PROFILPELAJAR.COM

Gyventojų perteklius – individų skaičius, kuriuo populiacijos gausa viršija tos rūšies individų skaičių, kurį jų gyvenama aplinka gali išlaikyti. Tai yra teigiamas skirtumas tarp esamos individų gausos ir gyvenamosios aplinkos maksimalios talpos, kiek individų gali išgyventi nepažeisdami gyvenamosios aplinkos.

Dažniausiai terminas gyventojų perteklius vartojamas kalbant apie žmonių ryšį su jų aplinka, Žemės planeta. Gyventojų perteklius gali atsirasti dėl padidėjusio gimstamumo, pailgėjusios vidutinės gyvenimo trukmės, imigracijos, išteklių išsekimo arba nepusiausvyrinio biomo.

Gyventojų perteklius priklauso nuo gyventojų skaičiaus santykio su galimais ištekliais, kuriuos galima naudoti nesutrikdant gamtos pusiausvyros bei nuo tų išteklių paskirstymo bei panaudojimo efektyvumo. Jei uždaroje vietovėje, kurioje neįmanoma prekiauti su kitomis vietovėmis, gyvena dešimt žmonių, bet maisto ir geriamo vandens yra tik devyniems, tai toje vietovėje yra populiacijos perteklius. Jei vietovėje gyvena 10 000 žmonių, bet maisto ir kitų išteklių neribotam laikui pakaktų 20 000 žmonių, tai vietovėje nėra populiacijos pertekliaus. Populiacijos perteklius gali būti net labai retai apgyvendintose vietovėse, jei jose yra per mažai išteklių turimai populiacijai išlaikyti arba jei tos vietovės apskritai nėra tinkamos žmogui gyventi (pvz., Sacharos dykumos arba Antarktidos vidurys).

Ištekliai, į kuriuos yra atsižvelgiama vertinant, ar ekologinėje nišoje yra gyventojų perteklius yra švarus vanduo, švarus oras, maistas, būstai, šiluma ir kiti ištekliai, būtini gyvybės išlaikymui. Jei kalbama ir apie žmogaus gyvenimo kokybę, atsižvelgiama ir į tokius išteklius kaip medicininė priežiūra, švietimas, atliekų tvarkymas, elektros energija ir t. t. Dėl gyventojų pertekliaus gali atsirasti konkurencija dėl gyvybei palaikyti reikalingų išteklių, kas taip pat sumažina ir gyvenimo kokybę.^[1] Kai kurios šalys sugebėjo padidinti savo išlaikomų žmonių skaičių naudodamos tokias priemones kaip modernios žemės ūkio technologijos, vandens gėlinimas bei branduolinė energija.

Pasaulio gyventojų skaičiaus kitimas

**Pasaulio populiacija skirtingomis datomis**
Metai	Gyventojų skaičius
8000 pr. m. e.	5 000 000
1000 pr. m. e.	50 000 000
500 pr. m. e.	100 000 000
1	300 000 000
1000	310 000 000
1750	791 000 000
1800	978 000 000
1850	1 262 000 000
1900	1 650 000 000
1950	2 518 629 000
1955	2 755 823 000
1960	3 021 475 000
1965	3 334 874 000
1970	3 692 492 000
1975	4 068 109 000
1980	4 434 682 000
1985	4 830 979 000
1990	5 263 593 000
1995	5 674 380 000
2000	6 070 581 000
2005	6 453 628 000
2009	6 954 514 000

Paskutinius kelis šimtmečius pasaulio gyventojų skaičius vis sparčiau auga. Šiuo metu per metus gyventojų skaičius padidėja maždaug 77 milijonais. Prognozuojama, kad 2050 metais pasaulyje gyvens 9,2 milijardo žmonių^[2] ir kad visas augimas vyks mažiau išsivysčiusiuose regionuose. Manoma, kad jų populiacija iki 2050 m. pakils nuo 5,3 milijardo iki 7,8 milijardo. Išsivysčiusių valstybių populiacija tikriausiai išliks nepakitusi – 1,2 milijardo. Išimtis yra JAV, kurios gyventojų skaičius per 2008 m. – 2050 m. laikotarpį turėtų pakilti nuo 305 milijonų iki 439 milijonų. Daugelio Vakarų Europos šalių populiacija turėtų sumažėti. Manoma, kad po 2200 m. pasaulio populiacija stabilizuosis ir bus tik truputį didesnė nei 10 milijardų.^[2]

Skirtingi apskaičiavimai pateikia labai skirtingus duomenis apie tai, kiek žmonių gali gyventi Žemėje, kad ilgam laiko tarpui užtektų visų išteklių ir nebūtų sugadintos gyvenimui tinkamos sąlygos. Maždaug du trečdaliai tokių apskaičiavimų rezultatų patenka į intervalą tarp 4 ir 16 milijardų žmonių ir mediana yra maždaug 10 milijardų. Reikia pažymėti, kad dažniausiai yra įmanoma viršyti maksimalią ribą, bet tik tam tikram laiko tarpui.

