Airių kalba Gaeilge
Kalbama	Airijoje (538 283) Jungtinėje Karalystėje (95 000) JAV (25 000) Australijoje Kanadoje Europos Sąjungoje (viena iš oficialių kalbų)
Kalbančiųjų skaičius	355 000 gerai mokama arba gimtoji kalba (1983 m.)[1] 538 283 kasdieną vartojama (2006 m.) 1 860 000 mokama pradiniu lygiu (2006 m.)
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	193
Kilmė	Indoeuropiečių  Keltų kalbos   Salų keltų kalbos    Goidelų kalbos
Oficialus statusas
Oficiali kalba	Airijoje, Šiaurės Airijoje, Europos Sąjungoje (nuo 2007 m. sausio 1 d.), Nuolatiniame Šiaurės Amerikos Gaeltachte
Kalbos kodai
ISO 639-1	ga
ISO 639-2	gle
ISO 639-3	gle
SIL	-
Geografinis paplitimas

Aĩrių kalba (air. Gaeilge) – priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, keltų grupei, goidelų pogrupiui. Be airių kalbos, į šį pogrupį įeina škotų gėlų ir menksiečių (Meno salos gyventojų) kalba. Goidelų kalbos kartu su britonų pogrupiu (valų, bretonų ir kornų (kornvaliečių) kalbos) sudaro salų keltų kalbų grupę.

Pagal Airijos konstituciją, airių kalba yra pagrindinė valstybinė kalba (an phríomhtheanga oifigiúil). Nuo 2007 m. sausio 1 d. airių kalba yra ir viena iš oficialių Europos Sąjungos kalbų.

Airių kalbos istorijoje išskiriami keli periodai:

1. goidelų kalba – maždaug nuo keltų įsiveržimo į Britų salas VI a. prieš m. e. iki VI a.
2. senoji (archaiškoji) airių kalba – nuo VI a. iki iki X a. vidurio
3. vidurinė airių kalba – nuo X a. vidurio iki XIII a.
4. šiuolaikinė airių kalba – nuo XIII a. iki dabar.

Goidelų kalba yra laikoma visų moderniųjų goidelų pogrupio kalbų pirmtake. Galima teigti, kad aprašomuoju periodu skirtumai tarp Airijos, Škotijos ir Meno salos šnektų buvo minimalūs. Šiam periodui ir priklauso seniausi kalbos paminklai – žymės ratu ant akmenų briaunų – Oghamas (skaityk: ómas) iš IV a. Nors akmenų su užrašais rasta daug, ir net už pačios Airijos salos ribų (Škotijoje, Velse) – gramatiniu požiūriu ši kalbinė medžiaga yra labai skurdi. Daugiausiai tai žmonių vardai kilmininko linksniu, dėl to spėjama, kad tai kultinės paskirties akmenys, žymėję žmonių laidojimo vietas. Esama ir kitų versijų – kad akmenimis buvo žymimos žemės valdų ribos. Goidelų kalba mažai tesiskyrė nuo rekonstruojamos keltų prokalbės, bet galutinių išvadų negalima pateikti dėl kalbos paminklų gramatinio skurdumo bei grafikos ypatumų. Rekonstruota šio periodo stipriųjų ir silpnųjų sprogstamųjų priebalsių opozicija, kurios esamais įrašais įrodyti neįmanoma, nes ir vieniems, ir kitiems pažymėti buvo naudojamos tos pačios raidės. Tuo pat metu prasidėjo goidelų balsių lūžis (umlautas), kai gretimų žodžio skiemenų balsės prisiderindavo prie šalimais esančių skiemenų balsių. Pavyzdžiui, žodyje *feri „vyrai“ pirmoji balsė keitėsi į „i“, įgydama formą *firi. Pastebimas galūnės *-os perėjimas į *-us, bet visi šie procesai galutinai pasibaigė jau senosios airių kalbos laikotarpiu.

