PROFILPELAJAR.COM

Gegužės 3 d. Konstitucija (liet. Protwa pastanawita treczio Dieno Moios, 1791 Miatu. Pastanawims Rondaus, lenk. Ustawa Rządowa z dnia 3 maja) – pagrindinis Abiejų Tautų Respublikos įstatymas, priimtas Ketverių metų Seimo 1791 m. gegužės 3 d. ir galiojęs iki 1792 m. lapkričio 23 d., kai jį panaikino Gardino Seimas.^[1]

Gegužės 3 d. Konstitucija laikoma pirmąja Europoje ir antrąja pasaulyje rašytine konstitucija po Jungtinių Amerikos Valstijų 1789 m. kovo 4 d. įsigaliojusios Konstitucijos. Gegužės 3 d. šios konstitucijos garbei Lenkijoje švenčiama kaip nacionalinė šventė.

Priešistorė

Politinės prielaidos

XVII – XVIII a. Abiejų Tautų Respublika daug kartų kariavo su ekspansionistinius tikslus turėjusiomis kaimyninėmis šalimis. Tarp tokių karų, kurie labai susilpnino šalį buvo:

keletas karų su Švedija;
Bogdano Chmelnickio sukilimas Ukrainoje vykęs nuo 1648 m. iki 1654 m., po kurio Lenkija gerokai susilpnėjo, o Rytų Ukraina atiteko Rusijai;
keletas karų su Rusija (1609–1618, 1632–1634, 1654–1667);
keletas karų prieš Osmanų imperiją (1620–1621, 1633-1634, 1672–1676, 1683/84–1699);
vidaus karas dėl sosto paveldėjimo 1733–1735/38;
Septynerių metų karas 1756–1763;
daugybė smulkesnių kazokų sukilimų, Krymo totorių siaubiamųjų žygių ir vidaus kovų.

Dėl šių karų Abiejų Tautų Respublika prarado turėtą galią Vidurio ir Rytų Europoje ir ją aplenkė Romanovų Rusija (Rytų Europoje) ir Hohencolernų Brandenburgas-Prūsija (Vidurio Europoje). Po 1772 m. Abiejų Tautų Respublikos padalijimo iš kažkada buvusios didžiausios Europos valstybės buvo likęs tik trečdalis. Žlugimo ženklais buvo nuolatinis Seimų išardymas naudojantis liberum veto teise, bajorų teisėtai kuriamos kovai su karaliumi skirtos konfederacijos, kai magnatams pasirodydavo, kad karalius pažeidžia jų teises ir laisves. Šaliai buvo reikalingos reformos, ypatingai dėl ūkio pažangos, augančių miestų, didėjančio pavojaus iš užsienio bei dėl kaimyninių valstybių intrigų nuolat destabilizuojamos vidaus padėties.

1764 m. rugsėjo 7 d. Lenkijos karaliumi ir Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu buvo išrinktas Stanislovas Poniatovskis, kuris nutarė vykdyti aiškiai artikuliuotą politinių ir socialinių permainų programą. Valdovo ir vidutiniosios bajorijos politinėje sąveikoje, tobulos visuomenės modelio paieškose, nuosekliai buvo kuriama kokybiškai nauja valstybės valdymo sistema: 1764-1766 m. įsteigtos Iždo ir Karo reikalų komisijos, 1773 m. įkurta Edukacijos Komisija, 1775 m. – Nuolatinė Taryba. Šių kryptingų pastangų kulminacija tapo Ketverių metų seimas (1788–1792 m.), kuris įvykdė esminę valstybės valdymo reformą ir paklojo pamatus naujai pilietinei Lietuvos ir Lenkijos visuomenei formuotis.

Reformų pradžia

Seimas susirinko 1788 m. spalio 6 d., o lapkričio 10 d. seime Stanislovo Poniatovskio pasakyti žodžiai: „Karalius su tauta, tauta su karaliumi“ tapo oficialiu Ketverių metų seimo darbo devizu į valstybės pertvarkymų epochą. 1789 m. rugsėjo 7 d. seimas sudarė Deputaciją valdymo formai pataisyti. Jai vadovavo Kameneco vyskupas Adomas Krasinskis. Komisijos darbe dalyvavo Lietuvos rūmų maršalka Ignotas Potockis, Lietuvos pakancleris Jokimas Liutauras Chreptavičius, vienas žymiausių Ketverių metų seimo veikėjų, publicistas ir švietėjas Hugas Kolontajus, Stanislovas Stasičius ir kiti.

