PROFILPELAJAR.COM

Juozas Vaclovas Lukoševičius
Gimė	1863 m. gruodžio 1 d. Bikiškės dvaras, Vilniaus gubernija
Mirė	1928 m. spalio 20 d. (64 metai) Vilnius
Palaidotas (-a)	Senosiose Rasų kapinėse

Veikla	geologas, politinis bei visuomenės veikėjas

Alma mater	Peterburgo universitetas

Juozas Vaclovas Lukoševičius (lenk. Józef Łukaszewicz, rus. Иосиф Лукашевич, 1863 m. gruodžio 1 d. (13) d. Bikiškės dvare, Vilniaus gubernija, dab. Medininkų seniūnija – 1928 m. spalio 20 d. Vilnius. Palaidotas Rasų kapinėse) – žymus Lietuvos geologas, politinis bei visuomenės veikėjas.

Biografija

1875 m. įstojo į Vilniaus progimnazijos 1-ąją klasę, vėliau mokėsi Vilniaus berniukų I-oje gimnazijoje. 1883 m. įstojo į Peterburgo universiteto Fizikos matematikos fakulteto gamtos mokslų skyrių. Mokydamasis 1885–1886 m. suartėjo su A. Uljanovu ir kitais studentais, įsitraukė į politinę slaptos organizacijos „Narodnaja volia“ veiklą, su jais sudarė organizacijos teroristinę frakciją. Pasikėsinimui į carą Aleksandrą III rengti buvo sudarytas pagrindinis būrelis, jo nariai – J. Lukoševičius, Piotras Ševyriovas ir A. Uljanovas – patys gamino sprogstamąją medžiagą ir bombas. 1886 m. jo iniciatyva grupė užmezgė ryšius su Vilniuje veikiančiu „Narodnaja volia“ A. Gnatovskio būreliu, iš jo gavo cheminių medžiagų bomboms. 1887 m. kovo 1 d. pasikėsinant prieš carą suimtas, Valdančiojo senato ypatingosios įstaigos nuteistas mirti, bausmė pakeista katorga iki gyvos galvos. 1887–1905 m. kalėjo Šliselburgo tvirtovėje. Kalėdamas studijavo mineralogiją, chemiją, geologiją, uždarose gyvenimo sąlygose gimė mintis sudaryti 7 tomų „Elementarų mokslinės filosofijos kursą“. Kalėjime buvo parašyti III tomas „Neorganinis Žemės gyvenimas“, IV tomas „Organinis Žemės gyvenimas“ bei atskiros kitų tomų dalys. 1905–1906 m. gyveno tėviškėje policijos prižiūrimas. 1907 m. grįžęs į Sankt Peterburgą baigė universitetą.

1907 m. dėstė P. Lesgafto Aukštuosiuose kursuose. 1908–1911 m. išleido kalėjime parašytą trijų knygų veikalą „Neorganinis Žemės gyvenimas“. Pirmoji knyga skirta bendriesiems Žemės rutulio fiziniams – cheminiams procesams, antroji uolienų cheminiams procesams, metamorfizmui, trečioji Žemės istorijai (paleogeografijai) pažinti. 1909–1912 m. dalyvavo geologijos ekspedicijose po Rusiją, Kaukazą, Tatrus. 1913–1916 m. dirbo geologijos komitete.

Nuo 1916 m. dėstė Aukštuosiuose Geografijos kursuose. 1913–1918 m. dar ir Geologijos komiteto bibliotekos mokslinis bendradarbis. 1918 m. Aukštuosius geografijos kursus reorganizavus į Geografijos institutą paskirtas pirmuoju jo rektoriumi, profesorius. 1915–1919 m. Petrogrado Prekybos uostų skyriaus Hidrometeorologinės dalies geologas – specialistas. Tuo pačiu metu bendradarbiavo Rusijos mokslinių – literatūrinių žurnalų redakcijose, kur atspausdino daugiau kaip 20 mokslinių straipsnių bei apybraižų.

1919 m. grįžus į Lietuvą paskirtas viduriniųjų mokyklų vizitatoriumi. Nuo 1920 m. Stepono Batoro universiteto Matematikos – gamtos fakulteto profesorius. Įkūrė Geofizikos katedrą, buvo jos vedėjas, vėliau įkūrė ir Mineralogijos katedrą, iki 1925 m. skaitė fizinės geologijos ir petrografijos paskaitas, vadovavo praktikos darbams, skaitė kristalografijos, mineralogijos ir geologijos kursą.

Darbai

J. Lukoševičiaus indėlis Žemės pažinimo mokslams labai platus – jis vienas pirmųjų kontrakcinės hipotezės idėjas papildė izostazinės teorijos teiginiais, sukūrė uolienų zoninio metamorfizmo teoriją ir hipotezę apie apledėjimo ryšį su kalnodara bei tektonika, išskyrė uolienų metamorfizmo zonas, ultrametamorfizmo sritį bei vystė kristalinių skalūnų kilmės hipotezę, pirmasis suformavo globalios paleogeografijos pagrindus ir sudarė planetos paleogeografines schemas atskiriems geologiniams periodams.

Už kapitalų veikalą „Neorganinis Žemės gyvenimas“ 1909 m. Rusijos geografų draugijos taryba J. Lukoševičių apdovanojo Semiono Tianšanskio medaliu, o 1912 m. Mokslų Akademija – Achmatovo premija.^[1]

Šaltiniai

↑ Algirdas Gaigalas, Vytautas Merkys. Juozas Vaclovas Lukoševičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 683 psl.