Ištekliai

JAV geologijos institucija viename iš savo pranešimų teigė, kad „didėjant pasaulio populiacijai, žmonėms reikės vis daugiau ir daugiau tokių mūsų planetos išteklių kaip mineralai, energija, erdvė, vanduo, augalai ir gyvūnai.“^[3] Pasak New Scientist žurnalo, didelės dalies mūsų plačiai naudojamų mineralų ištekliai gali išsekti artimoje ateityje. Kiti rašytojai, kaip Džiulianas Simonas ir Bjornas Lomborgas mano, kad išteklių pakanka tolimesniam populiacijos augimui. Kritikai įspėja, kad tai gali brangiai kainuoti Žemei: „nors technologiniai optimistai greičiausiai yra teisūs teigdami, kad pasaulio maisto gamyba gali būti smarkiai padidinta per artimiausius kelis dešimtmečius, didžiulė žemės ūkio plėtra tikriausiai vestų prie tolimesnio miškų mažėjimo, gyvūnų rūšių nykimo, žemės erozijos bei taršos.“^[4] Yra manančių, kad reikia atsižvelgti į neigiamą tokių padarinių įtaką ne tik žmogui, bet ir kitiems gyvūnams, kurie turėtų turėti teisę egzistuoti savo natūralioje aplinkoje.

Pasak 4 metus trukusio 1 360 mokslininkų daryto tūkstantmečio ekosistemų įvertinimo, „pasaulio ekosistemų struktūra antroje dvidešimto amžiaus pusėje keitėsi greičiau nei bet kuriuo kitu metu žmogaus istorijoje. Žmogus ženkliai transformavo praktiškai visas žemės ekosistemas.“^[5] „Intensyvus ekosistemų naudojimas, ypač maisto pramonei, medienai ir žvejybai, gali atnešti daug trumpalaikės naudos, bet atnešti neigiamų ilgalaikių pasekmių. Šalis gali iškirsti visus savo miškus ir išžvejoti visas savo žuvis, kas lemtų BVP padidėjimą, nepaisant didelio turto praradimo. Jei darant sprendimus būtų atsižvelgiama į pilną ekonominę ekosistemų vertę, jų degradacija galėtų būti ženkliai pristabdyta ar net apsukta.“^[6]^[7]

Jungtinių Tautų Aplinkos apsaugos programos penkerius metus trukęs tyrimas, kuriame dalyvavo 1400 mokslininkų, priėjo panašias išvadas: „žmogaus vartojimas smarkiai pralenkė turimus išteklius. Kiekvienam žmogui išlaikyti reikia trečdaliu daugiau žemės negu planeta gali duoti. <…> Sistematiškas natūralių Žemės išteklių naikinimas pasiekė tašką, kai yra grėsmės ekonomikų gyvybingumui ir kai sąskaita, kurią paliekame savo vaikams gali būti neišmokestinama.“ Pranešimo autoriai teigia, kad jų tikslas yra ne parodyti blogą ateities scenarijų, o duoti neatidėliotiną signalą imtis veiksmų.^[8]

Verta pažymėti, kad nors visi ištekliai mūsų planetoje yra riboti, atsiradus ištekliaus trūkumui iš dalies įvyksta tam tikra savireguliacija: išaugus kokio nors ištekliaus kainai, dažnai jis pakeičiamas alternatyviu ištekliu arba pereinama prie kitokios technologijos.^[9]

Gėlas vanduo

Gėlo vandens atsargos, kurios yra reikalingos žemės ūkiui, senka visame pasaulyje.^[10]^[11] Manoma, kad augant gyventojų skaičiui, ši vandens krizė tik didės ir, kai kurių mokslininkų nuomone, ateityje tai gali turėti katastrofiškų padarinių žemės ūkiui.^[12]

Gėlas vanduo taip pat yra gaunamas gėlinant sūrų vandenį. Tiesa, tai yra brangi ir, ypač skurdžioms šalims, gali būti nepraktiška transportuoti didelius kiekius gėlinto jūros vandens į žemyno gilumą. Ypač brangu yra gėlintą vandenį transportuoti į aukščiau esančius miestus, kaip Rijadas ir Hararė. Iš dalies dėl to, pasak vieno tyrimo išvadų, „vandens gėlinimas gali būti sprendimu kai kuriems vandeningiems regionams, bet ne skurdiems ir esantiems giliai žemyne arba aukštai. Deja, į šią kategoriją patenka kai kurie didžiausias vandens problemas turintys regionai.“^[13] Kita gėlinimo problema yra „mirtingi šalutiniai produktai, kurie aukštose temperatūrose išmesti atgal į jūrą smarkiai teršia vandenį.“^[13]