Nubrėžti tikslios ribos tarp goidelų periodo ir archajiškos airių kalbos negalima. Pasitaiko užrašų ant oghamo akmenų, kuriuos galime laikyti jau senąja airių kalba, bet visuotinai priimta senosios airių kalbos laiką skaičiuoti nuo lotynų rašmenų naudojimo pradžios. Apie VI amžių atsiranda tikros rašytinės kalbos pavyzdžių (lotyniškomis raidėmis). Tai daugiausia vienuolių pastabos ir komentarai perrašomų knygų paraštėse. Tam pačiam periodui priklauso pirmosios glosos – lygiagretūs žodžių sąrašai airiškai ir kita (dažniausiai lotynų) kalba. Tuo metu airių kalba yra jau ženkliai nutolusi nuo rekonstruojamos keltų prokalbės, nes prasidėjo lenicijos procesas. Sprogstamieji garsai, buvę tarp balsių, pakisdavo į frikatyvinius, taigi kalboje atsirado naujų garsų, kaip [x] (liet. „ch“), [γ] (liet. „h“) – iš susilpnėjusių [k] ir [g]; [ð] (angl. „th“ žodyje „this“), [θ] (angl. „th“ žodyje „thick“) – iš [d] ir [t]. Naujiems garsams žymėti buvo pritaikytos lotynų kalboje naudojamos raidžių samplaikos, tokios kaip „ch“, „th“ – tai turėjo didelę reikšmę tolesnei ortografijos raidai.

Vyko ir balsių pokyčiai. Goidelų kalbos laikotarpiu prasidėję procesai intensyvėjo – nukrito žodžio galo trumpieji priebalsiai, iškrito nelyginių skiemenų balsės. Taigi žodžiai į periodo pabaigą pastebimai sutrumpėjo. Stiprus dinaminis kirtis beveik visais atvejais krito į pirmą skiemenį, todėl nepirmųjų skiemenų ilgosios balsės sutrumpėjo, o uždarųjų skiemenų trumposios balsės (išskyrus "u") sutapo į [ə] garsą. Atviruose galiniuose skiemenyse trumposios balsės buvo išlaikomos, tačiau į periodo pabaigą "o" pradėjo būti painiojamas su "a". Nekirčiuotų skiemenų balsių sumišimas visiškai pasibaigė vidurinės airių kalbos laikais.

Iš morfologijos reiškinių svarbu paminėti labai sudėtingą veiksmažodžių sistemą, kurioje kiekvienas veiksmažodis turėjo keletą kamienų priklausomai nuo to, kuris skiemuo būdavo kirčiuojamas. Didelę reikšmę turėjo priešdėliai, po kurių buvo įterpiami įvardžiai. Tipinės formos atrodė taip: *nepa-mane-matytumbei. Be to, kiekviename laike kiekvienas veiksmažodis turėjo 2 skirtingas kiekvieno asmens galūnių formas priklausomai nuo to, ar veiksmažodis stovėjo sakinio pradžioje, ar po kurio kito žodžio. Kai kurie mokslininkai net atvirai suabejojo, ar apskritai buvo įmanoma bendrauti tokia kalba, kurioje visi visų laikų veiksmažodžiai buvo netaisyklingi ir skirtingų kirčių formos net nebebuvo panašios vienos į kitas.

VIII–X amžiai – senosios airių kalbos klestėjimo metas. Tuo metu susikuria senųjų poetų – filidų – mokyklos. Žodis file yra siejamas su veiksmažodžiu „matyti“, todėl vadinti filidus vien poetais būtų netikslu. Jie būdavo kartu ir pranašai, ir karalių patarėjai. Filidų bijodavo net karaliai, nes buvo tikima, kad savo eilėmis filidas galėjo užburti kitą žmogų, kad, pavyzdžiui, ant jo veido atsirastų karpų. Pagal keltų tikėjimą, karalius turėjo būti nepriekaištingos išvaizdos, todėl karpos ir spuogai neva automatiškai reiškė valdžios praradimą. Dėl šių priežasčių filidai buvo globojami ir dvaro išlaikomi. Reguliariai vykdavo filidų dvikovos, kuriose skirtingų dvarų filidai rodydavo eiliavimo meistriškumą. Įdomu pastebėti, kad airių eilėse (net iki mūsų dienų) didžiausia reikšmė yra teikiama vidiniam rimui, t. y. pakartojamos tos pačios balsės tuose pačiuose skiemenyse. Galinių skiemenų surimavimas nėra būtinas. Pavyzdžiui, eilė išlaiko tokį rimą: a – i – i – e – u, taigi kiekvienoje eilutėje pirmas skiemuo turi turėti garsą „a“, trečias „i“ ir t. t. XI amžiuje visoje saloje įsivyravo bendrinė literatūrinė airių kalba. Būtent filidų kalba buvo laikoma prestižine ir ją bandė imituoti airių aukštuomenė.

