Alice Cooper (tikrasis vardas Vincent Damon Furnier; g. 1948 m. vasario 4 d. Detroite, Mičigano valst.) – roko dainininkas, dainų autorius, muzikantas, kurio karjera scenoje tęsiasi daugiau nei keturis dešimtmečius. Padarė didelę įtaką heavy metal ir roko stilių susiformavimui.
„Alice Cooper“ – taip pat ir grupės (1968–1974 m.) pavadinimas, kurios lyderis buvo Vincentas Furnieras. Grupei iširus, jis teisiškai pasikeitė savo pavardę į Alice Cooper ir pradėjo solo karjerą. Pasaulinę šlovę pelnė 1972 m. išleistas hitas School’s Out.
Alice Cooper pasirodymai išsiskiria scenoje rengiamais spektakliais, kurie skirti šiurpinti žiūrovą, todėl jo muzikos stilius kartais vadinamas šok-roku. Efektui pasiekti dažnai naudojamos įvairiausias priemones: butaforines giljotinas, netikrą kraują, gyvus smauglius, elektrines kėdes, kapojamos galvos lėlėms. Dažniausiai pasirodymo metu Cooperiui, kuris paprastai būna neigiamas personažas, įvykdoma egzekucija, po kurios jis vėl prisikelia.
Šeima
Vincentas Damonas Furnieras gimė Detroite, JAV, Ella Mae (McCart) ir Ether Moroni Furniero šeimoje. Vardas jam buvo suteiktas dėdės, rašytojo Damono Runyono garbei. Jo senelis Thurmanas Sylvesteris Furnieras buvo „Jėzaus Kristaus“ bažnyčios, esančios Monongaheloje, Pensilvanija, apaštalas, o tėvas – bažnyčios vyresnysis. Furnierų protėviai yra kilę iš Prancūzijoshugenotų, taip pat turi anglų bei škotų kraujo. Jaunystėje, būdamas 11 – 12 metų, Vincentas aktyviai dalyvavo „Jėzaus Kristaus“ bažnyčios veikloje.[1][2]
Jis mokėsi vidurinėje mokykloje Detroite, vėliau, šeimai persikėlus į Fyniksą, Arizona – Washingtono vidurinėje mokykloje bei Cortezo aukštojoje mokykloje šiauriniame Fynikse.
Muzikinė karjera
XX a. 7-as dešimtmetis
1964 m., būdamas 16 metų, Vincentas, norėdamas dalyvauti kasmetiniame Lettermano talentų šou kartu su bendraklasiais sukūrė muzikos grupę „The Earwigs“. Vaikinai nemokėjo groti, o savo pasirodyme bandė mėgdžioti The Beatles ir jų aprangos stilių. Grupė laimėjo konkursą ir tai paskatino juos pradėti mokytis groti muzikos instrumentais. Netrukus grupė pakeitė pavadinimą į „The Spiders“, o jos nariais tapo: Furnieras (vokalas ir lūpinė armonikėlė), Glenas Buxtonas (gitara), Johnas Tatumas (ritmo gitara), Dennis Dunaway (bosinė gitara) ir Johnas Speeras (mušamieji).[3] Jų muziką daugiausia įtakojo tokios grupės kaip The Beatles, The Rolling Stones, The Who, „The Kinks“ ir „The Yardbirds“. Sekančiais metais jie surengė keletą pasirodymų Fynikse ir jo apylinkėse, kuriuose išsiskyrė tuo, kad sceną puošdavo didžiuliu juodu voratinkliu. 1965 m. grupė įrašė savo pirmąjį singlą – grupės „The Blackwells“ dainą „Why Don’t You Love Me“. Jos atlikimui Vincentas turėjo išmokti groti lūpine armonikėle.
1966 m. grupės nariai baigė mokslus, o Johną Tatumą (ritmo gitara) pakeitė Michaelas Bruce’as. Antrasis singlas, jų originali daina „Don’t Blow Your Mind“, vietinės radijo stoties tope pasiekė 1-ąją poziciją.
1967 m. grupė pradėjo reguliariai rengti pasirodymus Los Andžele, Kalifornijoje. Netrukus jie pakeitė pavadinimą į „The Nazz“ ir išleido singlą „Wonder Who’s Lovin' Her Now“ kartu su būsimąją Alice Cooper daina „Lay Down And Die, Goodbye“. Būgnininką Johną Speerą pakeitė Nealas Smithas, o metų pabaigoje grupė galutinai persikėlė į Los Andželą.
1968 m. jie sužinojo, kad jau egzistuoja kita grupė pavadinimu „Nazz“ ir teko vėl keisti sceninį vardą. Buvo pasirinktas pavadinimas Alice Cooper, o pats Vincentas ėmė prisistatinėti scenoje šiuo vardu.[4] Pradžioje buvo paplitusi nuomonė, kad pseudonimas „Alice Cooper“ buvo vardas raganos, gyvenusios XVII amžiuje [5]. Vis tik vėliau jis prisipažino, kad pavadinimas atsirado iš niekur, bandant sujungti mielos mergaitės, tačiau slepiančios už nugaros kirvį, įvaizdį. Alice Cooper taip pat yra „Archie“ komiksų personažo Betty Cooper motinos vardas.
