Informacinės technologijos (IT) – tai kompiuterių technologijų panaudojimas įvairiems duomenims ar informacijai saugoti, gauti, siųsti ar manipuliuoti. Vietoj pavadinimo Informacinės technologijos tekste dažnai naudojamas ir yra plačiai suprantamas trumpinys IT. Pastaruoju metu terminas informacinės technologijos dažnai praplečiamas apimant ir elektroninius ryšius pavadinant Informacijos ir ryšių technologijos (IRT, (angl. ICT)). IKT (informacinės komunikacinės technologijos) – geriau suprantamos kaip informacinės kompiuterinės technologijos, tai kompiuterinių programų, kompiuterinės įrangos panaudojimas perteikiant, teikiant informaciją, mokant bei mokantis. Informacinių technologijų sistema (ITS) – tai informacinė sistema, ryšių sistema arba, bendrai sakant, kompiuterinė sistema, įskaitant visą techninę, programinę ir išorinę įrangą, kurią valdo ribota vartotojų grupė.

Žmonės pradėjo saugoti, rinkti ir dalintis įvairia informacija, kai šumerai išrado raštą maždaug 3000 m. pr. m. e. Mesopotamijoje. Informacinės technologijos kaip terminas pirmą kartą buvo apibrėžtas ir panaudotas tik 1958 m. Harvardo verslo apžvalgos straipsnyje. Autoriai Haroldas J.Levitas (Harold J. Leavitt) ir Tomas L.Vizelis (Thomas L. Whisler) pakomentavo, kad „<…> naujoji technologija dar neturi bendro pavadinimo. Mes ją vadiname informacinėmis technologijomis (IT)“. Į jų apibrėžimą įeina trys pagrindinės kategorijos: apdorojimo metodai, statistinių ir matematinių metodų taikymas, priimant sprendimus, ir aukštesnio lygio mąstymo modeliavimas, naudojantis kompiuterinėmis programomis.

Kartais informacinių technologijų terminas vartojamas kaip kompiuterių ir kompiuterių tinklų sinonimas, tačiau šis terminas taip pat apima ir kitas informacijos platinimo technologijas, tokias kaip televizija ir telefonai. Su informacinėmis technologijomis siejami kai kurie produktai ar paslaugos ekonomikoje, įskaitant kompiuterinę techninę įrangą, programinę įrangą, elektroniką, internetą, telekomunikacijų įrangą ir elektroninę komerciją.^[1]

Įvairūs prietaisai skaičiavimams atlikti buvo pradėti naudoti prieš tūkstančius metų. Ankstyviausias skaičiavimo prietaisas buvo žymėtinė lazdelė(angl. tally stick). Vėliau buvo taikomos įvairios apskaitos priemonės (molio rutuliai, kūgiai ir kt.), kurie atspindėjo kiekį daiktų, gyvulių ar grūdų, tuščiaviduriuose nekeptuose molio induose.

Ankstyviausiu žinomu mechaniniu analoginiu kompiuteriu ir ankstyviausiu žinomu mechanizmu laikomas „Antikythera“ mechanizmas, kurio paskirtis yra apskaičiuoti astronomines pozicijas, buvo išrastas maždaug pirmojo amžiaus pradžioje pr. m. e. Tik 1645 m. buvo sukurta pirmoji mechaninė skaičiuoklė, galinti atlikti keturis pagrindinius aritmetinius veiksmus.^[2]

Elektroniniai kompiuteriai, naudojantys reles arba vožtuvus, buvo pradėti kurti nuo 1940 m. pradžios. Pirmasis pasaulyje programuojamas elektromechaninis kompiuteris pavadinimu „Zuse Z3“ buvo baigtas statyti 1941 m. „Zuse Z3“ pagal šiuolaikinius standartus viena iš pirmųjų mašinų, kurią galima laikyti pilnai užbaigta skaičiavimo mašina. Antrojo pasaulinio karo metais buvo sukurtas pirmasis elektroninis kompiuteris pavadinimu „Colossus“, kurio paskirtis buvo iššifruoti vokiečių pranešimus. Nors šis kompiuteris buvo jau programuojamas, jis galėjo atlikti tik vieną užduotį. Kompiuteris neturėjo galimybės išsaugoti informaciją savo programos atmintyje, programavimas buvo atliekamas naudojant kištukus ir jungiklius, kad būtų galima pakeisti vidinius laidus. Pirmasis modernus elektroninis skaitmeninis kompiuteris galintis saugoti programą atmintyje buvo „Manchester Baby“, kuris pirmąją programą įvykdė 1948 m. birželio 21 d.^[3]

