Vietovardis asmenvardinės kilmės, kilęs iš pavardės „Bliūdsukis“ daugiskaitos formos. Vietos tarmės įtakoje XX a. 3–7 deš. naudota kita vietovardžio forma: „Bliūdsakiai (Bliūcakiai)“.
Kaimas plytėjo pajūrio žemumoje. Reljefas lygus, tik šiaurinėje dalyje stūkso moreninė kalva, kurioje veikė kaimo kapinės. Šiaurės rytiniu pakraščiu tekėjo bevardis upelis – kairysis Jauryklos intakas, o pietiniame pakraštyje iš kaimo žemių išteka Šaltupis – kairysis Dangės intakas. Pietvakarinį kaimo pakraštį kerta kelias 216Gargždai–Kretinga. Kaimas ribojosi su Žygais, Petreikiais, Kluonaliais ir Būbeliais.
Istorija
Bliūdsukiai (Blutziken) pirmąkart paminėti 1735 m. Prūsų Lietuvos žemėlapyje. 1771 m. Kretingos grafystės inventoriuje pirmąkart paminėtas, aprašytas ir dvaro žemių plane pažymėtas Bliūdsukių užusienis (lenk.zaścianek Blucuki).[2] Tai buvo vienkieminė naujakurių gyvenvietė, įsikūrusi plėšininėse Kretingos dvaro žemėse. Manoma, kad XVI–XVII a. pradžioje čia plytėjo Dopšaičių kaimo bendrosios ganyklos, šienaujamos pievos ir miškai. Kuriantis Karolštato (Kretingos) miestui Dopšaičių kaimas buvo panaikintas, jo dirbama žemė išnuomota miesto piliečiams, o už miesto ribų likusioje bendro naudojimo žemėje kūrėsi Bliūdsukių, Petreikių, Dupulčių, Miežečių, Padegalių ir Žygų vienkieminiai kaimai.
XVIII a. Bliūdsukiai priklausė Kretingos grafystės Kurmaičių vaitijai ir buvo laukininkijos centras, jungęs Daktarų, Grykšių, Dupulčių, Slučkų, Miežečių, Žygų, Kukoriškių, Petreikių ir Padegalių užusienius. 1771 m. kaime buvo 7 prievolininkų sodybos, kuriose gyveno Jonas Strakšys, Kazimieras Butkus, Mykolas Lenardas, Pranciškus Peldis, Stanislovas Šlimas, Jokūbas Jurgutis, Pranciškus Žiaušys su šeimomis. Be to, dalį kaimo žemės nuomojosi Simonas Gricius iš Pryšmančių.
Kaimo gyventojai buvo katalikai ir priklausė Kretingos parapijai. XVIII–XIX a. kaime veikė kapinės, kuriose buvo laidojami Bliūdsakių, Petreikių, Padegalių gyventojai. Nemažai jų palaidota siaučiant 1709–1711 m. maro epidemijai, todėl kapines imta vadinti Maro kapeliais, Markapiais. Jos įrengtos vienintelėje šios apylinkės kalvoje. Legenda pasakoja, kad šioje vietoje senovėje buvęs palaidotas žemaičių karžygis, kritęs nuožmioje kovoje su priešais. Didvyriui atminti jo gentainiai virš kapo supylė didelę kalvą, kurios aukštis siekia beveik 3 m.[3]XIX a. pradžioje kapinės buvo uždarytos, o jose palaidotiems protėviams atminti pastatyti keli kryžiai ir koplyčia.
1846 m. kaime buvo 4 dūmai.[4]XIX a. Bliūdsukių žemių vakarinėje – šiaurės vakarinėje dalyje savo trobas statėsi bubeliai – mažažemiai kampininkai, paprastai dirbę samdomais žemės ūkio darbininkais. Jų gyvenvietę laikui bėgant imta vadinti Būbeliais.
1949 m. pradėjus kurti kolektyvinius ūkius, Bliūdsakių žemė buvo prijungta prie kaimyninio kolūkio. Vėliau ji priklausė Kretingos valstybiniam vaismedžių ir vaiskrūmių medelynui, Kretingos sodininkystės tarybiniam ūkiui, po Atgimimo – valstybinei įmonei „Sodai“, o vėliau buvo grąžinta teisėtiems savininkams ir jų turto paveldėtojams.
1974 m. administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne kaimas vadinamas senuoju Bliūdsukių vardu.[7]
Plečiantis Kretingos valstybiniam sodininkystės ūkiui ir vykstant melioracijai, sovietmečiu kaimas sunyko ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo nutarimu 1986 m. buvo išbrauktas iš Kretingos rajono Žalgirio apylinkės apskaitinių duomenų.[8]
Paskutinį kartą jis buvo pažymėtas 1976 m. išleistame Kretingos apylinkių topografiniame žemėlapyje, o buvusio kaimo vieta paskutinį kartą pažymėta 1993 m. Valstybinės geodezinės tarnybos parengtame Kretingos rajono Petreikių apylinkių topografiniame žemėlapyje.
Įamžinant Bliūdsukių (Bliūdsakių) kaimo atminimą, 2016 m. Žygų kaimo gatvė pavadinta Bliūdsakių vardu.
↑ Lietuvos valstybinis istorijos archyvas. – F. SA, b. 19548. – L. 112–118
↑Pilkapis, vad. Markapiais, Bliūdsakių km., Žalgirio apyl. – Archeologinio paminklo pasas. Surašė J. Mickevičius. – Kretinga, 1959 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4, b. 7. – L. 154a
↑Michał Gadon. Opisanie powiatu Telszewskiego w gubernii Kowieńskiej w dawnem Xięstwie Żmujdzkiem polożonego. – Wilno, 1846. – Str. 143 (Blucykie)