PROFILPELAJAR.COM

Kitos reikšmės – Alkas (reikšmės).

Alkas

56°04′34″š. pl. 21°32′31″r. ilg. / 56.076°š. pl. 21.542°r. ilg.

Apskritis

Klaipėdos apskritis

Savivaldybė

Kretingos rajono savivaldybė

Seniūnija

Imbarės seniūnija

Gyventojų

3

Vikiteka

Alkas (Kretinga)

Vietovardžio kirčiavimas (2 kirčiuotė) ^[1]
Vardininkas:	Al̃kas
Kilmininkas:	Al̃ko
Naudininkas:	Al̃kui
Galininkas:	Al̃ką
Įnagininkas:	Alkù
Vietininkas:	Alkè

Alkas (arba Alka) – kaimas šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės dalyje, 2 km į šiaurės vakarus nuo Salantų, 1 km į vakarus nuo kelio 169 Skuodas–Plungė , kairiajame Erlos krante, Salantų regioniniame parke. Stūkso Alko alkakalnis. Kaimo teritorija – 61 ha,^[2] patenkanti į Salantų regioninio parko Erlos geomorfologinį draustinį. Kaime stovi 2 vienkieminės sodybos.

Etimologija

Kalvai ir kaimui vardą davė pagonybės laikais čia veikusi senovės baltų šventykla – alka. Be tradicinio vietovardžio kilmės aiškinimo, tautosakoje yra keletas kitų versijų:

Ant kalno baudžiavos laikais bausmei palikdavo be maisto alkti nusikaltusius žmones;
Ant kalno nuo alkio išmirė švedų apsupti žmonės;
Lietuvos–Švedijos karų metu ant kalno švedai numarinimui alkiu laikydavo apylinkės gyventojus.^[3]

Rašytiniuose šaltiniuose vietovardis rašoma lenk. Ałkas-Sałanty, Ałki, rus. Алки, Алкас, liet. Alka (1923 m., 1959 m.), Alkas (1935 m., 1976 m.). Žemaičių tarme kaimas vadinamas žem. Alka, Alks.

Geografija

Kaimas įsikūręs moreninėje kalvoje, kuri susiformavo ledynmečio pabaigoje. Ji 1,2 km ilgio šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 0,43 km pločio ir 23 m aukščio, iš visų pusių apsupta Erlomis vadinamo slėnio. Šiaurės rytine papėde teka Erla. Iš vakarų, pietų ir šiaurės rytų kalvą juosia Alkupis, į šiaurę nuo kaimo įtekantis į Erlą.

Kalvos pietrytinis kyšulys apaugęs brandžiu spygliuočių mišku. Jame priešistoriniais laikais veikė senovės baltų alka, todėl kyšulys vadinamas Alkos (Aukos, Šventimų) kalnu. Iš Alkos kalno vakariniame šlaite esančios lomos išteka Jonikės šaltinis, kuriam apylinkės gyventojai nuo seno teikia gydomąją galią. Netoli šaltinio kalvoje stūkso kelmas, ženklinantis čia augusio su pagonių kulto apeigomis siejamo Šventojo (Aukuro) ąžuolo vietą.

Kalvos pietine ir vakarine papėde bei tarp Alkos kalno ir Jonikės šaltinio lomos supilta terasa praeina nebenaudojamas senkelis. Palei jį ties terasa supiltas akmenų pylimas, už kurio lomoje stūkso apeiginis Aukuro akmuo.

Kalvos šiaurės rytinėje atkalnėje yra Mirties (žem. Smertinė) dauba. Šį vardą ji gavusi todėl, kad čia žuvo ne vienas žmogus.^[4].

Palei kalvos rytinę papėdę praeina kelias Juodupėnai–Dvaralis, nuo kurio kalvos rytiniu šlaitu kyla kelias į kaimą. Kaimas ribojasi su Erlėnais (rytuose), Žudgaliu (pietuose) ir Juodupėnais (šiaurės vakaruose). Vakaruose valstybinis miškas Alką skiria nuo Kirkšių.

