Henrikas VII (1211 − 1242 m. vasario 12 m.), nominalus Sicilijos karalius 1212−1217 metais (kaip Henrikas II), Vokietijos karalius 1220−1235 metais (kaip Henrikas II), Švabijos karalius 1217−1235 metais (kaip Henrikas II)
2-ji žmona: (nuo 1225 m. lapkričio 9 d.) − Jolanta Jeruzalietė (1212 − 1228 m. balandžio 25 d.), Joano de Brieno ir Marijos Jeruzalietės vienintelė duktė. Vaikai:
Manfredas (1232 − 1266 m. vasario 28 d.), Sicilijos karalius (1258−1266), valdė po savo tėvo (iš pradžių kaip regentas, po to kaip uzurpatorius)
Violanta (1233−1264), ištekėjo už Kaserto grafo Rikardo Sanseverino
Valdymas
Imperatoriaus Frydricho II antroji žmona Jolanda JeruzalietėImperatoriaus Frydricho II trčioji žmona IzabelėFrydricho II sarkofagas
Aragono kariuomenei padedant sutramdė savarankiškus Sicilijos baronus ir saracėnus. Tapęs Vokietijos karaliumi 1212 m. sudarė sąjungą su Prancūzija. 1214 m. kartu su ja Buvino mūšyje galutinai sumušė Velfų dinastijos pretendentą į Vokietijos sostą Otoną IV. Tapęs imperatoriumi popiežiaus prašymu atskyrė Abiejų Sicilijų karalystę nuo Šventosios Romos imperijos, nominaliu jos valdovu paskelbė penkiametį savo sūnų Henriką VII.
1231 m. išleido vadinamąją Melfi konstituciją, kuria buvo sustiprinta valstybinė prekybos kontrolė, įkurta valstybinė civilinė tarnyba, tarnautojams rengti 1224 m. Neapolyje įsteigė pirmąjį Europoje valstybinį universitetą. Po 1226 m. Kremonoje (Šiaurės Italija) įvykusio Šventosios Romos imperijos kunigaikščių suvažiavimo, kuriame Frydrichas siekė pertvarkyti imperijos valdas Italijoje, susikūrė stipri opozicija jo siekiams – vadinamoji Lombardijos miestų lyga. Kita opozicija Italijoje tapo Romos popiežiusGrigalius IX, kuris 1228 m. už netesėtą pažadą pradėti kryžiaus žygį į Palestiną, nes tarp kryžininkų, susirinkusių Brindizio uoste, išplito epidemija, jį ekskomunikavo.
Per 1228–1229 m. VI kryžiaus žygį daugiausia diplomatiniais metodais iš Egipto sultono buvo atgauti Jeruzalė, Betliejus bei Nazaretas. Frydrichas pasiskelbe Jeruzalės karaliumi ir valdė šią karalystę 1229–1243 m.
1230 m. grįžo į Siciliją, iš kur tęsė kovą su popiežiumi. 1230 m. šis anuliavo ekskomuniką. Kai 1238 m. jo nesantuokinis sūnus Enzigas vedė Sardinijos princesę ir tapo svarbiausiu kandidatu į Sardinijos sostą, kurios siuzerenu save laikė popiežius ir Popiežiaus valstybei iškilo grėsmė atsidurti apsuptam imperatoriaus šalininkų, 1239 m. Frydrichas buvo dar kartą ekskomunikuotas, formaliai dėl ketinimo išvyti popiežių iš Romos, kurioje buvo daug Frydricho šalininkų. Tačiau Frydrichas turėjo daugiau karinės jėgos ir 1244 m. popiežius Inocentas IV buvo priverstas bėgti į Lioną. Bet Frydrichas pralaimėjo propagandinį karą. 1245 m. Inocentas IV paskelbė atimąs iš jo imperatoriaus titulą. Dauguma Europos valdovų liko neutralūs, Frydricho neparėmė. Jis pradėjo stiprinti susvyravusią savo valdžią Vokietijoje, bet netikėtai mirė.[1]
Šaltiniai
↑Frydrichas II (Šventoji Romos imperija). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 259 psl.
.svg)
.svg)
.svg)
.svg)
.svg)