Lapkričio mėnesį seimas nutarė Lenkijoje ir Lietuvoje įsteigti 72 civilinės-karinės tvarkos komisijas, kurios tapo pirmosiomis vietinės valdžios institucijomis, turėjusiomis atlikti naujas, laiko reikalavimus atitinkančias administravimo funkcijas. Didžioji Prancūzijos revoliucija, jos atgarsiai tautoje tik pagreitino įvykius. 1789 m. lapkričio pabaigoje į Varšuvą iš Respublikos karališkųjų miestų atvyko 141 delegacija ir 269 atstovai Varšuvos rotušėje surašė „miestų suvienijimo aktą“, kurį parengė Senosios Varšuvos prezidentas Janas Dekertas ir Hugas Kolontajus.

Lapkričio 25 d. Stanislovo Poniatovskio dvidešimt penktųjų karūnavimo metinių proga į valdovo pilį atvyko „juodoji procesija“. Delegacijos nariai juodais rūbais tylėdami įteikė karaliui savo prašymus dėl miestiečių pilietinių teisių. Tokia drastiška miesto atstovų akcija netrukus davė vaisių – buvo sudaryta deputacija miestų įstatymui parengti, kuriai vadovavo Poznanės vyskupas Antonis Okenckis.

1789 m. rudenį susiformavo vadinamoji patriotų partija, kurios lyderiais tapo Ignotas Potockis ir jo brolis Stanislovas Kostka Potockis, Podolės žemių kaštelionas generolas Adomas Kazimieras Čartoriskis ir seimo maršalka Stanislovas Malachovskis. Labai aktyviai su jais bendradarbiavo vis didesnę įtaką įgaunantis Hugas Kolontajus.

1789 m. gruodžio mėnesį seimui buvo pateiktos „Taisyklės valdymo formai pataisyti“, kurias parengė Ignotas Potockis. Tai buvo taktinis žingsnis, turėjęs įžiebti seime diskusijas dėl būsimojo valstybės modelio. Kiek vėliau, 1790 m. rugpjūtį, Deputacija seimui pateikė didžiulį, 658 straipsnių „Projektą valdymo formai pataisyti“. Jame buvo išdėstyti nuogąstavimai dėl vykdomosios valdžios sustiprėjimo.

1790 m. rudenį baigėsi seimo kadencija, bet, kad nebūtų nutrauktas reformų kūrimo procesas, nutarta tuometiniams seimo nariams pratęsti mandatus dar dvejiems metams, o lapkričio 16 d. paskirti nauji rinkimai, po kurių seimas darbą pradėjo būdamas dvigubos sudėties. Po rinkimų karaliaus stovyklai jau priklausė beveik du trečdaliai narių iš 180 naujai išrinktų, kurie atstovavo jau kitai politinio ir kultūrinio gyvenimo tradicijai, išauklėtai pagal Edukacinės Komisijos pilietinio lavinimo programą, kurie aiškiai suvokė individualios pilietinės atsakomybės ir su ja susijusios konkrečios veiksmų programos reikšmę valstybės gyvenime.

Konstitucijos kūrimas

Stanislovas Poniatovskis padedamas savo sekretoriaus, italų kunigo Scipiono Piatolio, paruošė konstitucijos projektą, kurį pats pavadino „gero piliečio svajone“. Monarcho asmenį jis traktavo kaip stiprią vykdomąją valdžią. Paskutinė konstitucijos projekto versija buvo tobulinama iki 1791 m. balandžio pabaigos.

Tuo metu vis intensyviau dirbantis seimas 1791 m. kovo 24 d. patvirtino seimelių nuostatus, o balandžio 18 d. priimtas miestų įstatymas. Jo iniciatorius buvo J. Dekertas, kūrimo grupei vadovavo J. L. Chreptavičius, o įstatymo detales tikslino Hugo Kolontajus. Miestų įstatymas atspindėjo „juodosios procesijos" iškeltus reikalavimus. Lietuvos-Lenkijos miestiečiai, ilgą laiką buvę politinio gyvenimo nuošalėje, dabar tapo veikliu ir aktyviu visuomenės sluoksniu, įsitraukusiu į kokybiškai naujų valdymo struktūrų kūrimo darbą. Buvo tikimasi, jog miestiečiai parems ir būsimąją konstituciją.