Istorija

Priešistoriniais laikais ir XVI a. pab. – XVII a. pr. kalvoje veikė pagonių šventykla su aukojimo vieta.^[5] Kontrreformacijai nugalėjus, šventykla buvusi panaikinta, o kalva liko stūksoti apsupta apylinkėje XVI a. išaugusių Grabšių, Juodupėnų ir Erlėnų kaimų.

Po Valakų reformos, XVI a. antroje pusėje kalva atiteko Juodupėnams. Ilgą laiką ji buvo negyvenama, o joje ir Erlų pievose veikė bendrosios ganyklos ir šienaujamosios pievos. Jų savininku buvo Salantų, o vėliau – Grūšlaukės, dvarininkai, nuomoję naudmenas valstiečiams.

XVIII a. pab. – XIX a. pr. plėšininėje bendrųjų ganyklų žemėje įsikūrė nausėdija. Kartografinėje 1868–1872 m. medžiagoje ji vadinama Juodupėnais, o nuo 1895 m. – Alkomis (Alka, Alku).^[6]

Tai buvo Juodupėnų kaimo bendruomenei priklausantis užusienis, kuriame nuo XIX a. pr. stovėjo 2 vienkieminės sodybos.^[7] Jose 1845 m. gyveno Ignotas Norvila ir Antanas Laukys su šeimynomis.^[8]

Nuo seno kaime ant Alkos kalno per Jonines rinkdavosi Salantų apylinkės jaunimas, ant Aukuro akmens kūrendavo laužą, miške ieškodavo paparčio žiedo.

XX a. pr. užusienis tapo savarankiška gyvenviete, kuri 1923 m. oficialiai vadinama viensėdžiu, 1935 m. – vienkiemiu, o sovietmečiu – kaimu.

Tarpukariu ir sovietmečiu gyvenvietėje tebestovėjo 2 sodybos. Žemaičių tradicinei liaudies architektūrai būdinga pirmoji sodyba prasideda šiaurinėje alkakalnio dalyje, atskirta nuo jo skersai kalvos supilto stambių lauko akmenų pylimo. Alkakalnio pakraštyje išliko į žemę įgilintas rūsys (žem. sklepas). Kiti pastatai – namas (žem. troba), svirnas (žem. klėtis) ir koplytstulpis (žem. kuoplītštolpis) stovi tarp Jonikės šaltinio lomos, Šventojo ąžuolo ir Erlos slėnio. Joje tarpukariu gyveno Petrauskų šeima. Janinai (Joanai) Petrauskaitei ištekėjus, užkuriu į sodybą parėjo Antanas Nomgaudis.

Atokiau į šiaurę, kalvos pakraštyje priešais Erlos slėnį, išliko ir antroji – Beniušių šeimos sodyba.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1861–1880 m.	Erlėnų seniūnija, Grūšlaukės valsčius, Telšių apskritis, Kauno gubernija
1880–1915 m.	Erlėnų seniūnija, Salantų valsčius, Telšių apskritis, Kauno gubernija
1919–1940 m.	Erlėnų seniūnija, Salantų valsčius, Kretingos apskritis
1940–1941 m.	Erlėnų apylinkė, Salantų valsčius, Kretingos apskritis
1941–1944 m.	Erlėnų seniūnija, Salantų valsčius, Kretingos apskritis
1944–1950 m.	Erlėnų apylinkė, Salantų valsčius, Kretingos apskritis
1950–1953 m.	Erlėnų apylinkė, Salantų rajonas, Klaipėdos sritis
1953–1959 m.	Erlėnų apylinkė, Salantų rajonas
1959–1995 m.	Imbarės apylinkė, Kretingos rajonas
1995–2009 m.	Imbarės seniūnija, Kretingos rajono savivaldybė, Klaipėdos apskritis
nuo 2009 m.	Erlėnų seniūnaitija, Imbarės seniūnija, Kretingos rajono savivaldybė, Klaipėdos apskritis

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1821 m. ir 2021 m.

1821 m.

1843 m.

1845 m.

1866 m.

