinėje Europoje ir Azijoje.

Bizantijos imperijos žlugimas paskatino Ivaną III paskelbti jo valdomas teritorijas Trečiąja Roma ir spartinti rusų žemių konsolidavimą, skatinusį nuolatinius karus su Lietuvos Didžiąją Kunigaikštyste. Nors Mehmedas leido mieste išpažinti įvairias religijas, daugelis žymių mokslininkų, visuomenės veikėjų emigravo iš miesto į krikščioniškąsias šalis, visų pirma, į Italijos miestus, tokiu būdu prisidėdami prie Renesanso susiformavimo.

a. Terminas Bizantijos imperija nebuvo vartotas per visą imperijos gyvavimo laikotarpį, jis nebuvo žinomas jos gyventojams. Pirmą kartą šis terminas pavartotas 1557 metais ir tik nuo XIX amžiaus jį visuotinai priėmė mokslo bendruomenė.^[17] Imperijos gyventojai savo valstybę tiesiog vadino Romos imperija.^[18]

b. Mokslininkai nesutaria dėl Bizantijos imperijos įkūrimo datos. Vieni mano, kad imperijos pradžia reikėtų laikyti Konstantinopolio paskelbimą sostine (330 m.), valdant Konstantinui Didžiajam, kiti – Teodosijaus mirties metus (395 m.) ar Justiniano valdymo pradžią (527 m.) ir kt.^[19]

• Britannica Online. (2007). Byzantine Empire . Žiūrėta 2007-06-25
• Bury, J.(2005). A History of the Later Roman Empire from Arcadius to Irene (395 A.D.-800 A.D.). Adamant Media Corporation. ISBN 1-4021-8369-0
• Fox, C.(1996). What, if anything, is a Byzantine?. Žiūrėta 2007-06-25
• Frazee, Ch. (1997). World History. Barron’s Educational Series. ISBN 0-8120-9765-3
• Haldon, J (2003). Byzantium at War AD 600–1453. Ospreypublishing. ISBN 0-415-96861-5
• Heath, I. (1995). Bizantine Armies 1118–1461 AD. Ospreypublishing ISBN 1-85532-347-8
• Lane, F.(1973). Venice, a Maritime Republic. Johns Hopkins University Press. ISBN 0-8018-1460-X
• Nicolle, D.(2002). Constantinople 1453. The end of Byzantium. Ospreypublishing. ISBN 1-84176-091-9
• Turnbull, S.(2004). The Walls of Constantinople AD 342–1453. Ospreypublishing. ISBN 1-84176-759-X
• Vasiliev, A.(1971a). History of Byzantine Empire. Vol.1. University of Wisconsin Press. ISBN 0-299-80925-0
• Vasiliev, A.(1971b). History of Byzantine Empire. Vol.2. University of Wisconsin Press.

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.