Konstitucijos priėmimas

Balandžio pabaigoje konstitucijos rengėjai darbą baigė. Pritarus karaliui, buvo nutarta dokumentą kuo greičiau pristatyti seimui. Tačiau seimo atstovai per Šv. Velykas buvo išvykę iš Varšuvos. Konstitucijos autoriai, norėdami pasinaudoti aplinkybe, jog nėra priešiškai nusiteikusių opozicijos atstovų, dokumentą nutarė svarstyti 1791 m. gegužės 5 d. Tačiau žinia apie naują valdymo įstatymą pasiekė ir Rusijos pasiuntinį Varšuvoje Jakovą Bulgakovą, kuris paragino konstitucijos priešininkus grįžti atgal į sostinę. Teko skubiai pakeisti dokumento svarstymo pradžios datą, ir jau gegužės 2 d. Radvilų rūmuose pusiau slaptame susirinkime buvo perskaitytas konstitucijos projektas. Po to seimo maršalkos S. Malachovskio namuose susirinko 83 konstitucijos šalininkai.

Gegužės 3 d. Varšuvoje tvyrojo įtampa. Į gatves išėjo apie 20 tūkstančių miestiečių, demonstruojančių savo pilietinę ištikimybę pagrindinėms konstitucijos nuostatoms. Kariuomenė apsupo karaliaus pilį, kurioje posėdžiavo seimas. Pačioje salėje greta seimo narių ir senatorių sėdėjo vadinami arbitrai – miestiečių atstovai. Audringa diskusija tęsėsi septynias valandas. Nepaisant Kališo atstovo Jano Sucharževskio protesto, kuris grasino nužudyti vienintelį sūnų, jeigu Konstitucija bus priimta, 110 seimo narių pritarė projektui, 72 buvo prieš.

Konstitucija

Valdymo įstatymą, Gegužės 3 dienos konstituciją sudaro įvadas ir 11 straipsnių. Sudėtinė Konstitucijos dalis yra ir 1791 m. spalio 20 d. seimo priimtas įstatymas – „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas“.

Viešpataujanti religija

Pirmasis Konstitucijos straipsnis teigė, jog viešpataujanti religija yra Romos katalikų, kuriai paliekamos visos teisės ir privilegijos. Kitiems tikėjimams buvo užtikrinta laisvė, tačiau draudžiama pereiti iš katalikybės į kurį nors kitą tikėjimą. Šis straipsnis sankcionavo ne tiek dvasininkų luomo išskirtinę padėtį, kiek įteisino Lietuvos-Lenkijos visuomenėje po Liublino unijos susiklosčiusią gyvensenos tradiciją.

Bajorai žemvaldžiai

Antrojo straipsnio įvadinėje dalyje pabrėžiama bajorų luomo pirmenybė visuomenėje, tačiau kokių nors papildomų ypatingų teisių ir privilegijų jam nėra suteikiama. Pamatinėmis bajorų teisėmis yra pripažįstamos asmens neliečiamumo teisė, arba lot. neminem captivabimus nisi iure victum, bei kilnojamojo ir nekilnojamojo turto teisė. Taip pat deklaruojama visų bajorų lygybė, siekiant pareigybių ir tarnaujant savo valstybei.

Miestai ir miestiečiai

Trečiasis straipsnis į konstitucijos tekstą įtraukė įstatymą „Mūsų karališkieji laisvieji miestai Respublikos valstybėse“. Miestiečiams buvo garantuota asmens neliečiamumo teisė, išskyrus bankrotininkus ir sučiuptus nusikaltimo vietoje. Vėlesnė norma, priimta 1792 metais, neliečiamumo teisę pritaikė ir žydams. Miestiečiai įgijo teisę eiti administracines ir teismo pareigas, taip pat siekti karinių laipsnių.

Pagal antrąjį punktą „Apie miestiečių prerogatyvas“ bajorų seimas į savo sudėtį turėjo priimti 24 taip vadinamus miestų įgaliotinius. Miestiečiams atsivėrė plačios galimybės turtėti. Šie nuostatai buvo vis stiprėjančios vidutiniųjų bajorų ir miestų atstovų sąjungos išraiška. Be to, bajorai aiškiai ėmė suvokti, jog pajamų šaltinis yra nebe palivarkiniame ūkyje, bet miesto gyvenime.