Keli iš vėlesnių puslaidininkių technologijos proveržių yra integrinis grandynas, kurį 1959 m. išrado Džekas Kiblis (Jackas Kilby) dirbantis „Texas Instruments“ ir Robertas Noisas (Robert Noyce) dirbantis „Fairchild Semiconductor“ kompanijoje.^[4] Tais pačiais 1959 m. metalo, oksido ir puslaidininkio lauko tranzistorių išrado Mohamedas Atala (Mohamed Atalla) ir Davonas Kahngas (Dawon Kahng) dirbę anksčiau minėtoje įmonėje „Bell Laboratories“. Ir mikroprocesorius, kurį 1971 m. išrado „Intel“ įmonės darbuotojai Tedas Hofas (Ted Hoff), Federikas Faginas (Federico Faggin), Masatošis Shimas (Masatoshi Shima) ir Stanlis Mazoras (Stanley Mazor). Šie svarbūs išradimai lėmė asmeninio kompiuterio ir informacijos ir ryšių technologijos (IRT) kūrimą 1970 m.

1996 m. pasaulyje buvo parduota 70,9 mln. asmeninių kompiuterių, 2000 m. – jau 134,7 mln., dar po penkerių metų pardavimai pasiekė 218,5 mln. Rekordiniai kompiuterių gamintojams buvo 2011 m., kuomet visame pasaulyje buvo parduota net 365,4 mln. kompiuterių. Nuo tada pardavimai kasmet mažėja. Antai 2018 m., „Gartner“ duomenimis, pasaulyje parduota 259,4 mln. kompiuterių – 1,3 proc. mažiau nei ankstesniais metais.

Remiantis saugojimo ir apdorojimo technologijomis, yra išskiriami keturi skirtingi IT kūrimo etapai: iki mechaninis (3000 m. pr. m. e. – 1450 m. p. m. e.), Mechaninis (1450–1840 m.), elektromechaninis (1840–1940 m.) ir elektroninis (1940 m. – dabartis).

1962 m. gruodžio 23 d. vadovaujant Vilniaus Universiteto matematikos ir informatikos instituto docentui Gintautui Grigui^[5] buvo sukurtas pirmasis lietuviškas kompiuteris pavadinimu „Rūta”, kuris turėjo daug įtakos vėlesniam projektui „Rūta-110” – didesnei skaičiavimo mašinai. Tą dieną buvo baigti „Rūtos“ tarpžinybiniai bandymai, pasirašytas aktas, atveriantis kelią į serijinę gamybą, skirtą visos Sovietų Sąjungos vartotojams. Buvo gaminama 1964–1974 m., iš viso pagaminta 702 kompleksai. Tai buvo pati kompiuterių techninės įrangos ir informacijos apdorojimo metodų pradžia. kompiuterio „Rūta” paskirtis buvo įmonių buhalterijos, ekonomikos, statistikos apskaitai atlikti (pvz.: skaičiuoti gamyklose pagamintas detales, darbo efektyvumą ir t. t.). Lietuva tapo skaičiavimo mašinų, skirtų dideliems duomenų srautams apdoroti lydere Sovietų Sąjungoje. Ši skaičiavimo mašina pasklido visoje Sovietų Sąjungoje, nuo 1965 m. pabaigos pradėta eksportuoti į Bulgariją, Čekoslovakiją, Lenkiją, Rumuniją ir Vokietiją.^[6] Kompiuterio „Rūta” procesorius per sekundę galėjo atlikti 2,5 tūkst. operacijų, šiandieniniai procesoriai per sekundę atlieka dešimtis milijardų operacijų.

Vilniaus elektros skaitiklių gamykla 1964 m. pradėjo gaminti stalinius skaičiuotuvus „Vilnius” ir „Rasa“. Tuo metu staliniai skaičiuotuvai buvo panašūs į dideles rašomąsias mašinėles, tačiau galėjo atlikti šešis aritmetikos veiksmus. 1968 m. „Rūta” kompiuteris buvo patobulintas ir rinkoje pasirodė kaip „Rūta 110“. Vienam „Rūta 110“ kompleksui pagaminti (jis susidėjo iš kelių įrenginių ir įvairių priedų) prireikdavo 410 kilometrų laidų ir 16 tūkst. tranzistorių bei diodų. Tokių kompleksų buvo pagaminta tik 37.