1902 m.^[9]

1923 m.^sur.^[10]

1959 m.^sur.^[11]

17

20

16

15

17

7

1970 m.^sur.^[11]

1979 m.^sur.^[12]

1989 m.^sur.^[13]

2001 m.^sur.^[14]

2011 m.^sur.^[15]

2021 m.^sur.^[16]

-

10

16

9

8

7

3

-

Kultūros paveldas

Alkakalnis, vadinamas Alkos, Aukos, Šventimų kalnu (I tūkst. – XVII a. pr.)
Apeiginis akmuo su dubeniu
Jonikės šaltinis
Šventojo ąžuolo kelmas
Stogastulpis (1941 m.)
Koplytstulpis su Jono Nepomuko skulptūra, Janinos Nomgaudienės sodyba (XX a. pr.; 1994 m. atnaujino Antanas Nomgaudis; skulptūros autorius nežinomas)

Literatūra

Julius Kanarskas. Salantų alkos kalnas. – Švyturys – 2000 m. balandžio 26 d. – P. 6
Feliksas Rapalis. Pažinkime gimtąjį rajoną. – Stalino vėliava – 1957 m. rugsėjo 7 d.
Laima Stonkuvienė. Gyvenimas garsiojo Alkos kalno pašonėje. – Švyturys – 2011 m. gegužės 14 d. – P. 5
Vykintas Vaitkevičius. Mosėdžio ir Salantų apylinkių senosios šventvietės. – Liaudies kultūra, 1995. – Nr. 3. – P. 12
Vykintas Vaitkevičius. Alkakalniai: baltų šventviečių studija. – Vilnius: Diemedis, 2003. – P. 25
Motiejus Wołonczewskis. Żemajtiu Wyskupiste. – Wilniuj, 1848. – D. 1. – P. 101

Galerija

Stogastulpis ant Alkos kalno. 2006 m.
Palei senkelio terasą supiltas akmenų pylimas. Už jo stūkso dubenuotas akmuo. 2018 m.
Aukuro akmuo su dubeniu. 2018 m.
Gydomąja galia garsėjęs Jonikės šaltinis. 2006 m.
Šventasis (Aukuro) ąžuolas. 1999 m.
Šventojo (Aukuro) ąžuolo kelmas. 2011 m.
Akmenų pylimas, skyręs alkakalnį nuo kaimo. 2006 m.
Koplytstulpis Nomgaudžių sodyboje. 2006 m.
Koplytstulpis su Šv. Jono Nepomuko skulptūra. 2018 m.

Šaltiniai

↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
↑ Kretingos rajono savivaldybės tarybos sprendimas „Dėl Kretingos rajono Vydmantų seniūnijos įsteigimo ir Kretingos rajono savivaldybės seniūnijų aptarnaujamų teritorijų ribų nustatymo. – Kretinga, 2016 m. gruodžio 22 d. Nr. T2-320
↑ Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. – Vilnius, 1998. – P. 53-55
↑ Lietuvos žemės vardynas. – Žemės vardai Alko vienkiemio, Salantų valsčiaus, Kretingos apskrities. – Surašė Feliksas Bražiūnas, 1935 m. – Lietuvių kalbos instituto archyva
↑ Motiejus Valančius. Raštai. – Vilnius, 1972. – T. 2. – P. 86
↑ Карта губерній ковенской, курляндской и части Пруссіи. – Рядъ X, листъ 1. – Г. 1872
Карта Ковенской губерніи и части Пруссіи. – VIII-10. – Тельшевскій и Россіенскій уѣзды. – Съемки 1895 года. – Печатано въ XI–1913 г.
↑ Kazys Misius. Iš Salantų bažnyčios ir parapijos istorijos. – Salantų bažnyčia: istorija, meno vertybės ir žmonės. – Žemaičių praeitis. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011. – T. 15. – P. 72
Michał Gadon. Opisanie powiatu Telszewskiego w gubernii Kowieńskiej w dawnem Xięstwie Żmujdzkiem położonego. – Wilno, 1846. – S. 141
Lietuvos apgyventos vietos. – Kaunas, 1925. – P. 119
↑ Вѣдомость жителямъ Ковенской губерніи Тельшевскаго уѣзда Салантовскаго прихода вѣроисповѣдaнія римско католическаго 1845 года, – Lietuvos valstybės archyvas. – F. 605, ap. 2, b. 723. – L. 63, 66
↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
↑ ^11,0 ^11,1 Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
↑ Klaipėdos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.