Antanas Dimžlys (1920 m. gegužės 26 d. Namišiuose, Saločių valsčius, Biržų apskritis – 2010 m. sausio 23 d. Vilniuje ^[1]) – Lietuvos skulptorius, restauratorius.

Mokėsi Panevėžio gimnazijoje, vėliau – Kėdainių kultūros ir technikos geodezijos mokyklos Statybos skyriuje. Teko ganyti ūkininkų gyvulius, vėliau dirbo statybininku, 1941–1945 m. organizavo statybos darbus Kelmėje, „Lino“ fabrike, 1945–1947 m. Klaipėdoje. Pajutęs dailininko pašaukimą, 1947–1951 m. studijavo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Nors labiausiai domėjosi architektūra, po ketverių metų apsisprendė tapti skulptoriumi ir 1951 m. įstojo į Vilniaus dailės institutą, kurį baigė 1953 m. Nuo 1957 m. dalyvavo parodose.

1951 m. sukūrė pirmąsias skulptūras „Pergalė“ ir „Tankistai“, vėliau šios skulptūros buvo sunaikintos. 1953 m. – Nikolajaus Gogolio biustą (diplominis darbas). Taip, pasak skulptoriaus, prasidėjo ilgametė istorinių paminklų kūryba. A. Dimžliui rūpėjo Lietuvos politinė ir kultūrinė istorija, jos įprasminimas. Netrukus A. Dimžlys sukūrė skulptūrą „1863 metų sukilėliai“ Šiauliuose (1957 m.), Sukilėlių kalnelyje. Deja, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1991 m. ji buvo smarkiai apgadinta metalo vagių, pateko į privačias skulptūrų kolekcijas (vienu metu nuvežta į Grūto parką).^[2]

1961 m. sukūrė skulptūrą „Revoliucionieriai“ Kėdainių miestui, tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad ji nebuvo pastatyta. Tais pačiais metais Antaviliuose (prie Vilniaus) pastatyta skulptūra „Lietuvaitė“ iš dirbtinio granito. 1963 m. sukurtoje skulptūrinėje grupėje IX Kauno forte ryškiausiai atsiskleidė skulptoriaus monumentalisto talentas. 1966 m. ši skulptūra apdovanota aukso medaliu parodoje Maskvoje.^[3] Prieš Atgimimą nespėta Panevėžyje pastatyti 6 m skulptūros ant didžiulio pjedestalo „Penkmečio kūrėjams“ – įvertintos SSRS liaudies ūkio pasiekimų parodos aukso medaliu ir 1988 m. jau lietos iš bronzos Taline.^[4]

Sukūrė, daugiausia iš akmens, paminklinių, dekoratyvinių („Prie šaltinio“, Druskininkai, 1964 m., „Baltijos aušra“, Palanga, 1990 m.) skulptūrų, teminių kompozicijų, portretų, išdrožė Nukryžiuotojo skulptūrą Šv. Mikalojaus bažnyčiai (vėliau perkelta į Palaimintojo J. Matulaičio bažnyčią Vilniuje). Restauravo Kajetono Sklėriaus skulptūrinę kompoziciją Lietuvos banko rūmuose Kaune (su kitais), Vinco Grybo sukurtus Simono Daukanto ir Motiejaus Valančiaus bareljefus Kauno „Saulės“ vidurinėje mokykloje (su P. Stankevičiumi, 1968 m.).^[5]

Ankstyvieji kūriniai realistiniai, vėlesni – monumentalūs, apibendrintų formų, tęsia lietuvių neoklasicistinės skulptūros tradiciją.

• 1863 metų sukilėliai, skulptūrinė grupė, Šiauliai, Sukilėlių kalnelis, 1957 m.
• Laisvės daina, Panevėžys, 1974 m.^[6]
• Darbininkas, Vilnius, Lazdynai, 1983 m.
• Gėlės nugalėtojams, Vaškai, 1987 m.
• Tremtinių paminklas, Pasvalys, 1993 m.
• Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Joniškėlis, 1994 m.