Su anglų įsiveržimu pasibaigė senosios airių kalbos etapas. Karas, suirutė sužlugdė filidų mokyklas, vieninga literatūrinė kalba suskilo ir atsirado daugybė vietinių tarmių. Nors spėjama, kad tarmės egzistavo ir senosios airių kalbos laikotarpiu, vis dėlto stipri filidų kalbos pozicija neišvengiamai niveliavo ir lygino vietinius skirtumus. XIII amžius laikomas ta data, nuo kurios jau kalbama apie 3 skirtingas goidelų kalbas – airių, škotų ir menksiečių. Nors tradiciškai vis dar buvo vartojama senoji bendrinė kalba, rankraščiuose jau apstu vietinių šnektų ypatybių.

Vidurinės airių kalbos laikais įvyko svarbus fonologinis reiškinys – visos nekirčiuotos balsės susilpnėjo iki [ə] garso, todėl daugumos žodžių beveik visų linksnių galūnės sutapo. Taigi visa tradicinė linksniuočių sistema žlugo ir priebalsinių kamienų pagrindu daiktavardžiuose išplito naujos galūnės. Taip pat visi iš senosios kalbos laikų atėję dvibalsiai susitraukė į ilgąsias balses. Taigi vidurinės airių kalbos pabaigoje dvibalsių kalboje nebeliko. Kitas svarbus pokytis – lenicijos metu atsiradusių dantinių pučiamųjų garsų pašalinimas: [ð] sutapo su [γ], o [θ] su [h].

XIX amžiaus įvykiai (Nacionalinė mokyklų sistema, Didysis bulvių badas) iš esmės pakirto airių kalbą. Iki XIX a. pradžios daugiau negu pusė Airijos salos gyventojų vis dar kalbėjo airiškai kaip gimtąja kalba, o po 60 metų airiškai kalbančiųjų procentas krito iki ketvirtadalio visų gyventojų. Bendras airiškai kalbančiųjų skaičius sumažėjo kone perpus, nes badas labiausiai palietė airiškai kalbančiuosius rajonus (pačius nederlingiausius, kur Kromvelis perkėlė beveik visus vietinius gyventojus iš apylinkių, perduotų anglų kolonizatoriams). Apie pusė milijono žmonių iš tų rajonų emigravo į JAV, gelbėdamiesi nuo skurdo ir bado. Tai lėmė, kad išpuoselėta bendrinė kalba buvo prarasta, nes nebeliko airiškai kalbančios inteligentijos atstovų. Kaip pažymi istorikai, iš eilinių airių kalbos dingo šimtai, jeigu ne tūkstančiai, abstrakčių mokslo, medicinos, filosofijos terminų. Beliko tik su žemės ūkiu, žūkle, durpių gavyba susiję bei kasdieniai žodžiai.

