Coracias garrulus Apsauga: 1(E) – Prie išnykimo ribos
Europinis žalvarnis (Coracias garrulus)
Apsaugos būklė
Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), [1]
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai ( Animalia) Tipas: Chordiniai ( Chordata) Klasė: Paukščiai ( Aves) Būrys: Žalvarniniai paukščiai ( Coraciiformes) Šeima: Žalvarniniai ( Coraciidae) Gentis: Tikrieji žalvarniai ( Coracias) Rūšis: Europinis žalvarnis ( Coracias garrulus)
Binomas
Coracias garrulus Linnaeus, 1758
Paplitimas
Europinių žalvarnių paplitimo arealas Eurazijoje ir Afrikoje:      vasarą Coracias garrulus garrulus porūšis      vasarą Coracias garrulus semenowi porūšis      žiemavietės

Europinis žalvarnis arba žalvarnis (Coracias garrulus) – žalvarninių paukščių (Coraciiformes) būrio, žalvarninių (Coraciidae) šeimos paukščių rūšis.

Europinis žalvarnis yra maždaug eurazinio kėkšto dydžio. Kūno svoris 120-160 g. Kūno ilgis 29–32 cm, atstumas tarp išskleistų abiejų sparnugalių 52–58 cm. Pas patinėlius sparnai yra nežymiai ilgesni 20,08 ± 1,32 cm, patelių sparnų ilgis 19,62 ± 0,94 cm.^[2]

Abiejų lyčių individų lytinis dimorfizmas beveik neišreikštas, kurie yra vienas į kitą labai panašūs, išskyrus kad melsvas plunksnų atspalvis pas patinėlius yra šiek tiek ryškesnis. Patino ir patelės galva, sprandas ir kūno apačia šviesiai mėlyni, žalsvi. Nugara ir pečiai ryškiai rudi, plasnojamosios plunksnos juodos, melsvo atspalvio. Vairuojamosios plunksnos žalsvos ir tamsiai mėlynos, galai šviesesni. Snapas juodas. Kojos gelsvai pilkšvos. Rainelė ruda. Jaunikliai ne tokių ryškių spalvų.

Eurazijoje aptinkamas nuo Pirėnų pusiasalio iki Altajaus, Kašmyro. Šiaurėje arealas siekia pietinę Baltijos jūros pakrantę, Suomių įlanką, Volgos aukštupį, pietinį Uralą, Obės aukštupį, pietuose arealas tęsiasi iki Indo slėnio, Persų įlankos, Irako, Mažosios Azijos, Viduržemio jūros pakrančių. Gyvena šiaurės vakarų Afrikoje, Viduržemio jūros salose. Daugelyje šalių nyksta. Gausūs Vengrijoje, kurioje stengiamasi kelti šių paukščių populiaciją.

Žiemoja pietinėje ir rytinėje Afrikoje.

Lietuvoje gyvena europinių žalvarnių Coracias garrulus garrulus porūšis. Šalyje retas, paprastai peri apie 10 porų, dažniausiai Dzūkijoje, sausuose retuose pušynuose.

IOC World Bird List / v11.2, kurios sąrašus sudaro tarptautinė ornitologų sąjunga, išskiria du porūšius^[3]:

• Coracias garrulus garrulus Linnaeus, 1758; porūšis paplitęs Šiaurės Afrikoje ir Centrinėje, Pietų Europoje iki Irano ir pietvakarių Sibiro. Šis porūšis gyvena ir Lietuvoje.
• Coracias garrulus semenowi Loudon & Tschusi, 1902; porūšis paplitęs Irake ir iki vakarinio Pakistano, bei vakarų Himalajų kalnų regione, pietiniame Kazachstane, Kirgizijoje ir Tadžikistane.

Peri įvairiuose miškuose, senais medžiais apaugusiose upių pakrantėse. Apsigyvena miškuose esančių kaimų ir gyvenviečių apylinkėse, kirtaviečių pakraščiuose, siauruose neiškirstų medynų ploteliuose, įsikuria parkuose ir soduose.

Mėgsta tupėti ant elektros laidų, stulpų, sausų medžių viršūnių. Aptinkami pavienėmis porelėmis, tik rudenį kartais telkiasi į būrius. Gali skristi maksimaliu 48 km/val. greičiu.^[4]

Uoksą perėjimui susiranda gegužės mėnesį. Kartais toje pačioje vietoje peri kelerius metus iš eilės. Vienoje dėtyje būna maždaug 4-5 kiaušiniai, perimi apie 18-20 dienų^[5]. Daug kiaušinių žūva.

Išsiritę jaunikliai būna pliki, vėliau apauga kietais spaigliais, primenančiais ežio spyglius. Mažyliai lizduose gyvena maždaug 26-28 dienas, palikusius lizdą jauniklius tėvai dar papildomai globoja apie 2 savaites.

Europiniai žalvarniai gyvena apie 10 metų.^[6]

Lesa mėšlavabalius, karkvabalius, ūsuočius, lapgraužius, kurklius, žiogus, žiedmuses. Kartais sugauna driežų, varlių, pelėnų, kirstukų. Auką nusineša į pamėgtą vietą pamiškėje arba kirtavietės pakraštyje ir ten sudoroja. Prieš prarydamas sugautą vabalą daužo į šakas.

Tai sparčiai nykstanti rūšis, kurios išlikimui būtinas tradicinis kraštovaizdis. Europinių žalvarnių populiaciją mažina buveinių homogenizacija, insekticidų naudojimas, pievų užžėlimas. Ypač žalinga intensyvi miškininkystė, pašalinant negyvą medieną ir medžius su mikrobuveinėmis. Nykstant tradicinėms sodyboms ir neintensyviam ūkininkavimui, žalvarniai taip pat praranda buveines.

Žalvarnių populiaciją galima padidinti keliant inkilus, taikant kontroliuojamą miško paklotės deginimą.

• 
  Europinis žalvarnis skrydyje
• 
  Europinis žalvarnis (Coracias garrulus semenowi porūšis) Irane
• 
  Besižvalgantis iš uokso europinis žalvarnis (Vengrija)
• 
  Europinis žalvarnis
• 
  Europinis žalvarnis
• 
  Europinis žalvarnis snape laikantis žiogą
• 
  Europinis žalvarnis laikantis snape kirmėlę
• 
  Europinis žalvarnis laikantis snape vabalą
• 
  Europinis žalvarnis Kriugerio nacionaliniame parke (PAR)
• 
  Coracias garrulus semenowi porūšis žiemojantis Kriugerio nacionaliniame parke (PAR)
• 
  Europinio žalvarnio Kiaušiniai
• 
  A. Diurerio nupieštas europinio žalvarnio sparnas (1500-1512 m.)

• Lietuvos fauna: paukščiai, 2 knyga. Sud. V. Logminas. – Vilnius: Mokslas, 1991.

• miskininkas.eu / Žalvarnis – paukštis, įsikuriantis buvusiose miško gaisravietėse
• xeno-canto.org / European Roller · Coracias garrulus · Linnaeus, 1758 (europinių žalvarnių balsų įrašai)
• birdsoftheworld.org / European Roller Coracias garrulus

Vikiteka: Europinis žalvarnis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas žalvarnis