Vėlesniuose interviu Vincentas pasakojo, kad pradžioje „Alice Cooper“ turėjo būti tik grupės pavadinimas, o jis pats prisistatinėjo tikruoju vardu – Vincentas Furnieras, – tačiau, jiems rengiant vis daugiau pasirodymų, gerbėjai dažnai kreipdavosi į jį „Hey, Alice!“, tuo tarsi parodydami, kad tapatina grupės pavadinimą su jos vokalisto vardu, todėl ilgainiui jis perėmė pavadinimą kaip savo paties vardą. Tuo pačiu metu grupė suprato, kad moteriško vardo naudojimas bei jo galimos interpretacijos, taip pat moteriški sceniniai drabužiai ir naudojamas gausus makiažas gali ne tik būti sutikti kontroversiškai, bet neabejotinai turėtų patraukti ir žiniasklaidos dėmesį. Pats Vincentas yra pripažinęs, kad sceninio vardo pakeitimas buvo vienas svarbiausių ir sėkmingiausių jo karjeros sprendimų.
Tuo metu grupę sudarė vokalistas Alice Cooper (Vincentas Furnieras), gitaristas Glenas Buxtonas, ritmo gitara grojantis Michaelas Bruce’as, bosine gitara – Dennisas Dunaway ir būgnininkas Nealas Smithas. Išskyrus Smithą, visi buvo baigę tą pačią mokyklą ir buvę Cortezo bėgimo komandos nariai, o daugelis sceninių efektų įkvėpti jų mokytojo Emmetto Smith [6]. (viena iš jo užduočių buvo sukonstruoti veikiančią giljotiną arbūzams kapoti). Be to, Cooperis, Buxtonas ir Dunaway studijavo menus ir jų pomėgis siurrealizmo atstovams, tokiems kaip Salvador Dali, vėliau padarė poveikį jų būsimų pasirodymų koncepcijoms.
Grupės pripažinimo pradžia tapo jų itin nesėkmingas pasirodymas Kalifornijos klube „The Cheetah“. Nepatenkinti klausytojai nušvilpė pasirodymą jau po dešimties minučių, tačiau juos pastebėjo muzikos vadybininkas Shepas Gordonas, nusprendęs, kad grupės neigiamą energiją nukreipus tinkama linkme, galima gauti pozityvų rezultatą. Jam pavyko susitarti dėl susitikimo su kompozitoriumi ir muzikantu Frank Zappa, kuris tuo metu ieškojo perspektyvių ir nežinomų grupių savo įrašų kompanijai „Straight Records“. Zappa liepė grupei atvykti pas jį į namus perklausai “7-tą valandą”, tačiau jaunieji muzikantai klaidingai suprato, kad jis kalba apie 7-ą valandą ryto. Anksti ryte prikeltas muzikantų, besitikinčių jam 7-ą valandą ryto pademonstruoti savo muzikinius sugebėjimus, Zappa taip susižavėjo, kad pasirašė su jais sutartį trijų albumų leidimui. Pirmasis, pavadinimu Pretties for You, pasirodė 1969 m. ir JAV topuose sugebėjo išbūti vos vieną savaitę, pasiekdamas tik 193-ią poziciją, ir nesulaukdamas klausytojų dėmesio.
Po rutina virtusių pasirodymų ir spaudos dėmesio sulaukusios gyvos vištos žūties koncerto metu, grupė nutarė pakeisti įvaizdį, pradėdami kurti naują pasirodymų stilių, pavadintą šok – roku.
Atsitikimas su višta nutiko Toronte, „Rock and Roll Revival“ pasirodyme 1969 m. rugsėjį. Grupės pasirodymo metu kažkokiu būdu ant scenos atsirado višta. Neturėdamas jokio supratimo apie gyvūnus, Cooperis nusprendė, kad, jei paukštis turi sparnus, jis gali skristi [7]. Jis sviedė paukštį virš žiūrovų, tikėdamasis, kad šis nuskris, tačiau višta nukrito tiesiai į minią, kuri ją tiesiog sudraskė į gabalus.[8]
Sekančią dieną, kai šis įvykis buvo aprašytas daugelyje šalies laikraščių, Zappa paskambino Alice ir paklausė, ar teisingi pranešimai, kad jis scenoje nukando vištai galvą ir gėrė šios kraują. Cooperis paneigus gandą, Zappa pareiškė: „Kad ir ką bedarytum, niekam nesakyk, kad tu to nedarei“[9], suprasdamas, kad tokios rūšies naujienos yra neįkainuojamos grupės populiarinimui[10]
Nepaisant viešumo, kurį grupei suteikė spauda, aprašydama incidentą, jų antrasis albumas Easy Action, pasirodęs 1970 m., buvo toks pat nesėkmingas, kaip ir debiutinis. Kompanijai „Warner Bros. Records“ įsigijus „Straight Records“ iš Franko Zappos, Alice Cooper grupei atsirado galimybė leisti įrašus su kur kas garsesnės įrašų kompanijos vardu. Netrukus po to grupė iš Los Andželo, kuriame taip ir nesulaukė pripažinimo, persikraustė į gimtąjį Alice miestą Detroitą.
