Hatušas

Hatušas
Ḫattuša

Pietrytiniai miesto „Liūtų vartai“
Hatušas
Hatušas
Koordinatės 40°01′11″ š. pl. 34°36′55″ r. ilg. / 40.01972°š. pl. 34.61528°r. ilg. / 40.01972; 34.61528
Vieta Turkija, Čorumo ilas
Regionas Mažoji Azija
Plotas 1,8 km²
Istorija
Pastatytas 6 tūkstantmetis pr. m. e.
Sugriautas XIII a. pr. m. e.
Laikotarpis bronzos amžius
Tauta hetitai
Informacija
Kasinėjimų datos nuo 1906 m.
Vikiteka VikitekaVikiteka
UNESCO vėliava UNESCO (angl.) (pranc.): 377

Hatušas (Hatusas, Hatuš, Hatušaš, turk. Hattuşaş) – hetitų imperijos sostinės liekanos Turkijoje. Senovės miesto liekanos yra centrinėje Anatolijoje, šalia Bogazkale (turk. Boğazköy) gyvenvietės, ant Kizilirmako upės intako Budakioziu dešiniojo kranto, 145 km į rytus nuo Ankaros.

Istorija

Jau šeštame tūkstantmetyje prieš mūsų erą šių apylinkių kalnų šlaituose gyveno žmonės. Bronzos amžiaus pabaigoje čia apsigyveno hetitai[1].

Po 2000 m. pr. m. e. pro Hatušą ėjo Asirijos pirklių prekybos kelias iš Ašūro į Kanešą (Kiultepę), ir Hatušas traktuotas kaip viena asirų prekybinių kolonijų. Hatuše prekybininkai užėmė net ketvirtį miesto. Prekybos apskaitai buvo naudojamas dantiraštis. 1700 m. pr. m. e. Pithanos karalius Anitas sugriovė ir sudegino Hatušą.

„Yenicekale“ pastatų kompleksas
„Yerkapi“ apsauginis pylimas, Sfinkso vartai

Hetitų valdovas Labarnas II (1650–1620 m. pr. m. e.) atstatė miestą ir padarė jį visos karalystės sostine.

Hatušo klestėjimo metais miestas užėmė 1,8 km² ir sudarė dvi dalys: vidinė (senamiestis) ir išorinė. Visą miestą supo masyvios akmeninės sienos. Senamiestis užėmė apie 0,8 km², kuriame buvo dideli administraciniai pastatai bei šventyklos. Išorinė miesto dalis su įspūdingais vartais, papuoštais liūtų, sfinksų ir karių skulptūromis, buvo pietinėje miesto dalyje. Čia taip pat buvo keturios šventyklos su savo vidiniais kiemais. Už miesto sienos buvo kapinės, kuriuose daugiausia palaidoti kremuoti miesto gyventojai. Dabartiniais skaičiavimais Hatuše galėjo gyventi nuo 40 000 iki 50 000 gyventojų. Pastatai, kurie buvo pastatyti iš medžio ir dumblo plytų iki mūsų laikų neišliko. Liko tik akmeninės šventyklų ir rūmų liekanos.

Žlugus hetitų imperijai, apie 1200 m. pr. m. e. Hatušas buvo sugriautas ir čia niekas negyveno iki 800 m. pr. m. e., kai regione suklestėjo Frygija.

Hatušo atradimas

1834 m. liepos 28 d. prancūzų archeologas Karlas Teksieras (pranc. Charles Texier) atrado Hatušo miesto griuvėsius, o nuo 1906 m. Vokietijos orientalistai čia pradėjo archeologinius kasinėjimus. Dabar čia kasinėjimo darbus atlieka Vokietijos archeologijos institutas (vok. Deutsches Archäologische Institut).

Didžiausias archeologinis atradimas Hatuše buvo surastas, dantiraščiu ant molinių plytelių parašytas, hetitų karališkasis archyvas. Archyvą sudaro: oficiali korespondencija, sutartys, juridinis kodeksas, kulto apeigų aprašymai, pranašystės ir Artimųjų Rytų literatūra. Ypač svarbi yra 1258 m. pr. m. e. hetitų karaliaus Hatušilio III ir Egipto faraono Ramzio II pasirašyta Kadešo taikos sutartis[2]. Ši sutartis dabar eksponuojama Stambulo Archeologijos muziejuje. Padidinta Kadešo sutarties molinė kopija kabo Jungtinių Tautų Organizacijoje, kuri atspindinti pačią seniausią istorikams žinomą pasaulio sutartį. Visas Hatušo archyvas, kuri sudaro apie 30 000 molinių plytelių parašytų hetitų kalba, yra saugomas Ankaros ir Stambulo archeologijos muziejuose.

