Vaizdo plokštė, videoplokštė, videokorta – asmeninio kompiuterio ar darbo stoties techninės įrangos dalis (plėtotės plokštė), naudojama loginio atmintyje saugomo vaizdo pavertimui signalu, kuris gali būti naudojamas vaizdavimo įtaise, dažniausiai monitoriuje. Šiuolaikinės videoplokštės taip pat turi integruotas priemones darbui su vaizdu atmintyje (grafinį procesorių, apdirbantį duomenų masyvus, atliekantį trimačius skaičiavimus (OpenGL) ir pan.).

Kiti vaizdo plokščių pritaikymai: DI apmokymas, kriptovaliutų kasimas ir molekulinis modeliavimas.^[1][2][3]

Šiuolaikinės videoplokštės dažnai integruojamos į pagrindinę plokštę, nors integruotos plokštės paprastai turi mažiau galimybių darbui su trimačiu vaizdu, nei specializuotos plokštės. Šios specializuotos plokštės labiau reikalingos specialistams, dirbantiems su grafiniais vaizdais, kitiems kompleksiškesniems uždaviniams (pvz.: kai kuriems žaidimams). Vaizdo plokštė gali būti reikalinga jei norima vienu metu prijungti keletą monitorių (sukuriant platesnį darbo lauką) arba jei prijungiamas monitorius yra itin didelės raiškos.

Šiuolaikinė trimačiam darbui su trimatėmis struktūromis skirta vaizdo plokštė pati yra sudėtingas kompiuteris. Šio kompiuterio sandara labai skiriasi nuo pagrindinio kompiuterio sandaros: vaizdo plokštei optimalu turėti labai daug, kad ir ne itin galingų procesorių. Sudėtingos vaizdo plokštės jų turi iki kelių šimtų ir daugiau. Kaip ir pagrindiniam kompiuteriui, grafinei plokštei galima rašyti programas (šiuo metu galima pasinaudoti CUDA arba OpenCL technologijomis kuriose naudojama C).

Galingesnės plokštės nesunkiai aplenkia centrinį procesorių ne tik vaizdų paruošime bet ir spręsdamos įvairius fizikos, chemijos, bioinformatikos uždavinius jei juos efektyviau nagrinėti su daug kad ir mažesnės galios procesorių (difuzija ir pan). Gaminamos ir vien skaičiavimams skirtos plokštės kurios apskritai nebeturi monitoriaus jungties.

Dvi ir daugiau grafinių plokščių kai kada gali būti sujungiamos kartu taip jog teikia vieną (bendrą) vaizdą (SLI-Nvidia, Crossfire-AMD). Ši technika naudojama itin sudėtingai grafikai vaizduoti.

Palyginus su kitais komponentais, grafinė plokštė sunaudoja nemažai energijos. Priklausomai nuo modelio ir apkrovimo, tai neretai būna antras (po centrinio procesoriaus) o kai kada net ir pirmas pagal sunaudojamą galingumą kompiuterio komponentas.

Vaizdo plokščių kompiuteryje gali būti keletas (nors dėl vietos trūkumo ir didelio energijos sunaudojimo paprastai ne daugiau kaip keturios), ir kiekviena jų paprastai turi bent dvi monitoriaus jungtis kurios paprastai abi gali būti aktyvios vienu metu. Taip prie vieno kompiuterio galima prijungti daugelį monitorių. Šiuolaikinės operacinės sistemos (Windows, Linux) leidžia tokiuose monitoriuos pateikti tiek tą patį (vaizdo klonavimas), tiek ir skirtingą (darbalaukio praplėtimas) vaizdą.

Gaminamos taip pat išorinės vaizdo plokštės, kurios parduodamos kaip užbaigti prietaisai ir prijungiamos prie kompiuterio per USB jungtį. Jų pagalba galima pastatyti papildomą monitorių jei papildomos plokštės įstatyti nėra kaip. Dėl palyginus lėtos sąveikos su pagrindiniu kompiuteriu išorinės plokštės paprastai mažiau tinka filmams ar žaidimams kur vaizdas keičiasi greitai bet tinka ramiam darbui ar lėtai besikeičiančiai informacijai vaizduoti.

Dažniausios vaizdo plokštės ir išorinio ekrano, pvz., monitoriaus arba televizoriaus, jungtys:

• VGA: analoginio standarto jungtis 1990 m., sukurta CRT monitoriams.
• DVI: sukurta skaitmeniniams ekranams ir projektoriams. Konkuruoja su HDMI ir priešingai nei pastaroji negali perduoti garso signalo.
• HDMI: skirta perduoti nesuglaudintą skaitmeninę vaizdinę ir garsinę informaciją tuo pačiu kabeliu.
• DisplayPort: sukurtas VESA asociacijos, kaip ir HDMI gali perduoti aukštos raiškos vaizdinę ir garsinę informaciją.

Šiandien rinkoje vaizdo plokštes gamina AMD, Nvidia, Matrox, Intel ir S3 Graphics kompanijos.

Vikiteka: Vaizdo plokštė – vaizdinė ir garsinė medžiaga