XX a. 8-as dešimtmetis
Alice Cooper 1972-aisiais metais
Po pirmųjų dviejų nesėkmingų albumų, grupei liko paskutinė galimybė pasiekti karjeros persilaužimą, išleidžiant trečiąjį, paskutinį albumą pagal sutartį su „Straight Records“. Tam jie nusamdė jauną prodiuserį Bobą Ezriną.
1970 m. lapkritį pasirodęs singlas „I’m Eighteen“ pasiekė Billboard Hot 100 21-ą vietą ir tapo grupės sėkmės kelio pradžia. Albumas Love It to Death, išleistas 1971 m. vasarį, pakilo į Billboard 200 sąrašo 35-ą poziciją ir tapo pirmuoju iš vienuolikos Alice Cooper albumų, prodiusuotu Ezrino.
Grupės pasirodymai tapo dar labiau iššaukiantys. Kostiumus jiems kurti pradėjo dizainerė Cindy Dunaway (grupės nario Nealo Smitho sesuo ir kito nario Denniso Dunaway žmona), o scenoje buvo demonstruojamas šou su kovos elementais bei senoviniais kankinimų imitacijomis ir Alice personažu, visada neigiamu ir keliančiu pasibjaurėjimą. Vaidinamo personažo sunaikinimui scenoje kaip dekoracija atsirado elektros kėdė.
1971 m. sėkmingos grupės gastrolės JAV ir ypač Europoje bei išleisto albumo populiarumas garantavo jiems naują sutartį su „Warner Bros.“ dėl kitų įrašų leidimo.
Ketvirtasis albumas Killer, pasirodęs tų pačių metų pabaigoje, pratęsė grupės sėkmės kelią, kaip ir singlai “Under My Wheels“ bei „Be My Lover“, o „Halo Of Flies“ pasiekė Top 10 Olandijoje. Albume taip pat buvo daina „Desperado“, dedikuota neseniai mirusiam Alice draugui Jimui Morrisonui. Pasirodymai su Killer galutinai įtvirtino šiurpą keliantį Alice sceninį įvaizdį su pasirodymų metu lėlėms – kūdikiams kapojamomis galvomis, krauju bei smaugliais, o dažnai jo personažas būdavo pakariamas.
Singlo “School’s Out” viršelis
1972 m. grupė jau buvo žinoma, tačiau reikėjo bent vieno išties didelio hito. Juo tapo daina „School’s Out“, pasiekusi Top 10 JAV, 1-ąją vietą Jungtinėje Karalystėje ir iki šiol yra klasikinio roko pavyzdys bei, kartu su Pink Floyd „Another Brick in the Wall (part II)” – žymiausia anti-mokyklinė daina. To paties pavadinimo albumas, JAV pasiekęs 2-ąją vietą, buvo parduotas daugiau kaip milijono egzempliorių tiražu, o grupė iš Detroito persikėlė į Greenwich’a, Konektikutas. Grupės sceniniai šou sulaukdavo didžiulio susidomėjimo ne tik JAV, bet ir Europoje, tuo pačiu piktindami įvairias socialines organizacijas bei šiurpindami tėvus.
Anglijoje Mary Whitehouse, gerai žinomai kovotojai už moralines vertybes, pavyko pasiekti, kad BBC netransliuotų „School’s Out“ dainos vaizdo klipo [11], o parlamento narys Leo Abse ėmėsi organizuoti peticiją, kad grupei būtų uždrausta koncertuoti šalyje [12]. Nepaisant to, panašūs veiksmai tik didino susidomėjimą grupe ir 1972 metų rugsėjį jie tapo pirmąja grupe, surengusia koncertą televizijos laidoje „ABC In Concert“.
1973 m. vasarį pasirodė albumas Billion Dollar Babies, pasiekęs 1-ąją vietą JAV ir Jungtinėje Karalystėje, bei tapęs sėkmingiausiu grupės komerciniu projektu, kaip ir jo singlai „Elected“, „Hello Hooray“ bei „No More Mr. Nice Guy“; pastaroji daina buvo atsakas į Alice motinos ir jos bažnyčios grupės reakciją į sūnaus scenos pasirodymus. Tuo metu grupėje įvyko pasikeitimai: sveikatos problemų kamuojamą Gleną Buxtoną pakeitė Mickas Mashbiras.
Albumui sulaukus sėkmės, grupė vėl surengė gastroles JAV, kurias lydėjo įvairiuose miestuose pasikartojantys bandymai uždrausti šokiruojančius jų pasirodymus, tačiau tai tik didino publikos susidomėjimą. 1973 m. koncertinis turas sumušė populiarumo rekordą, tuo metu priklausiusį The Rolling Stones ir iškėlė teatralizuotus pasirodymus į naujas aukštumas. Scenoje atsirado vaikiškos lėlės bei manekenai nukirstomis galvomis, o kulminacija tapdavo egzekucijos įvykdymas giljotina. Giljotiną bei kitus sceninius efektus grupei sukūrė magas Jamesas Randi, kuris ir pats kartais pasirodymuose atlikdavo budelio vaidmenį.
Palaipsniui grupė tapo viena ryškiausių to meto muzikos industrijos dalyvių, o jų įtaką savo kūrybai vėliau pripažino tokie atlikėjai kaip KISS, W.A.S.P., Marilyn Manson bei Rob Zombie.