Prasidėjus airių atgimimui XIX a. pabaigoje, senoji literatūrinė kalba eiliniam valstiečiui buvo menkai suprantama. Nuo vidurinės airių kalbos laikų rašyba buvo mažai tepakitusi, neretai pusė žodžio priebalsių dėl lenicijos jau buvo iškritusios. Pavyzdžiui, ano meto beirbhiughadh atitinka šiuolaikinį beiriú, dligheadh – dlí, léaghughadh – léamh. Atgimimo veikėjai suskilo į dvi stovyklas: tradicionalistus, kurie reikalavo kalbą atgaivinti tokią, kokia ji buvo prieš smukimą, t. y. XIV a. – XV a., su rašyba, kuri veikiau atitiko XI–XII a. tarimą, ir tuos, kurie vienintelį kalbos išsigelbėjimą matė ją modernizavus pagal šiuolaikinių tarmių (air. canúintí na ndaoine – liaudies šnektos) vartoseną. Pastariesiems vadovavo tėvas Peadaras Ó Laoire’as, kuris pats aktyviai rašė trumpus apsakymus, skirtus besimokantiesiems airių kalbos. Jo kūrybos viršūnė buvo „Autobiografija“ (air. Mo scéal féin), kuri šiuo metu yra privalomas airių kalbos pamokų skaitinys. Jo autobiografija paskatino daugelio imitacijų kūrimą, ir per trumpą laiką buvo parašyta arti 50 kitų autorių autobiografijų. Iš garsiausiųjų – pagal Peig Sayers pasakojimą užrašyta „Peig“ ir Tomáso Ó Criofaino „Salietis“ („An tOileánach“).

Apibendrinant galima teigti, kad dėl politinių ir istorinių aplinkybių (pirmiausia buvo pulti rytai ir šiaurė) labiausiai išplito pietinė, Munsterio tarmė, kuri vienu momentu buvo vartojama pusėje salos. Airiams galutinai praradus Dublino apylinkes, bet kokie rytų tarmės likučiai sunyko, ir nuo to laiko galime kalbėti tik apie pietų, vakarų ir šiaurės tarmes.

Nors nuo pat nepriklausomos Airijos susikūrimo airių kalba buvo paskelbta pirmąja valstybine kalba (anglų kalba – antrąja valstybine), tačiau XX amžiuje airiškai kalbančių žmonių skaičius nuolat mažėjo. Nors daugelis Airijos valstybės atkūrimo vadovų buvo dideli airių kalbos entuziastai, faktiškai nepriklausomos Airijos valdžios įstaigos ir toliau vartojo beveik išimtinai tik anglų kalbą (net vietovėse, kur 80 % žmonių gimtoji kalba buvo airių). Kadangi valstybės tarnyba sudarė reikšmingą darbo vietų skaičių, airiškai kalbantiesiems ir toliau buvo būtinos geros anglų kalbos žinios (iš valstybės tarnautojų buvo reikalaujama mokėti airių kalbą, tačiau nebūtinai gerai). Šį stiprų administracinį spaudimą, kurį papildė anglakalbių migracija į airiškai kalbančias vietoves bei airiškai mokančiųjų migracija į anglakalbius miestus, tik iš dalies atsvėrė valstybės vykdomos airių kalbos rėmimo priemonės: airių kalba privalomai dėstoma mokyklose (dėstymo kokybė anglakalbiams dažnai abejotina), iki 1974 m. buvo reikalaujama mokėti kalbą norint įsidarbinti valstybės tarnyboje ir valstybei priklausančiose įmonėse (pašte arba oro linijose).

Airijos teritorijos dalis, kurioje daugumos gyventojų gimtoji kalba kalba yra airių, vadinami Gaeltacht (daugiskaita – Gaeltachtaí). Šios teritorijos išsidėsčiusios vakarinėje salos dalyje. Tačiau ir šiose teritorijos airių kalba nyksta – 2005 m. Airijos vyriausybės Kaimo ir Gaeltacht reikalų departamento užsakyto tyrimo duomenimis, tik 1/4 šeimų Gaeltacht teritorijose tarpusavyje bendrauja airiškai. Tačiau airių kalbos naudojimo mažėjimas Gaeltachtuose vyksta ir dėl kitų priežascių: Gaeltachtai paprastai yra vaizdinguose vietovėse netoli jūros ir/ar kalnų, todėl nemažai namų ten vasaros poilsiui išperka praturtėję miestų gyventojai, o vietiniai (ypač jaunimas) keliasi į miestus, ieškodami geresnių darbų. Kita vertus, miestuose plinta mokyklos su airių kaip dėstomąja kalba, todėl sparčiai didėja airiškai mokančio miesto jaunimo.

