Abiejų Tautų Respublikos Seimas – aukščiausias Lietuvos ir Lenkijos bendros valstybės – Abiejų tautų respublikos (lenk.Rzeczpospolita Obojga Narodów) įstatymų leidimo ir valstybinės valdžios organas, veikęs 1569–1795 m. Iš viso 1569–1793 m. įvyko 173 Seimai: XVI a. (nuo 1569 m.) – 30, XVII a. – 93, XVIII a. – 50. Dauguma Respublikos Seimų vyko Varšuvoje, Karaliaus pilyje. Seimu taip pat vadinamas ir kiekvienas Seimo narių suėjimas arba sesija.
Valdant Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui Vytautui (1392–1430 m.) jau 1398 m. Salyne tariantis su Vokiečių ordinu dėl taikos įvyko didelis Lietuvos didikų, bajorų suvažiavimas. Vėliau taip pat buvo šaukiami bajorų suvažiavimai, tačiau tai buvo neoficialus Didžiojo Kunigaikščio patariamasis organas. Pirmą kartą Didžiojo Kunigaikščio taryba pareiškė savo nuomonę, kai 1430 m. mirė Vytautas – jų siūlymu Didžiuoju Kunigaikščiu buvo išrinktas Švitrigaila. 1413 m. Lenkijos Karalius Jogaila ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas Horodlės susitarimais atnaujino Lietuvos ir Lenkijos sąjungą ir sutarė, kad „Lenkijos Karalystės ir Lietuvos žemių ponai ir bajorai rengs konvencijas ir seimus (congregationes et parlamenta) esant reikalui Liubline arba Parčove, arba kitose priimtinose vietovėse su mūsų pritarimu ir pagal mūsų valią Lenkijos Karalystės poreikiams ir naudai patenkinti ir dėl geresnio likimo Lietuvos žemėms“. Tiesa, ilgai bendras Seimas buvo nešaukiamas. Nuo XV a. vidurio susiformavo paprotys, kad Lietuvos ir Lenkijos Seimai posėdžiauja atskirai, o bendrai tariasi vėliau susitikusios Seimų delegacijos.
Tikra bajorų Seimo užuomazga galima laikyti 1445 m. Gardine įvykusį Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kazimiero (1440–1492 m.) ir Ponų tarybos (Vyriausybės) pasitarimą, kuriame dalyvavo ir arčiau gyvenę bajorai. 1447 m. Kazimiero privilegija bajorai ir jų valstiečiai buvo atleisti nuo mokesčių valstybei. Tačiau vykstant beveik nuolatiniam karui su Maskva, Didžiajam Kunigaikščiui vėl teko kreiptis į bajorus, kad šie imtų mokėti mokesčius. Mainais už mokesčių didinimą Lietuvos bajorai pasiekė politinių ir ekonominių privilegijų. XV a. sprendžiant pagrindinius valstybės reikalus, svarbia valstybinės valdžios institucija tapo ne tik Didžiojo Kunigaikščio skiriama Ponų taryba, be kurios pritarimo 1492 m. Aleksandro (1492–1506 m.) paskelbta privilegija Didysis Kunigaikštis įsipareigojo nespręsti valstybės reikalų, neleisti naujų įstatymų, bet ir daugiausiai iš bajorų atstovų sudarytas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimas.
1565 m. bendras Lietuvos ir Lenkijos monarchas Žygimantas Augustas (1548–1572 m.) Vilniuje paskelbtu dokumentu nuo 1566 m. Lenkijos pavyzdžiu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įvedė seimelius. LDK buvo padalyta į pavietus, kurių sostinėse vykdavo seimeliai, buvo įkurdinti miestų ir žemių teismai. Lietuvos bajorija (šlėkta) išlaikė Lietuvos Statutu laiduojamą savarankiškumą ir įgijo Lenkijos Karalystės bajorijos teises bei privilegijas. Prieš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimą vykdavo priešseiminiai pavietų seimeliai, kuriuose pavieto bajorai išrinkdavo savo atstovus į Seimą, svarstydavo Seime kelsimus klausimus ir duodavo atstovams instrukcijas, kurių šie turėjo laikytis Seime (imperatyvinis mandatas).