Kaip tik šiuo sėkmės laikotarpiu, pažymėtų sekinančiais koncertų maratonais bei didėjančiu spaudimu atlikėjams, prasidėjo Vincento problemos su alkoholiu.
1973 m. pabaigoje pasirodė albumas Muscle of Love su daina „Teenage Lament '74“, tapusia paskutiniuoju grupės kūriniu, pasiekusių Jungtinės Karalystės Top 20. Albume taip pat buvo daina „The Men with the Golden Gun“, įrašyta kaip titulinė daina filmui apie agentą Džeimsą BondąVyras su auksiniu pistoletu, tačiau vis tik prodiuseriai pasirinko kitą to paties pavadinimo dainą, atliekama Lulu. Pats albumas nebuvo komerciškai sėkmingas ir grupėje prasidėjo nesutarimai. Cooperis norėjo išlaikyti esamą grupės įvaizdį su teatralizuotais pasirodymais, kurie atnešė jiems pripažinimą ir suteikė išskirtinumo, tuo tarpu likę grupės nariai buvo linkę labiau koncentruotis į pačią muziką. Norėdami rasti išeitį, jie nutarė padaryti pertrauką
Cooperis vėl grįžo į Los Andželą, kur nuolatos pasirodydavo įvairiuose televizijos projektuose, tokiuose kaip „Hollywood Squares“. Netrukus „Warner Bros.“ išleido rinkinį “Alice Cooper’s Greatest Hits”, kuris pasiekė JAV Top 10 ir sulaukė didesnio pasisekimo negu Muscle of Love. Vis dėlto vėliau pasirodęs filmas „Good To See You Again, Alice Cooper“, kuriame buvo filmuota koncerto medžiaga ir komiški intarpai, susidomėjimo nesulaukė ir dažniausiai buvo demonstruojamas lauko kino teatruose.
Naudodamiesi susidariusia pertrauka, grupės nariai ėmė įrašinėti solo albumus. 1975 m. „Atlantic Records“ išleido pirmąjį solinį Cooperio darbą Welcome to My Nightmare, o jo sėkmė galutinai palaidojo projektą Alice Cooper kaip grupę. Tai buvo konceptinis albumas, pasakojantis berniuko, vardu Stevenas, košmarus, o didžiausio pasisekimo sulaukė baladė "Only Women Bleed”, pasiekusi JAV Top 20. Albumo dainos tapo naujojo Cooperio šou pagrindu, o scenoje atsirado naujas personažas – aštuonių pėdų dydžio ciklopai, su kuriais Alice kovoja ir nužudo, nukirsdamas galvas.
Vis dėlto problemos dėl alkoholio vartojimo darėsi vis didesnės. Koncerto Vankuveryje metu Cooperis, atlikęs vos kelias dainas, paslydo ir nukrito nuo scenos ant betoninių grindų, nors gerbėjams pradžioje tai pasirodė šou dalis. Atlikėjas buvo nuvežtas į ligoninę, kur jam buvo susiūtos kirstinės žaizdos.
1975 m. balandį televizijoje buvo parodyta speciali koncerto adaptacija „The Nightmare“, kuri tapo pirmuoju roko muzikos video albumu. Vėliau, 1983 m., naujai išleista jo versija buvo nominuota Grammy kaip Geriausias Ilgas Muzikos Video. 1975 m. rugsėjį Cooperio pasirodymas Londone, Wembley stadione, buvo įamžintas koncertiniame filme „Welcome to My Nightmare“, pasirodžiusiame kino teatruose 1976-aisiais. Nors populiarumas buvo menkas, vėliau filmas tapo kultiniu vidurnakčio seansų hitu.
Po tokios solo kajeros sėkmės ankstesnė grupė nustojo egzistavusi. Buvę jos nariai dar mėgino groti kartu: į grupę „Billion Dollar Babies“ susibūrė Michael Bruce, Dennis Dunaway ir Neal Smith, tačiau, 1977 m. išleidę albumą „Battleaxe“, išsiskirstė.
Tuo metu Cooperis tapo baro „The Hollywood Vampires“ bendrasavininku ir tai buvo dar viena priežastis, skatinusi jį toliau nevengti piknudžiavimo alkoholiu.
1976 m. pasirodė du Alice Cooper albumai Alice Cooper Goes to Hell ir Lace and Whiskey su tokiomis populiariomis dainomis kaip „I Never Cry“ (12 vieta JAV) ir „You and Me“ (9 vieta). Koncertinio turo 1977 m. metu dar labiau paaštrėjo jo priklausomybė alkoholiui., sklido kalbos, kad jis kasdien išgerdavo butelį viskio ir dvi pakuotes Budweiser alaus. Netrukus Cooperis atsidūrė Niujorko priklausomybės ligų klinikoje, kurioje patirtus įspūdžius vėliau perteikė 1978 m. pasirodžiusiame dalinai autobiografiniame albume From the Inside. Tituline daina tapo baladė „How You Gonna See Me Now“ (12 vieta JAV), kurioje Cooperis išreiškė savo baimę kaip į jį po period klinikoje pasitiks žmona. Vėliau sekusiame koncertiniame ture scena buvo dekoruota kaip beprotnamis, o pasirodymas pavadinimu „The Strange Case of Alice Cooper“ buvo išleistas vaizdajuostėje 1979 m.[13].