Žmonių, kurių gimtoji kalba yra airių, skaičius įvardijamas nuo 10 000 (apytikslis Gaeltachtų teritorijų, kuriose airių kalba išlieka stipri, gyventojų skaičius) iki 20 000-30 000 žmonių (Airijos vyriausybės Kaimo ir Gaeltachtų reikalų departamento užsakyto tyrimo duomenimis). Kiti nepriklausomi tyrimai nurodo, kad visoje Airijoje (t. y. ir už Gaeltachtų ribų) gyvena apie 100–120 tūkst. žmonių, laisvai kalbančių airiškai. Palyginimui – paskelbus Airijos nepriklausomybę, šalyje maždaug 250 000 žmonių gimtoji kalba buvo airių.

Pastaruoju metu Airijos vyriausybė ėmėsi kai kurių veiksmų airių kalbos padėčiai gerinti. Teritorijų planavimo priemonėmis mėginama sustabdyti anglakalbių migraciją į Gaeltachtų sritis. 2004 m. buvo oficialiai įteisinti vietovių pavadinimai tik airių kalba Gaeltachtų srityse (kitose šalies dalyse, kur anglų kalba yra pagrindinė, vietovių pavadinimai oficialiai ir toliau rašomi abiem kalbomis.) 2003 m. priimtas Oficialių kalbų aktas numato, kad kiekvienas valstybinės institucijos viešas raštas turi būti prieinamas tiek anglų, tiek ir airių kalba.

Valstybė taip pat remia radiją (Raidió na Gaeltachta) ir televiziją (Teilifís na Gaeilge, TG4) airių kalba. Šių žiniasklaidos priemonių populiarumas didėja: 1996 m. TG4 naujienas vidutiniškai žiūrėdavo 5000 žiūrovų, o 2006 žiūrovų skaičius priartėjo prie 50 000. Airiškai leidžiamas 1 dienraštis (Lá), 1 savaitraštis (Foinse) ir dar maždaug 5 mėnesiniai leidiniai; laikraščiai Irish Times ir Daily Ireland leidžia priedus airių kalba.

Airių kalba šiuo metu neturi visuotinai priimtos literatūrinės kalbos, yra išskiriamos trys tarpusavyje besiskiriančios tarmių grupės: šiaurinė (Alsterio), vakarinė (Konachto) ir pietinė (Mansterio).

Airių kalbos rašyba yra labai sudėtinga ir neturinti analogų Europoje. Skiriami trumpieji ir ilgieji balsiai. Ilgieji balsiai žymimi kirčio ženklu, air. fada. Taigi ilgieji balsiai yra šie:

á, é, í, ó, ú

Visos raidės žymimos fada yra skaitomos ilgai, bet balsių ilgumui pažymėti yra ir kitų priemonių. Kalbant apie priebalsius, svarbu pabrėžti kietųjų ir minkštųjų priebalsių priešpriešą, kuri turi fonologinę reikšmę. Įdomu, kad minkštąja s garso pora laikomas garsas, kurį žymime liet. š. Neretai skirtingus žodžius ar to paties žodžio formas teskiria priebalsio minkštumas ar kietumas.

Dėl to, kad priebalsių minkštumo ir kietumo žymėjimas būtinas teisingam teksto perskaitymui ir supratimui, kalboje buvo sukurtos specifinės priemonės. Panašiai, kaip lietuviai vartoja i minkštumui žymėti, taip ir airiai vartoja i ir e kaip minkštumo ženklus. Tačiau, skirtingai nei lietuvių kalboje, minkštieji priebalsiai gali būti ir žodžio pabaigoje, be to, kieti priebalsiai pasitaiko ir prieš minkštuosius e ir i (o tai lietuvių kalboje visiškai neįmanoma), todėl vartojami ir kietumo ženklai – u ir o. Taigi dviejų balsių samplaikoje (kurių apstu rašytinėje airių kalboje) dažniausiai vienas balsis tėra kietumo arba minkštumo ženklas, ir tik kitas balsis yra skaitomas. Kuris balsis yra skaitomas, o kuris yra minkštumo ar kietumo ženklas – vienareikšmiškai nustatyti būna sunku, sudėtingos skaitymo taisyklės turi daug išimčių.