1569 m. liepos 1 d. Liublino Seime buvo pasirašytas galutinis susitarimas, atnaujinantis Lietuvos ir Lenkijos uniją – Liublino unija. Pagal uniją Lenkijos Karalius ateityje atsisakė Lietuvos sosto paveldėjimo teisės, buvo sudaryta galimybė rinkti bendrą abiejų valstybių valdovą. Ir po unijos sudarymo abi valstybės turėjo savo pavadinimus, įstaigas, kariuomenę, iždą, įstatymus, tačiau unija buvo reali, nes Lietuva ir Lenkija įsipareigojo turėti bendrą Seimą, valdovą, vykdyti bendrą užsienio politiką, kalti bendras monetas, tačiau su savo antspaudais. Aktą, kuriuo buvo patvirtinta unija ir kuris galiojo iki 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos, paskelbė Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis Žygimantas Augustas.
Liublino unija formaliai panaikino atskirus Lietuvos ir Lenkijos Seimus. Po unijos sudarymo Lietuvos Seimai vadinami Vyriausiaisiais Lietuvos suvažiavimais arba Lietuvos konvokacijomis. Jie buvo šaukiami nereguliariai, dažniausi juose svarstomi klausimai buvo LDK vidaus politikos reikalai arba Abiejų Tautų Respublikos Seime nagrinėjami klausimai, dėl kurių Lietuvos atstovai atskirai susirinkę norėdavo suderinti savo galutinę poziciją. Liublino unijos dokumentuose atskiri Lietuvos Seimai nebuvo numatyti ir buvo priešingi unijos dvasiai. Lietuvos konvokacijos po Liublino unijos vykdavo Vilniuje, XVI a. jų įvyko 14, XVII a. – 17, XVIII a. – 6. Tačiau, jei jose dalyvaudavo karalius, jų nutarimai prilygdavo Abiejų Tautų Respublikos Seimo nutarimams.
Įgaliojimai
Lietuvos statutas
Pagal Liublino uniją ir 1588 m. priimtą III Lietuvos Statutą įstatymus leisti galėjo tik Seimas. Ponų taryba III Lietuvos Statute panaikinta. Seimo kompetencija buvo beveik neribota – jis užsiimdavo ne tik pagrindine savo veikla, įstatymų leidyba, bet ir priimdavo sprendimus dėl karo ir taikos, mokesčių, muitų, išklausydavo valstybės pasiuntinių užsienio šalyse ataskaitų, kontroliuodavo valstybės iždą ir vykdomąją valdžią (Seimui atsakingas buvo ir Karalius), sudarydavo ir tvirtindavo sutartis su užsienio valstybėmis.
Įstatymai turėjo būti priimami sutarus visiems trims „luomams", kuriais buvo laikomi Karalius, Senatas ir pavietų seimelių atstovai Seime. Iš tiesų Karalius priimant įstatymus turėjo nedidelę įtaką, kiek daugiau įtakos turėjo Senatas, svarbiausią vaidmenį įstatymų leidyboje vaidino bajorų atstovai. Pagrindinė sąlyga priimti sprendimus Seime – kad jie tenkintų abi Respublikos tautas – Lietuvą ir Lenkiją.
Aukščiausia vykdomoji valdžia buvo Karalius ir ministrai, kurie kartu buvo ir senatoriai. Ministrais buvo kariuomenės vadai – didysis etmonas ir jo pavaduotojas, lauko etmonas, kancleris ir vicekancleris, 2 maršalkos ir 2 iždininkai. Visų pareigybių ministrų buvo po du – po vieną iš Lenkijos ir Lietuvos.
Kiekvienas pavietas ir Žemaičių seniūnija galėjo siųsti po 2 atstovus. Nuo 1764 m. Žemaičių seniūnijai suteikta teisė siųsti 6 atstovus. Išrinkti Lietuvos bajorai Atstovų rūmuose tiesiogiai atstovavo savo pavietų bajorus ir vykdė pavietų seimelių instrukcijas. Vien iš etninės Lietuvos 7 pavietų ir Žemaičių seniūnijos yra išlikę apie 100 tokių instrukcijų. Grįžę iš Seimo bajorai turėdavo atsiskaityti juos išrinkusiuose pavietų seimeliuose.