XX a. 9-as dešimtmetis
Egzekucija scenoje
Devintojo dešimtmečio pradžia Alice Cooperiui buvo nesėkminga, jo albumai Flush the Fashion, Special Forces, Zipper Catches Skin ir DaDa komercine sėkme neprilygo ankstesniesiems jo darbams, atlikėjas vis labiau kentėjo nuo alkoholinės amnezijos. Albume Flush the Fashion, prie kurio prisidėjo Queen prodiuseris Roy Thomas Bakeris, atsirado tuo metu populiaraus New Wave skambesys, kuris buvo svetimas ir nepriimtinas daugeliui Cooperio gerbėjų. Vis dėlto singlas „(We’re All) Clones“ pasiekė JAV Top 40. Albume Special Forces toliau vyravo kiek griežtesnis New Wave, tuo tarpu Zipper Catches Skin buvo labiau pop stiliaus, papildytas energingu gitarų skambesiu. Šie trys albumai žymėjo nesėkmingus Alice Cooper stiliaus eksperimentus, kurių jis atsisakė 1983 metais išleistame albume DaDa. Tai buvo paskutinis albumas pagal sutartį su „Warner Bros.“, o jo įrašams Alice Cooper vėl atnaujino bendradarbiavimą su prodiuseriu Bobu Ezrinu ir gitaristu Dicku Wagneriu.
Po šio albumo įrašo, Cooperis vėl atsidūrė klinikoje dėl alkoholio priklausomybės, pradėjusios kelti pavojų gyvybei. Pats atlikėjas teigė, kad nesugeba prisiminti to laikotarpio, kai buvo įrašinėjami Zipper Catches Skin ir DaDa dėl besaikio girtuokliavimo. Nei vienam šių albumų pristatyti nebuvo rengiamos gastrolės ir nei viena daina iš jų neskamba Alice koncertuose iki šiol.
Siekdamas išsaugoti yrančią santuoką, jis persikėlė į Fyniksą, kad lengviau pakeltų gydymą šeimos ir draugų apsuptyje. Po metų perleistas 1975 m. TV filmas „The Nightmare“ buvo nominuotas Grammy kaip Geriausias Ilgas Muzikinis Video (tais metais laimėjo Duran Duran), tačiau įrašų kompanijai „Warner Bros.“ to pasirodė per mažai ir 1984 m. Alice Cooper pirmą kartą per savo muzikinę karjerą liko be sutarties su leidėju.
Atsiradusią karjeros pauzę Cooperis užpildė leisdamas laiką su šeima bei tobulindamas savo naujo pomėgio – golfo – įgūdžius. Vėliau sekė vaidmuo ispanų siaubo filme „Monster Dog“, o 1985 m. jis vėl grįžo prie mėginimų reanimuoti savo muzikinę karjerą kartu su gitaristu Kane Robertsu. Netrukus Cooperis pasirašė sutartį su „MCA Records“ ir kartu su Twisted Sister įrašė dainą „Be Chrool To Your Scuel“, kurios vaizdo klipas buvo uždraustas.
Oficialiu Alice Cooper sugrįžimu tapo 1986 m. pasirodęs albumas Constrictor ir daina „He’s Back (The Man Behind the Mask)“, sukurta siaubo filmui „Friday the 13th Part VI: Jason Lives”. Albumas bei koncertinės gastrolės, pavadintos „The Nightmare Returns“ tapo naujo sėkmingo jo karjeros etapo pradžia, o Helovyno metu vykęs pasirodymas Detroite tapo filmu „The Nightmare Returns“. Pasirodymai muzikinėje spaudoje buvo pažymėti kaip naujai atgimstančios Cooperio smurtinės fantazijos, kur kas manieringesnės ir įtaigesnės, su tobulesne choreografija, specialiaisiais efektais, siaubo bei juodojo humoro elementais [14].
„He’s Back (The Man Behind the Mask)“ viršelis
1987 m. albumas Raise Your Fist and Yell skambesiu buvo dar šiurkštesnis nei jo pirmtakas, o koncertinis turas, įtakotas to meto populiarių siaubo filmų „Friday the 13th“ ir „Nightmare on Elm Street“, tapo šokiruojančiu spektakliu, sulaukusių kontroversiškų atsiliepimų, ypač Europoje, panašių į reakciją JAV septintajame dešimtmetyje. Didžiojoje Britanijoje buvo raginama uždrausti pasirodymus kaip peržengiančius pramogų ribas [15], o Vokietijoje buvo pasiekta, kad kai kurie šou elementai nebūtų rodomi. Tokie pareiškimai tik didino publikos susidomėjimą ir garantavo, kad bilietai į koncertus bus išparduoti.
Pažymėtina, kad Alice Cooper koncertus JAV apšildė tuo metu tik pradedanti populiarėti grupė Guns N' Roses.
Albumus Constrictor ir Raise Your Fist and Yell Cooperiui padėjo įrašyti gitaristas Kane Robertsas ir bosistas Kipas Wingeris, kurie abu pasitraukė 1988-ųjų pabaigoje: Wingeris prisijungė prie grupės „Winger“, o Robertsas pradėjo solo karjerą.
