Harpijos (gr.harpyjaj – „griebiančios“) graikų mitologijoje – gražios sparnuotos moterys, pusiau paukščiai pusiau moterys, vykdančios FinėjuiDzeuso skirtą bausmę – vogti jo maistą. Taip pat žinomos iš susidūrimo su argonautais. Vėliau susiformavęs harpijų įvaizdis – bjaurios sparnuotos moterys aštriais nagais – liko iki šių dienų.
Finėjas, Trakijos karalius, turėjęs pranašystės dovaną. Dzeusas supyko ant Finėjo, kadangi šis per daug atskleidė ateities. Jį apgyvendino saloje ir nubaudė tuo, kad jo maistą, dar prieš paragaujant, harpijos vogdavo tiesiog iš rankų. Tai tęsėsi tol, kol atvyko Jasonas ir argonautai. Boreidai, kurie irgi galėjo skraidyti, nuvijo harpijas nuo Finėjo, bet jų neužmušė, kadangi gavo žinią iš Iridės, kad harpijos daugiau nebetrukdys Finėjui. Atsidėkodamas Finėjas argonautams papasakojo, kaip praplaukti Simplegades – besitrankančias uolas. (Ovidijus XIII, 710; Vergilijus III, 211, 245).
Pirminė šio mito versija, laikui einant ir daug kartų perpasakojant, pasikeitė. Naujose versijose harpijos ne tik pavogdavo maistą, bet ir jį suteršdavo, padarydamos nebevalgomu. Taip pat pakito pačių harpijų išvaizda – jos tapo pabaisomis, skleidė ligas ir nešvarumus.
Šios naujosios, pagiežingos, žiaurios ir agresyvios harpijos grobdavusios žmones ir kankindavusios Tartare. Jos gyveno Strofadijoje. Harpijos taip pat dažnai vaizduojamos kaip naikinančios vėjo jėgos personifikacijos. Tradiciškai harpijos yra trys seserys (vietoje Hesiodo dviejų): Aelo (Aello) („audros greitis“), Celaeno („tamsa“), dar žinoma kaip Podargė („greitakojė“), ir Okipetė („greitas sparnas“).
Vergilijus vaizduoja, kaip Enėjas susitiko harpijas Strofadijoje, jos vėl grobdavusios maistą nuo šventinių trojėnų stalų, nes Kelaeno juos prakeikė, tardama: trojėnai bus tokie alkani, kad net suvalgys savo stalus, kol pasieks kelionės galą. Trojėnai išsigandę pabėgo.
Literatūra
Apolonijas Rodietis. Argonautika. Iš sen.graikų k. vertė Audronė Kudulytė-Kairienė. Vilnius, Mintis, 2012, II knyga, 178–536.