Senate Lietuva turėjo tik apie 1/5 vietų – 27-31 senatorius iš 140. Senatoriai buvo skiriami Karaliaus iki gyvos galvos, jais buvo vyskupai, aukštieji valstybės urėdai. Lietuvos senatoriais buvo Vilniaus, Žemaitijos ir Smolensko vyskupai, Žemaičių seniūnas, 9 vaivados – iš Vilniaus, Trakų, Minsko, Mstislavlio, Smolensko, Polocko, Naugarduko, Vitebsko, Brastos, 10 vaivadų ir seniūno pavaduotojų – kaštelionų, ministrai – 2 maršalkos, kancleris ir vicekancleris, iždininkas ir jo pavaduotojas, Didysis etmonas ir Lauko etmonas (Didžiojo etmono pavaduotojas). LDK senatorių vietas skirtingais laikotarpiais užimdavo tuo metu dominavusios Lietuvos didikų šeimos. Antai XVII a. pabaigoje svarbiausius Lietuvos postus, garantuojančius senatorių kėdes, buvo užėmę Sapiegos. Pagal alternatos taisyklę kas trečio Seimo Maršalas (Pirmininkas) buvo Lietuvos atstovas.
Į Seimo Atstovų rūmus buvo renkami tik bajorų atstovai, todėl Seimas daugiausiai išreiškė valstybės bajorų (apie 10 % gyventojų) interesus. Dvasininkai nebuvo atstovaujami, tačiau jų interesus išreikšdavo senatoriais esantys vyskupai. Valstiečiai ir miestiečiai ne tik nebuvo atstovaujami, bet net nebuvo laikomi piliečiais. Tačiau galima teigti, kad Respublikos politinė klasė, kuri kartais, pavyzdžiui, elekcinių Seimų metu, visa tiesiogiai galėjo dalyvauti valstybės valdyme, buvo didesnė nei kitose to meto Europos valstybėse.
Posėdžiai
Seimai vykdavo įvairiomis formomis. Bendriausiai Seimus galima skirstyti į paprastuosius (ordinarinius) ir nepaprastuosius (ekstraordinarinius). Dažniausiai posėdžiaudavo paprastieji Seimai, kurie priimdavo įstatymus, spręsdavo einamuosius reikalus. Tačiau dėl naujo valdovo rinkimų būdavo šaukiami nepaprastieji Seimai, kurie galėjo būti konvokaciniai, elekciniai ir karūnaciniai. Nepaprastieji Seimai tęsdavosi įvairiai: mirus valdovui tarpuvaldžio klausimus spręsdavo 2 savaites trukdavę konvokaciniai Seimai, karalių rinkdavo 6 savaičių elekciniai Seimai, karalių prisaikdindavo 2 savaičių karūnaciniai Seimai. Nepaprastieji Seimai galėjo būti sušaukti ir ne dėl rinkimų. Esant neatidėliotiniems svarbiems klausimams karalius skubiai 2 savaitėms galėjo sušaukti nepaprastąjį Seimą. Taip pat į nepaprastuosius Seimus, vadinamus konfederaciniais, kartais rinkdavosi bajorai, kurie tokiuose Seimuose sprendimus priimdavo paprasta balsų dauguma ir išvengdavo paprastojo Seimo nutraukimo dėl liberum veto teisės panaudojimo. Geografiniu požiūriu beveik visi paprastieji Seimai po Liublino unijos įvyko Varšuvoje, tik keli Seimai yra susirinkę Krokuvoje, Torūnėje ar Lietuvos Brastoje. Nuo 1673 m. kas trečias paprastasis Seimas vykdavo Lietuvoje – Trakų vaivadijoje, Gardine. Čia įvyko 10 Seimų. 1793 m. birželio 21 d. – lapkričio 23 d. Paskutinis Respublikos Seimas, kurio metu buvo patvirtintas Antrasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas, taip pat įvyko Gardine. Karūnaciniai Seimai vykdavo Krokuvoje. Tačiau konvokaciniai, elekciniai ir karūnaciniai Seimai vykdavo tik Lenkijoje.