1987 m. Cooperis atliko epizodinį vaidmenį Johno Carpenterio filme Tamsos Princas bei dalyvavo parodomosiose amerikietiškose imtynėse „WrestleMania III“.
1988 m. baigėsi Alice Cooper sutartis su „MCA Records“ ir jis pasirašė naują sutartį su „Epic Records“. Po metų pasirodė albumas Trash, iškėlęs jį į naujas populiarumo aukštumas ir leidęs surengti pasaulines gastroles didžiulėse arenose. Albumą įrašyti padėjo Bon Jovi prodiuseris Desmondas Childas, o jame skamba turbūt didžiausias naujųjų laikų Alice Cooper hitas „Poison“ (2 vieta Britanijoje ir 7 vieta JAV).
XX a. 10-as dešimtmetis
1991 m. pasirodė devynioliktasis Alice Cooper studijinis albumas Hey Stoopid. Nors jo įrašuose dalyvavo tokios žvaigždės kaip Ozzy Osbourneas ir Slashas iš Guns N' Roses, „Trash“ komercinės sėkmės jis nepakartojo. Nepaisant to, Cooperis jau buvo tapęs tikra muzikos ir pramogų pasaulio įžymybe, kviečiama ne tik kartu įrašyti dainas, bet ir vaidinti kine. Taip Alice suvaidino Freddy Kruegerio patėvį siaubo filme “Nightmare On Elm Street. Freddy’s Dead: The Final Nightmare”, atliko vaidmenį komedijoje “Wayne’s World” bei dalyvavo įrašant
Guns N' Roses albumą „Use Your Illusion I“.
1994 m. albumasThe Last Temptation buvo pirmasis koncepcinis albumas nuo DaDa išleidimo ir jame vyravo tikėjimo, susvetimėjimo, pagundų temos, šiuolaikinio pasaulio nusivylimai, su kuriais susiduria jaunas žmogus [16]
Po šio albumo sekė net šešerių metų pertrauka, kurios metu pasirodė koncertinis albumas A Fistful Of Alice (1997 m.) ir keturių diskų rinkinys The Life and Crimes of Alice Cooper (1999 m.), kurioje buvo ir biografija “Alcohol and Razor Blades, Poison and Needles: The Glorious Wretched Excess of Alice Cooper, All-American”, parašyta žurnalo „Creem“ redaktoriaus Jeffrey Morgano [17].
Nepaisant to, kad nauji studijiniai albumai nebuvo leidžiami, Alice Cooper intensyviai koncertavo įvairiose šalyse, kuriose iki tol nebuvo rengęs pasirodymų.
XXI a. 1-as dešimtmetis
Albumas Brutal Planet, pasirodęs 2000 m., savo skambesiu labiau priminė heavy metal stilių, o jame vyravo modernaus pasaulio žiaurumo, perkelto į post-apokaliptinę ateitį, vizija, dažnai paremta kanalo CNN žinių pranešimais [18]. Šį Alice Cooper darbą prodiusavo Bobas Marlett’as, o Bobas Ezrinas tapo vykdančiuoju prodiuseriu. Koncertinio turo metu atlikėjas pirmą kartą aplankė Rusiją, o po metų pasirodžiusiame to paties pavadinimo video filme, Alice dukra Calico atlieka Britney Spears vaidmenį, kaip simbolį, kad rokenrolo muzika tampa pernelyg saldi [19]
Tais pačiais metais Alice Cooper pasirodymą Brutally Live surengė ir Lietuvoje, Vilniaus Vingio parke.
2001 m. pasirodžiusį albumą Dragontown vėl prodiusavo Bobas Ezrinas, o pats darbas buvo apibūdinamas kaip kelionė prie rokenrolo ištakų blogiausiame Brutalios Planetos mieste [20][21]. Nors buvo manoma, kad šis albumas, kartu su The Last Temptation ir Brutal Planet sudaro tarsi trilogiją, [22], pats atlikėjas vėliau tai paneigė [23].
Matydamas, kad įvairios naujos roko grupės sėkmingai naudoja jo paties kažkada novatoriškus pasirodymų elementus bei muzikavimo stilių, savo naujojo albumo The Eyes of Alice Cooper įrašams Alice pasikvietė gerokai už save jaunesnius muzikantus. Mėginimas grįžti prie seno stiliaus su jaunesniu kolektyvu buvo netikėtai sėkmingas, suteikęs jau įprastai muzikai naują skambesį. Koncertinis turas „Bare Bones“ buvo kur kas mažiau teatralizuotas nei įprastai, daugiau dėmesio skiriant pačiai muzikai, kad padėjo atrasti, kad ir senosios Alice Cooper dainos, net ir be šou elementų, yra patrauklios publikai.
2004 m. sausį JAV radijo eteryje prasidėjo laidų „Nights with Alice Cooper“ ciklas, kuriame skambėjo klasikiniai roko muzikos kūriniai, interviu su atlikėjais, o pats Cooperis pasakojo istorijas iš savo, kaip roko žvaidždės, gyvenimo. Šou JAV ir Kanadoje transliavo daugiau kaip 100 radijo stočių, o vėliau jos buvo platinamos ir visame pasaulyje.