Valstiečiai valsčionys

Labai svarbios problemos buvo aptariamos ketvirtajame straipsnyje. Valstiečiai buvo priimti krašto valdymo globon, tačiau ši deklaracija nenumatė jokios institucijos, galėjusios teisėtai reguliuoti valstiečių ir valstybės santykius. Vėliau tuos reikalus bandė spręsti policijos komisija ir tvarkos komisijos, tačiau aiškiausiai valstiečių statusą apibrėžė Tadas Kosciuška.

Straipsnis numatė suteikti asmens laisvę, arba išlaisvinimo iš baudžiavos galimybę, tačiau tik tiems valstiečiams, kurie norėjo įsikurti Respublikoje, arba bėgliams, ketinantiems į ją sugrįžti. Pastaroji nuostata labai nepatiko imperatorei Jekaterinai II, nes galėjo paskatinti Rusijos valstiečius, ypač gyvenančius pasienio zonoje, bėgti į kaimyninę Lenkiją ir Lietuvą.

Valdymas, arba viešųjų valdžių paskirtis

Penktojo straipsnio įvade atsispindi tautos suverenumo koncepcija. Aptariant valdžių padalijimo principą, pirmą kartą Europoje teisinį pavidalą įgavo Šarlio Monteskje idėja, kad įstatymų leidimas turi būti atskirtas nuo vykdomosios valdžios ir nuo teismo.

Seimas, arba įstatymų leidžiamoji valdžia

Pagal šeštąjį straipsnį leisti įstatymus turėjo seimas, susidedantis iš atstovų rūmų ir senatorių rūmų. Atstovai buvo renkami dvejiems metams, bet jų mandatai galiojo ligi kitų rinkimų. Atstovų rūmus sudarė 204 atstovai, išrinkti seimeliuose, tarp jų – 24 naujieji miestų įgaliotiniai. Atstovai jau turėjo būti ne pavietų seimelių, bet visos tautos reprezentantai.

Senatą sudarė vyskupai, vaivados, kaštelionai ir ministrai, iš viso – 132 asmenys. Pirmininkauti senatui turėjo karalius. Tačiau įstatymų leidybos procese monarcho galios buvo ribotos.

Seimo nariai turėjo rinktis Varšuvoje arba Gardine ir posėdžiauti 70-100 dienų, išskyrus šventines dienas. Ypatingais atvejais seimas turėjo susirinkti į nepaprastąjį posėdį. Buvo panaikinta „liberum veto“ teisė. Įstatymų leidžiamosios valdžios reforma buvo svarbiausias Gegužės 3 d. konstitucijos darbas, ja buvo kuriami valstybės parlamentarizmo pradai.

Karalius, vykdomoji valdžia

Svarbiausia Ketverių metų seimo reforma buvo vykdomosios valdžios struktūros pertvarka. Ją aptarė konstitucijos septintasis, o papildė devintasis, dešimtasis ir vienuoliktasis straipsniai. Buvo griežtai sunormintos trys valdžios institucijos: karalius, Įstatymų sargyba ir vaivadijų tvarkos komisijos.

Vykdomojoje valdžioje sustiprėjo karaliaus statusas. Pirmiausia, buvo panaikinti karaliaus rinkimai. Stanislovo Poniatovskio sostas tapo paveldimu, bet valdovas neturėjo sūnaus ir antra, užimdamas sostą jis buvo prisiekęs laisvos elekcijos principui. Taigi ligi gyvenimo pabaigos Stanislovas Poniatovskis turėjo likti elekciniu monarchu.

Tačiau konstitucijos kūrėjai, atsižvelgdami į šią situaciją, numatė išimtį, pagal kurią būsimuoju karaliumi turėjo būti paskirtas Saksonijos princas Frydrichas Augustas (1750-1827 m.), Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Augusto III anūkas. Jis palaikė tradicinius ryšius su Respublika ir mokėjo lenkų kalbą. Tai buvo kompromisas, turėjęs apraminti skirtingų seimo politinių grupuočių aistras. Be to, Saksonijos elektorius turėjo vienturtę dukterį, kuri būtų tapusi Lenkijos infante. Nebuvo jokių formalių kliūčių jai ištekėti už kurio nors Stanislovo Poniatovskio sūnėno ir Poniatovskiai būtų grįžę į sostą.

Tvarkyti valstybės reikalus valdovui turėjo padėti Įstatymų sargyba. Į ją įėjo karalius, primas, penki ministrai, du sekretoriai ir, be balso teisės, seimo maršalka bei pilnametis sosto įpėdinis. Kiekvieną Įstatymų sargybos išleistą aktą turėjo pasirašyti karalius. Tokiu būdu jis, neatsakydamas už pasirašytus dokumentus, tapo vykdomosios valdžios galva. Ši vykdomosios valdžios koncepcija buvo artima Anglijos monarchijos ar JAV prezidentūros tradicijai.

