PROFILPELAJAR.COM

Azerbaidžano geografija – Azerbaidžano Respublikos gamtinių ir geografinių sąlygų aprašymas.

Geografinė padėtis

Azerbaidžanas įsikūręs Kaukazo geografiniame regione, priskiriamame tiek Azijai, tiek Europai. Tai didžiausia iš Užkaukazės valstybių.

Azerbaidžano sausumos siena driekiasi 2468 kilometrų. Šalis šiaurėje ribojasi su Rusija (338 km), šiaurės vakaruose su Gruzija (428 km), vakaruose su Armėnija (atskiros sienos atkarpos ginčytinos, de jure pasienio ilgis 996 km), eksklavinė Nachičevanės autonominė respublika turi 17 km sienos ruožą su Turkija, o pietuose driekiasi 689 km siena su Iranu.^[1] Vakarinėje Azerbaidžano dalyje yra Kalnų Karabacho kraštas, kuris faktiškai nuo šalies nepriklauso ir besiskelbia esant Arcacho Respublika.

Rytuose šalį skalauja didžiulis ežeras – Kaspijos jūra. Kranto linijos ilgis – 713 km.^[1] Krantai nelabai raižyti, tik centrinėje dalyje giliai išsišauna Apšerono pusiasalis. Yra keletas didesnių įlankų – Kyzylagadžas, Baku užutėkis. Aplink Apšerono pusiasalį yra keletas nedidelių salų (didesnės – Piralahi, Čilovas).

Paviršius

Vidutinis šalies aukštis – 384 m virš jūros lygio.^[1] Didesniąją šalies dalį užima Kaukazo kalnai: šiaurėje iškilęs Didysis Kaukazas, pietvakariuose – Mažasis Kaukazas, pietryčiuose – Talyšo kalnai. Didžiojo Kaukazo kalnagūbriai – Pagrindinis ir Šoninis įsiterpia į Azerbaidžaną pietrytiniu galu ir pamažu žemėja Apšerono pusiasalio link. Pagrindiniame kalnagūbryje yra aukščiausia šalies vieta – Bazardiuziu kalnas (4466 m).^[1] Mažojo Kaukazo kalnagūbriai: Šahdagas (iki 3367 m), Murovdagas (iki 3724 m), Karabachas (iki 2725 m); Nachičevanės Autonominėje Respublikoje yra Armėnijos kalnyno kalnagūbriai: šiaurėje – Ajocdzoro (iki 3120 m), rytuose ir šiaurės rytuose – Zangezuro (iki 3904 m). Į vakarus nuo Karabacho kalnagūbrio kyla Karabacho kalnynas.^[2]

Kuros–Arakso žemuma, įsiterpusi tarp Didžiojo ir Mažojo Kaukazo kalnų, žemėja Kaspijos jūros link. Išskiriamos kelios jos dalys: Milio lyguma, Širvano lyguma, Mugano lyguma. Lygumos dalis Kaspijos jūros pakrantėje yra žemiau vandenyno lygio (iki -28 m).^[1] Pietryčių Azerbaidžane plyti Lenkoranės žemuma, šiauriau – Pietryčių Širvano ir Saljano lygumos, Apšerono pusiasalyje – Apšerono lyguma, į šiaurės vakarus nuo pusiasalio – Samuro–Deveči žemuma. Toliau į šiaurę nuo jos – Kusaro lyguma. Nachičevanės Autonominės Respublikos pietvakariuose plyti Paaraksės lyguma.^[2]

Aukščiausia vieta: Bazardiuziu (4466 m)
Žemiausia vieta: Kaspijos pakrantėje Apšerono pusiasalyje (-28 m)

Klimatas

Azerbaidžane būdingos įvairios klimatinės sąlygos – nuo drėgnųjų subtropikų Lenkoranės žemumoje iki Kaukazo sniegynų. Didžiojoje, centrinėje šalies dalyje vyrauja subtropinis žemyninis klimatas su karšta ir sausa vasara, bei vėsia ir drėgna žiema.

Sausio vidutinė temperatūra lygumose apie 0 °C, kalnuose 2000 m aukštyje –5 °C, aukštikalnėse (virš 3000 m) nesiekia –10 °C, liepos vidutinė temperatūra atitinkamai +24, 15, 3–9 °C.^[2]

Apšerono pusiasalyje per metus iškrinta iki 200 mm kritulių, Kuros–Arakso žemumoje ir Paaraksės lygumoje 200–400 mm, priekalniuose 400–600 mm, Mažajame Kaukaze 600–900 mm, Didžiajame Kaukaze 600–1200 mm, Lenkoranės žemumoje 1200–1700 milimetrų.^[2] Mažiausia kritulių (150–200 mm) tenka pietryčių Gobustanui, daugiausia – Talyšo kalnų pašlaitėms (1700–1800 mm).