2005 m. buvo išleistas 24-asis studijinis albumas Dirty Diamonds, vėl leidęs pasiekti topų aukštumas pirmą kartą nuo The Last Temptation laikų.[24] Liepos 12-ą dieną Šveicarijoje, Montreux džiazo festivalyje įvykęs koncertas, kurio metu grupėjo grojo ir KISS būgnininkas Ericas Singer’is, vėliau buvo išleistas DVD pavidalu “Alice Cooper: Live at Montreux 2005”. Vienas muzikos kritikas, komentuodamas pasirodymą, pažymėjo, kad Cooperis turi būti gerbiamas už savo gyvybingumą paauglių meilės bei maišto srityse, ką jis pradėjo daugiau nei prieš trisdešimt metų [25].
2006 m. gruodį Fynikse įvyko pasirodymas, pavadintas „Christmas Pudding“, kuriame šešias klasika tapusias Alice Cooper dainas atliko vėl trumpam susirinkusi originalios sudėties grupė [26] .
Alice Cooper scenoje 2006 metais
2007 m. liepos 1 d. Bukarešto festivalyje “B’Estival” įvyko bendras Alice Cooper ir Marilyn Manson pasirodymas.[27] Pasirodymas simbolizavo abiejų atlikėjų susitaikymą, nes Cooperis ne kartą buvo pašiepęs Mansoną dėl jo deklaruojamų anti-krikščioniškų pažiūrų, Biblijos suplėšymo bei dėl šio pasirinkimo sceniniu pseudonimu moteriško vardo bei moteriškų drabužių.[28] , o jie abu jau buvo tapę paauglių antiherojų sinonimais.[29]
2008 m. Alice dalyvavo grupės „Avantasia“ albumo „The Scarecrow“ įrašuose, o liepos mėnesį, po kelių atidėliojimų, pats išleido studijinį albumą Along Came A Spider. Jis pasiekė 53-ią vietą JAV ir 31-ą Didžiojoje Britanijoje, tapdamas sėkmingiausiu įrašu nuo Hey Stoopid. Albumas sulaukė teigiamų atsiliepimų, nors Rolling Stone pasigedo Bobo Ezrino propoguojamų muzikos vertybių [30].
Nepaisant jau garbaus Alice Cooper amžiaus, paskutinis dešimtmetis praėjo šiam aktyviai koncertuojant ir leidžiant albumus, be to, atlikėjas sulaukė įvairių apdovanojimų ir įvertinimų: 2007 m. jis pelnė ’’’Rock Immortal’’’ titulą „Scream Awards“ [31] apdovanojimuose; 2003 m. įamžintas HolivudoŽvaigždžių gatvėje, o 2004 m. gegužę jam suteiktas „Grand Canyon“ universiteto [32] Garbės daktaro vardas. 2006 m. jam buvo įteiktas miesto Alice, Šiaurės Dakota, simbolinis raktas, o gerbėjai du kartus mėgino įtraukti jį į Rokenrolo šlovės muziejų[33]
XXI a. 2-as dešimtmetis
2010 metais Alice Cooper, kaip grupė, buvo priimtas į Rokenrolo šlovės muziejų. Ceremonijos metu originalios sudėties grupė atliko "I'm Eighteen" ir "School's Out".
2010 metais Alice Cooper dalyvavo Rob Zombie koncertiniame ture "Gruesome Twosome" bei pasirodė televizijos šou "American Idol".
2011 metais jis įrašė jau 26-ąjį albumą Welcome 2 My Nightmare, skirtą paminėti pirmąjį solinį darbą, išleistą 1975 metais. Albumo įrašuose taip pat dalyvavo buvę grupės nariai Michael Bruce, Dennis Dunaway, Neal Smith, prodiusavo Bob Ezrin.
2012 metų vasarą Alice Cooper dalyvavo Iron Maiden koncertiniame ture "Maiden England World Tour".
Įtaka
Alice Cooper yra prisipažinęs, kad jo mėgstamiausia grupė yra „The Yardbirds“ [34], o didžiausią įtaką jo kūrybai turėjo britų grupės The Beatles, The Who bei The Rolling Stones. Savo laidoje „Nights with Alice Cooper“, kalbėdamas su Ozzy Osbourne, jis išreiškė mintį, kad daugelio šiuolaikinių roko muzikos kūrėjų bėda ta, kad jie “pamiršo klausytis The Beatles” [35]. 2007 m. BBC radijo programoje Cooperis įvardino samo mėgstamiausias dainas: The Rolling Stones „19th Nervous Breakdown“ (1966), „The Vapors“ „Turning Japanese“ (1980), „The Kanck” „My Sharona“ (1979, „Midnight Oil“ „Beds Are Burning“ (1987, The Who „My Generation“ (1965, Guns N' Roses „Welcome To The Jungle“ (1987), David Bowie „Rebel Rebel“ (1974), „The Yardbirds“ „Over Under Sideways Down“ (1966), „Jet“ „Are You Gonna Be My Girl“ (2003) ir The Beatles „A Hard Day’s Night“ (1964).[36]
The Sex Pistols narys Johnas Lydon’as Alice Cooper albumą Killer yra pavadinęs geriausiu visų laikų roko albumu [37].