1986 m. Kauno A.Sniečkaus politechnikos instituto (dabartinis KTU) Skaičiavimo mašinų katedros ir Kauno radijo matavimų technikos mokslinių tyrimų instituto darbuotojai suprojektavo pirmąjį lietuvišką personalinį kompiuterį „Santaka“. Jis buvo populiaraus Vakaruose kompiuterio „Sinclair ZX Spectrum” kopija. Šiandieninio kompiuterio jis taip pat nepriminė, nes buvo panašesnis į klaviatūrą, jungiamą prie monitoriaus.^[7]

Pagrindinis straipsnis – Techninė įranga.

Techninė įranga informacinėse technologijose – informacijos apdorojimo sistemos fizinių komponentų visuma arba tos visumos dalis.^[8] Aparatinė įranga IT specialistų šnekamojoje kalboje gali būti vadinama „geležimi“ todėl, kad ji yra „kieta“ arba nelanksti pokyčių atžvilgiu. Kompiuterių techninė įranga apima fizines kompiuterio dalis, tokias kaip kompiuterio korpusas, centrinis procesorius (CPU), monitorius, pelė, klaviatūra, kompiuterio duomenų saugykla, vaizdo plokštė, garso plokštė, garsiakalbiai ir pagrindinė plokštė.^[9] Informacinės technologijos neegzistuoja be techninės įrangos, kadangi IT yra mokslas apie kompiuterius, o kompiuteriai yra sudaryti iš techninės įrangos.

Pagrindinis straipsnis – Programinė įranga.

Programinė įranga – duomenų rinkinys arba kompiuterio instrukcijos, nurodančios kompiuteriui, kaip reikia dirbti.^[10] Paprastai, techninė įranga vykdo programinės įrangos duotas komandas ar nurodymus. Programinė įranga yra vadinama „minkšta“, nes ją lengva pakeisti. Kompiuterių programinė įranga apima kompiuterines programas, bibliotekas, operacines sistemas, tvarkykles ir t. t. Žmonės dirbantys IT srityje valdo techninę įrangą per programinę įrangą: koduoja programas, kurios duoda komandas centriniam procesoriui. Pagrindiniai informacinių technologijų elementai yra techninė ir programinė įranga, nes šis derinys suformuoja naudingą kompiuterių sistemą.

Visi kompiuteriai saugo, perduoda, keičiasi duomenimis. Kompiuteriai saugo skaitmeninius duomenis, kurie pateikiami naudojant dvejetainę skaičiavimo sistemą iš vienetų(1) ir nulių(0), nes žemiausia kompiuterio techninė įranga naudoja šią sistemą. Duomenys kompiuteryje organizuojami, valdomi ir saugomi (pvz. į duomenų bazę) pagal tam tikras duomenų struktūras ir algoritmus, kurios leidžia efektyviai jas pasiekti ir modifikuoti.^[11] Dažniausiai duomenų rinkinius modifikuoja duomenų bazių administratoriai.

Tokie tinklai apima kompiuterių tinklų, įskaitant aparatinę įrangą, programinę įrangą ir interneto protokolus, kūrimo, naudojimo ir priežiūros procesus, kad keli kompiuteriniai įrenginiai galėtų dalytis duomenimis.^[12] Tai yra viena iš svarbiausių IT sričių, nes internetas, kompiuterių susijungimas ir to susijungimo prižiūrėjimas yra svarbus IT darbe.

Kompiuterių apsauga, kibernetinis saugumas arba informacinių technologijų saugumas(IT saugumas) yra kompiuterių sistemų ir tinklų apsaugojimas nuo elektroninių duomenų vagių, paslaugų sutrikdymo ir sugedimo kompiuterių techninėje ar programinėje įrangoje. Ši sritis tampa vis svarbesnė dėl padidėjusio pasitikėjimo visomis informacinėmis technologijomis: kompiuterinėmis sistemomis, internetu ir belaidžio tinklo standartais, tokių kaip „Bluetooth“ ir „Wi-Fi“, ir dėl išmaniųjų telefonų, televizorių ir įrenginių, kurie įeina į ICT(daiktų internetas). Dabartiniame pasaulyje informacinių technologijų entuziastų bendruomenė pasiskirsčius į dvi puses: „programišiai“(„hakeriai“), kurie naudojasi informacinėmis technologijomis piktiems tikslams, ir kompiuterių specialistai, kurie naudoja informacines technologijas geriems tikslams.^[13]

IT specialistas dirba su informacinėmis technologijomis savo darbe. Esminė IT specialisto atsakomybė yra užtikrinti įmonės naudojamų sistemų patikimumą ir saugumą. Taip pat IT specialistas atsakingas už informacinių technologijų sistemų įdiegimą, prižiūrėjimą ir tvarkymą.^[14] IT specialistai gali dirbti įvairiose informacinių technologijų srityse. IT specialisto galimos pareigos:

• Kompiuterinių sutrikimų tvarkytojas,
• Kompiuterių taisymo technikas,
• Kompiuterių mokslininkas,
• Duomenų bazės administratorius,
• Skaitmeninės kriminalistikos analitikas,
• Ugniasienės administratorius,
• Informacinių technologijų konsultantas,
• Įsilaužėlių aptikimo sistemų analitikas,
• Tinklo administratorius,
• Programuotojas(Taip pat žinomas kaip programinės įrangos inžinierius)
• Sistemos administratorius,
• Sistemų analitikas,
• Internetinių svetainių kūrėjas ir kitos.^[15]

Kadangi darbas su informacija yra esminė verslo dalis, kompanijų vadovai turi skirti jam ne mažiau dėmesio nei kitoms svarbioms verslo funkcijoms. Technologijų pokyčiai suteikė vadovams progą pertvarkyti savo kompanijose naudojamas technologijas. Kompanijų vadovai pradeda įtraukti IT vadovus į klausimų svarstymą, susijusių su kompanijos valdymu ir strategija. Dabar beveik kiekviena įmonė turi IT specialistą, kuris prižiūri įmonės informacines sistemas ir technologijas. Taip pat 2008–2009 m. pasaulinės finansų krizės metu iškilo finansinių technologijų („FinTech“) mokslo sritis, kuri skatina skaitmenizaciją versluose.^[16]

COVID-19 pandemijos laikotarpiu informacinių technologijų paslaugų naudojimas ypač padidėjo. Dėl visuotinio karantino bei būtinos saviizoliacijos ženkliai išaugo internetinė prekyba, elektroniniai atsiskaitymo būdai, elektroninių prekių pirkimai, interneto naudojimas. Taip pat skaitmeninės priemonės padeda stebėti koronaviruso plitimą, tirti ir kurti diagnostikos, gydymo priemones ir vakcinas. Naudodamiesi plačiajuosčio ryšio tinklais ir skaitmenine infrastruktūra žmonės gali nuotoliniu būdu mokytis, bendrauti ir dirbti.^[17]

IT sektorius yra sparčiai besiplečiantis sektorius Lietuvoje. Daugėja kibernetinės saugos sprendinius kuriančių įmonių, plečiasi rinka. 2018 m. Lietuvoje buvo 506 startuoliai, iš kurių apie 3/4 veikia taikydami informacinių ir ryšių technologijas (IRT), todėl šios srities pajėgumas Lietuvoje jau dabar yra didžiulis. Lietuva ypač patraukli finansinių technologijų įmonėms įsikurti ir plėstis, nes čia esama šioms įmonėms svarbių pranašumų: puikiai išvystyta infrastruktūra, inovacijoms atvira finansų rinkos priežiūros institucija, patraukli teisinė aplinka, kvalifikuota ir konkurencinga darbo jėga, galimybės iš Lietuvos vykdyti veiklą visoje ES. Lietuvoje taip pat yra išsivysčiusi ir stipri kibernetinio saugumo sistema, galinti informacinių technologijų įmonėms pasiūlyti naują požiūrį į kibernetinio saugumo problemas. Tinkamai išnaudodama šį pranašumų derinį, Lietuva turi galimybių pritraukti daugiau finansinių, informacinių technologijų įmonių.^[18]

Pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis, 2020 m. asmeninius kompiuterius namuose turėjo 77 proc., interneto prieigą – 82 proc. Beveik visi namų ūkiai, turintys namuose interneto prieigą, naudojosi plačiajuosčiu ryšiu. 78 proc. interneto prieigą turinčių namų ūkių naudojosi plačiajuosčiu laidiniu ar belaidžiu fiksuotu ryšiu, 66 proc. – mobiliojo ryšio tinklais. 2020 m. internetu naudojosi 83 proc. 16–74 metų amžiaus gyventojų (2019 m.– 82 proc.). Iš 16–24 metų amžiaus gyventojų internetu naudojosi 99 proc., iš 65–74 metų amžiaus – 46 proc. Palyginti su 2019 m., 6 proc. padaugėjo vyresnio (65–74 metų) amžiaus gyventojų, besinaudojančių internetu.^[19]

IT specialistai, pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis informacijos ir ryšių sektoriuje, pirmąjį 2020 m. ketvirtį vidutiniškai gavo 2 584 eurus neatskaičius mokesčių.