Vasaromis dažnos ilgalaikės sausros.^[1] Šaltuoju metu laiku kalnuose pučia šilti sausvėjai – fenai.

Aukščiausia Azerbaidžane užfiksuota temperatūra +46 °C (Džulfoje ir Ordubade), žemiausia -33 °C (ten pat).^[3]

Vidaus vandenys

Praktiškai visa šalis patenka į Kaspijos jūros baseiną. Upių tinklas tankiausias kalnuose, 1000–2500 m aukštyje, rečiausias sausose lygumose. Iš daugiau kaip 8000 upių tik 24 ilgesnės nei 100 kilometrų.^[2]

Didžiausia Azerbaidžano upė yra Kura su intakais – Araksu (su Arpa), Terteru, Karkarčajumi, Alazaniu, Joriu, Tiurjančajumi. Atskirai į Kaspijos jūrą teka Samuras, Kudjalčajus, Vileščajus, Lenkoranė.

Daugumos upių vanduo naudojamas laukams drėkinti – įrengti kanalai, gausu tvenkinių (didžiausias Mingečevyro tvenkinys). Telkšo ~250 ežerų, daugiausia kalnuose (didžiausi: Sarysu, Aggiolis, Gioigiolis).

Dirvožemiai

Kuros–Arakso žemumoje ir Paaraksės lygumoje vyrauja pilkžemiai, vietomis uždruskėję, priekalniuose – kaštonžemiai ir rudžemiai, kalnų šlaituose – kalnų pievų, kalnų stepių ir kalnų miškų rusvažemiai, šiaurinių upių slėniuose – salpžemiai, Lenkoranės žemumoje – geltonžemiai.^[2]

Augalija ir gyvūnija

2005 m. 13,7 % šalies ploto dengė miškai.^[4] Kuros–Arakso žemumoje, Paaraksės lygumoje bei Apšerono pusiasalyje vyrauja pusdykumių ir dykumų kraštovaizdžiai, kur vyrauja kiečiai, druskės, puskrūmiai. Priekalniuose plyti stepės ir sausamėgiai retmiškiai. Kalnų šlaitai apaugę miškais ir retmiškiais (auga ąžuolai, skroblai, bukai, klevai, alksniai); aukščiau yra subalpinės ir alpinės pievos.^[2] Iš viso šalyje auga ~4500 induotinių augalų rūšių, iš kurių 210 – endeminės. Tarp ypač vertingų rūšių – kalnuose augančios laukinės obelys, riešutmedžiai, pistacijos.^[5]

Sausringose šalies teritorijose sutinkami šakalai, lapės, kaukazinės agamos, gazelės, įvairūs graužikai, nuodingosios gyvatės, vėžliai, ilgaausiai ežiai, fazanai, lingės. Kalnų miškuose veisiasi lokiai, lūšys, vilkai, vilpišiai, miškinės ir akmeninės kiaunės, šernai, Kaukazo elniai, džeiranai, stirnos, o Talyšo kalnų miškuose pasitaiko leopardų ir tigrų, yra baltauodegių dygliatriušių, barsukų, chauzų. Aukštikalnėse gyvena gemzės, bezoariniai ožiai, Kubanės ožiai. Kaspijos jūra pasižymi žuvų įvairove – įvairūs eršketai, Kaspijos lašišos, silkės, Kaspijos kuojos, taip pat ten gyvena ruoniai.^[2] Šalyje užfiksuotos 667 stuburinių gyvūnų rūšys: 102 – žuvų, 10 – varliagyvių, 54 – roplių, 394 – paukščių, 107 – žinduolių.^[5]

Gamtosauga

Azerbaidžane saugomos teritorijos užima kiek daugiau nei 10 % šalies teritorijos.^[2] Šalyje įsteigta 10 nacionalinių parkų^[6] (didžiausias – Kyzyagadžo nacionalinis parkas, 990 km², seniausias – Zangezuro nacionalinis parkas, 2003 m.).

Zakatalos draustinyje saugoma miškų augalija ir gyvūnija, Tiurjano – aridiniai kadagių ir pistacijų retmiškiai, Hirkano – reliktiniai Talyšo miškai, Eldaro – reliktinė Eldaro pušis. Kyzyagadžo draustinyje, apimančiame Kaspijos jūros įlanką, žiemoja daug vandens paukščių. Gobustano valstybinio istorinio-meninio rezervato dalis įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą (nuo 2007 m.).^[2]

Gamtai pavojų kelia žemių degradacija (druskėjimas, erozija), buveinių fragmentacija (miškų kirtimas, stepių išdirbimas, irigacija, užtvankų statybos), išteklių išnaudojimas (nuganymas, vandens nuostoliai), tarša (buitinės atliekos, nuotekos, naftos išsiliejimai), invazinės rūšys, klimato kaita.^[5]