Be to, vienas iš istoriškai įvykusios priebalsių lenicijos padarinių yra daugybė netariamų priebalsių žodžio viduryje. Tos priebalsės būna samplaikose su "h" raide. Priebalsių išnykimas paliko pėdsaką – iš išnykusių priebalsių ir prieš juos esančių balsių susidarė dvibalsiai arba ilgosios balsės.

Kitas savotiškas airių kalbos reiškinys – įvairios neįprastos priebalsių kombinacijos žodžio pradžioje, pavyzdžiui: mb, nd, dt ar gc. Tai yra vadinamosios mutacijos – žodžių kaitos apraiška. Plačiau apie tai – gramatikos skyrelyje.

Airių kalba yra indoeuropiečių, taigi ji yra labai tolima lietuvių kalbos giminaitė. Bendrus žodžius surasti gana sunku dėl to, kad airių kalba fonetiškai labai pakito nuo pradinės būklės. Geriau žinomos lietuvių – airių paralelės:

air. máthair („motina“) – moteris; air. súil ('akis') – saulė; air. roth – ratas; air. tuath ('kaimas') – tauta; air trí – trys; air sean (skaityk šen) – senas

Gramatikoje yra daug bendrybių, kurios reiškia, kad vidutiniam lietuviui pramokti airiškai yra lengviau, nei, sakykim, anglui ar angliškai kalbančiam airiui. Vardažodžiuose pamatysime iš lietuvių kalbos gerai pažįstamus vardininką, kilmininką, naudininką ir šauksmininką. Moderniojoje kalboje naudininko linksnis išnyko ir sutapo su vardininku, nors Mansterio tarmėje jis tebevartojamas. Airių kalba turi dvi daiktavardžių gimines – vyriškąją ir moteriškąją. Daiktavardžiai skirstomi į penkias linksniuotes. Tačiau nemažai yra ir skirtumų, lietuviams neįprastų dalykų. Daiktavardžiai ir būdvardžiai yra linksniuojami, nors dėl savitos airių kalbos raidos tikrųjų galūnių yra išlikę labai mažai, linksnius labiau nurodo mutacijos. Mutacijos – tam tam tikrose pozicijose pakintantis žodžio pradžios priebalsis. Senojoje airių kalboje mutacija sukeldavo prieš žodį ėję kiti žodžiai, kurie baigdavosi -n arba balsiu. Po to, kai žodžių galūnės aptrupėjo, šį priežastinį ryšį sunku susekti. Airių kalboje yra 2 mutacijų rūšys – séimhiú (ševiu) ir urú (urū). Séimhiú pažymima h raide po priebalsio ir pasireiškia paprastai tuo, kad iš sprogstamojo garso atsiranda frikatyvinis. Keletas būdingų séimhiú situacijų:

• vienaskatos savybiniai įvardžiai – mo, do, a ('jo')
• veiksmažodžių neigiamoji dalelė ní
• būdvardžiai, einantys po mot. giminės daiktavardžių.

Urú dažniausiai pasireiškia duslaus sprogstamojo priebalsio pakeitimu skardžiuoju, o skardžiojo – nosiniu garsu. Urú atveju naujasis raidės garsas užrašomas prieš senąjį, taigi taip atsiranda parašymai mb, dt, nd ir pan. Tokios samplaikose skaityti reikia tik pirmą raidę. Būdingesnės urú pozicijos:

• daugiskaitos savybiniai įvardžiai – ár ('mūsų'), bhur ('jūsų'), a ('jų')
• veiksmažodžių klausiamoji dalelė an
• prielinknis i (reiškia vietininką lietuvių kalboje)

Veiksmažodžiai turi daug paprastų ir sudėtinių laikų (daugiau nei anglų kalboje). Išskiriami vienkartiniai, dažniniai, tęstiniai ir dažniniai tęstiniai laikai. Yra keletas nuosakų – tiesioginė, liepiamoji, sąlyginė ir tariamoji nuosaka.

Vikipedija Airių kalba

• gle Duomenys apie kodu „gle“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com
• http://www.gaeilge.ie