Hatušo Didžiosios Šventyklos liekanos

Taip pat skaitykite

Išnašos

  1. ↑ Trumpa Hatušo istorija Archyvuota kopija 2012-05-27 iš archive.today
  2. ↑ Joyce Tyldesley, „Ramesses: Egypt’s Greatest Pharaoh“, 2000 m. 73 psl.

Nuorodos

Ž • A • R
Pasaulio paveldo objektai Turkijoje
Materialusis
Gioremės nacionalinis parkas ir Kapadokijos olos (1985) · Divrihio didžioji mečetė ir ligoninė (1985) · Stambulo istorinės vietos (1985) · Hatušas – Hetitų sostinė (1986) · Nemrut Dagas (1987) · Hierapolis-Pamukalė (1988) · Ksantas-Letonas (1988) · Safranbolu miestas (1994) · Trojos archeologinė vieta (1998) · Selimijos mečetė ir jos socialinis kompleksas (2011) · Čatal Hiujuko neolitinė vietovė (2012) · Bursa ir Džumalykyzykas: Osmanų imperijos lopšys (2014) · Pergamas ir jo daugiasluoksnis kultūrinis kraštovaizdis (2014) · Dijarbakyro tvirtovė ir Hevselio sodų kultūrinis kraštovaizdis (2015) · Efesas (2015) · Ani archeologinė vietovė (2016) · Afrodizijas (2017) · Giobekli Tepė (2018) · Arslantepė (2021) · Gordijas (2023) · Viduramžių Anatolijos medinės mečetės (2023)
Turkijos vėliava
Nematerialusis
Pasakotojų medahų menai (2003) · Mevlevių sema ceremonija (2005) · Karagiozas ir Hadživatas (2009) · Ašikų tradicija (2009) · Novrūzas (2009, kartu su 7 kitomis valstybėmis) · Tradiciniai sohbeto susirinkimai (2010) · Aliejaus imtynių šventė kirkpinaras (2010) · Sema, alevių-bektašių ritualas (2010) · Ritualinė keškeko tradicija (2011) · Mesir Madžunu šventė (2012) · Turkiškos kavos kultūra ir tradicija (2013) · Ebru, turkiškas popieriaus dekoravimas (2014) · Duonos gamybos ir dalinimosi kultūra: lavašas, katyrma, jupka, jufka (2016, kartu su 4 kitomis valstybėmis) · Čini gamybos tradicinė amatininkystė (2016) · Hidirelezas, pavasario šventė (2017) · Susikalbėjimas švilpesiu (2017) · Dede Korkuto epinės ir muzikinės tradicijos paveldas (2018, Kartu su Kazachstanu ir Azerbaidžanu) · Turkiškas tradicinis šaudymas iš lanko (2019) · Miniatiūros menas (2020, kartu su Azerbaidžanu, Iranu ir Uzbekistanu) · Tradiciniai strateginiai žaidimai: Togyzqumalaq, Toguz Korgool, Mangala/Göçürme (2020, kartu su Kazachstanu ir Kirgzija) · Hüsn-i Hat, tradicinė kaligrafija islamo mene Turkijoje (2021) · Çay (arbatos) kultūra – tapatybės, svetingumo ir socialinės sąveikos simbolis (2022, kartu su Azerbaidžanu) · Šilkaverpių auginimas ir tradicinė audimui skirto šilko gamyba (2022, kartu su 6 kitomis valstybėmis) · Chodžos Nasredino pasakojimo tradicija (2022, kartu su 6 kitomis valstybėmis) · Tradicinis Ahlato akmenų skaptavimas (2022) · Iliuminavimo menas: Tezhib/Tazhib/Zarhalkori/Tezhip/Naqqoshlik (2023, kartu su Azerbaidžanu, Iranu, Tadžikija, Uzbekija) · Iftar/Eftari/Iftar/Iftor ir jo sociokultūrinės tradicijos (2023, kartu su Azerbaidžanu, Iranu, Uzbekija) · Balabano/Mėjaus meistrystė ir atlikimo menas (2023, kartu su Azerbaidžanu) · Perlamutro inkrustavimo meistrystė (2023, kartu su Azerbaidžanu) · Tradicinės žinios, metodai ir praktikos, susiję su alyvmedžių auginimu (2023) · Tradicinio dūdmaišio (gaidos/tulumo) gamyba ir atlikimas juo (2024, kartu su Šiaurės Makedonija)
Ž • A • R
Mažosios Azijos vetovės hetitų laikais
Hatai ir Hetitai
Luviai
Kita