1986 m. Alice Cooper koncertus JAV pradėdavo grupė Megadeth. Pamatęs grupės narių priklausomybę nuo narkotikų bei alkoholio, Cooperis asmeniškai iniciavo jiems pagalbą atsikratant šių problemų, o Megadeth lyderis Dave Mustaine nuo to laiko Alice vadina „krikštatėviu“.[38] Aštuntajame dešimtmetyje pats kovojęs su alkoholizmu, Cooperis ir toliau padeda muzikantams kovoti su įvairiomis priklausomybėmis, nuo kurių ir pats kentėjo.
1999 m. „Cleopatra Records“ išleido albumą “Humanary Stew: A Tribute to Alice Cooper”, kurio įrašui buvo surinkti žymiausi roko muzikos atlikėjai: Dave Mustaine, Roger Daltrey, Ronnie James Dio, Slash, Bruce Dickinson, and Steve Jones.[39]
Asmeninis gyvenimas
Savo muzikinės karjeros pradžioje Alice Cooperis kurį laiką susitikinėjo su Christine Frka, grupės GTOs nare, žinoma pseudonimu Miss Christine, kuri 1972-aisiais mirė perdozavusi narkotikų. .[40] Vėliau jis kelerius metus gyveno su Cindy Lang. Pora išsiskyrė 1975-ais, o Lang padavė Alice į teismą dėl išlaikymo.[41][42]
Kurį laiką jis bendravo su aktore ir tuomečiu sekso simboliu Raquel Welch[43], tačiau ją paliko tam, kad 1976 m. kovo 20 d. vestų Sheryl Goddard. Sheryl buvo baleto choreografė ir dalyvavo Cooperio pasirodymuose nuo 1975 iki 1982 m. 1983 m. lapkritį ji, nebepakęsdama Alice girtuokliavimo, padavė prašymą skyryboms, tačiau po pusmečio jie susitaikė [44] ir iki šiol yra kartu. Pora turi tris vaikus: dukterį Calico Cooper (gimusią 1981), kuri yra aktorė ir dainininkė, dalyvaujanti tėvo pasirodymuose nuo 2000-ųjų; sūnų Dashą (g. 1985), kuris taip pat groja grupėje „Runaway Phoenix“; ir dukterį Sonora Rose (g. 1993).
2005 m., duodamas interviu Australijos televizijai, Alice pasakė: “Aš žiūriu į Micką Jaggerį, kuris jau 18-a mėnesių yra gastrolėse ir kuris šešeriais metais už mane vyresnis. Vadinasi, kai jis baigs savo karjerą, aš dar turėsiu šešerius metus. Neketinu jam leisti nugalėti šiose ilgaamžiškumo lenktynėse” [45].
Nepaisant savo dažnai šokiruojančio įvaizdžio ir muzikos, Alice Cooper laiko save kataliku: “Gerti alų yra lengva. Nusiaubti viešbučio kambarį yra lengva. Bet būti krikščionimi išties sunku! " [46] „Lengviau sutelkti dėmesį į Alice Cooper, negu į Kristų. Aš esu roko dainininkas ir nieko daugiau. Aš ne filosofas. Ir aš nedaug išmanau apie krikščionybę“.[47] „Taigi, neklauskit manęs atsakymų“ [48].
Alice taip pat yra aistringas golfo žaidėjas, prisipažinęs, kad šis žaidimas jam daug padėjo atsikratant priklausomybės nuo alkoholio [49] ir kad vieną priklausomybę pakeitė kita [50][51]. Net 2007 metais pasirodžiusi biografinė knyga vadinosi „Alice Cooper, Golf Monster“, be to, kartu su Gary McCordu yra parašęs knygą „Golf for Dummies“. Nuo 1997 m. jis organizuoja nuolatinius golfo turnyrus „Alice Cooper Celebrity AM Golf Tournament“, iš kurių gaunamos visos pajamos skiriamos labdarai.
↑Five years later, the Chicken Incident would be parodied in the Ray Stevens song „The Moonlight Special“, with Cooper being referred to as Agens Stoopa.
↑For the tour, Alice hired Dee Murray and Davey Johnstone of the Elton John Band; reportedly he had also wanted to hire Nigel Olsson on drums, and utilize the entire Elton John Band’s rhythm section, but Olsson (who had earlier been with the Spencer Davis Group, and considered himself a serious musician) declined, referring to Alice’s style of music as „cartoon rock“.
↑Cooper stated in an interview with Jane Stevenson that the darkest material on the album had been directly lifted from CNN news stories; in particular, the song „Pick Up The Bones“ (about the Kosovo War) had been written after Cooper had seen a man in Kosovo collecting the remains of his family in a pillow case. Cooper commented: "even Stephen King couldn’t write this. "
↑ A campaign to induct Cooper was started in June 2006 by two German fans online at Myspace.com, sparked by a column written in April 2006 by Creem writer and official Cooper biographer Jeffrey Morgan in Metro Times Detroit. A previous unsuccessful attempt was made in 2004 by fan Robert Floto using an online petition which logged more than 2,700 entries.
↑ Interview aired on Entertainment USA, BBC 2 (U.K.) during either November/December 1986
.jpg)