Svarbiausiomis vietinės administracijos institucijomis tapo civilinės – karinės tvarkos komisijos, sudarytos vaivadijose dvejų metų laikotarpiui. Jų sudėtin įėjo seimeliuose išrinkti komisarai. Komisijos ėmė keisti merdinčią seniūno instituciją ir tapo naujai suvoktos administravimo sistemos idėjos išraiška.

Teisminė valdžia

Aštuntasis straipsnis aptarė Respublikos teisenos principus, kurie vis dar bylojo apie luominį nuosprendžių skyrimą. Buvo reformuotos atskiros bajorų ir miestiečių teismų sistemos, taip pat numatyta civilinės ir baudžiamosios teisės kodifikacija. Valstybė turėjo būti padalinta į tris teismines provincijas: Mažosios Lenkijos, Didžiosios Lenkijos ir Lietuvos. Tačiau iškilę išorės pavojai nutraukė pradėtus darbus.

Tautos karinė jėga

Vienuoliktasis straipsnis iškelia tautos kaip valstybės vientisumo ir suverenumo gynėjos idėją. Ne monarchas su kariuomene, bet kiekvienas valstybės pilietis privalo ginti savo ir tautos laisvę. Šis straipsnis yra tarsi visos Gegužės 3 d. pertvarkymų epochos garantas. Jau 1792 m., Rusijos kariuomenei įsiveržus į Lietuvos-Lenkijos Respubliką, jo idėjų pagrindu užsimezgė šiuolaikiškai suprantama nepriklausomybės idėja.

Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas

Valstybės pagrindų reformą vainikavo 1791 m. spalio 20 d. priimtas įstatymas, tapęs esmine konstitucijos pataisa. Lietuvos DK privalėjo būti atstovaujama taip, kad pusė iždo ir karo komisijų bei trečdalis policijos komisijos narių būtų iš Lietuvos DK. Visi privalėjo 5 metus ištarnauti kariuomenėje.

Signatarai

Stanislovas Malachovskis, Karūnos seimo didysis referendorius, seimo ir Karūnos provincijų konfederacijos maršalka.
Kunigaikštis Kazimieras Sapiega, Lietuvos artilerijos generolas, LDK konfederacijos maršalka.
Juozapas Kazimieras Kosakovskis, Livonijos ir Kuršo vyskupas, Vilniaus vyskupijos įpareigotas koadjutorius kaip deputatas.
Kunigaikštis Antanas Jablonovskis, Krokuvos kaštelionas, deputatas iš Mažosios Lenkijos senato.
Simonas Kazimieras Šidlovskis, Žarnovo kaštelionas, deputatas iš Mažosios Lenkijos provincijos senato
Francišekas Antanas Kvileckis, Kališo kaštelionas, deputatas konstitucijai iš Didžiosios Lenkijos provincijos senato.
Kazimieras Konstantinas Pliateris, Trakų generolas kaštelionas, deputatas konstitucijai iš LDK senato
Valerijonas Stroinovskis, Bušo pakamorė, Volynės pasiuntinys, deputatas konstitucijai iš Mažosios Lenkijos.
Stanislovas Kostka Potockis, Liublino pasiuntinys, deputatas konstitucijai iš Mažosios Lenkijos provincijos
Jonas Nepomukas Zboinskis, Dobrynės žemės pasiuntinys, deputatas konstitucijai iš Didžiosios Lenkijos provincijos
Tomašas Novovieskis, Višegrado medžioklis ir žemės pasiuntinys, deputatas konstitucijai iš Didžiosios Lenkijos provincijos.
Juozapas Radzickis, pakamorė ir Zakročimo žemės pasiuntinys, deputatas konstitucijai iš Didžiosios Lenkijos provincijos
Juozapas Zabiela, pasiuntinys iš Žemaičių kunigaikštystės, deputatas konstitucijai.
Jackus Putkameris, Minsko vaivadijos pasiuntinys, deputatas konstitucijai iš LDK provincijos.

Šaltiniai

↑ Gegužės trečiosios konstitucija (lenk. Konstytucja 3 Maja), Valdymo įstatymas (lenk. Ustawa rządowa). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 484-485 psl.