Seimas ne visada rengdavo plenarinius posėdžius, kartais atskirai posėdžiaudavo atskirų Respublikos dalių atstovai Seime – tai buvo vadinama provincijų sesijomis. Lietuva (kartu su Didžiąja Lenkija ir Mažąja Lenkija) buvo laikoma viena iš Abiejų Tautų Respublikos provincijų. Paprastai LDK provincijos generaliniai suvažiavimai Slonime ar Volkovyske vykdavo prieš Respublikos Seimą. Atskirai susirinkę Lietuvos atstovai Respublikos Seime aptardavo svarbiausius klausimus, kuriuos Seime reikėtų kelti pirmiausiai, nes gauti balsą Seimo sesijos metu LDK atstovams buvo nelengva. Kartais provincijų sesijos buvo rengiamos ir tarp Respublikos Seimo posėdžių.
Darbai
Lietuvos ir Lenkijos Respublikos valstybinė santvarka evoliucionavo, tai lėmė Seimo vaidmenį. Nutrūkus Jogailaičių dinastijai, Varšuvoje, Karaliaus pilyje, vykstant 1573 m. konvokaciniam Seimui, buvo priimtas Varšuvos konfederacijos aktas, skelbiantis to meto Europai nebūdingą religinę toleranciją ir religinę taiką. Po karštų ginčų karalių nutarta rinkti laisvuose rinkimuose viritim būdu, kai renka kiekvienas į posėdį atvykęs bajoras. Prisaikdindami Seime laisvai išrinktą karalių Henriką Valua (1573–1574 m.) bajorai nuostatas dėl religinės taikos įrašė į vadinamuosius Henriko artikulus, kurie išreiškė Respublikos valstybinės santvarkos principus. Henrikas Valua 1574 m. šiuos artikulus ratifikavo, tačiau atsisakė juos patvirtinti dokumentu po karūnavimo.
Varšuvos konfederacijos aktas Seimo konstitucija tapo tik 1576 m., kai jį kartu su Henriko artikulais ratifikavo karalius Steponas Batoras (1576–1586 m.). Henriko artikulai buvo teisių, kurių išrinktas valdovas pasižada laikytis ir kurių pripažinimas buvo rinkimų teisėtumo sąlyga, rinkinys. Pagal artikulus monarchas pripažino Respublikos teises ir privilegijas, įsipareigojo šaukti paprastąjį Seimą kas dveji metai 6 savaitėms, nepaprastąjį Seimą, esant reikalui, 2 savaitėms, atsižvelgti į Seimo pasirinktų senatorių rezidentų (senatorių, kurie likdavo prie Karaliaus atlikti Seimo funkcijų neposėdžiaujant Seimui) patarimus užsienio politikos srityje, nerengti savo įpėdinio rinkimų, tai yra atsisakyti teisės paveldėti sostą ir pripažinti laisvus rinkimus bei laikytis Varšuvos konfederacijos akto nuostatų dėl religinės taikos. Taip pat artikulai nustatė, jog karaliui pažeidus šiuos principus, bajorai gali atsisakyti jam paklusti ir net rengti ginkluotą sukilimą – rokošą. Vėliau Henriko artikulai, žinomi kaip pacta conventa, buvo pateikiami išrenkamiems Respublikos monarchams kaip rinkimų teisėtumo sąlyga. Tikrovėje karalius Seimą šaukdavo dažniau, kartais net po pora kartų per metus ir neretai pratęsdavo jo sesiją tam, kad iki galo būtų išspręsti visi svarbiausi klausimai. XVII a. ir XVIII a. pirmoje pusėje Respublikos santvarka pakito mažai, valdovai daugiau ar mažiau laikėsi Henriko artikulų.
Iš svarbesnių Seimo organizavimo pokyčių paminėtina nuo 1652 m. įsigalėjusi liberum veto teisė, pagal kurią grupė ar net vienas Seimo atstovas galėjo pasipriešinti viso Seimo sprendimui. Dėl sprendžiamojo kiekvieno Seimo atstovo balso paprastajame Seime nebūdavo balsuojama, reikėdavo pasiekti bendrą sutarimą, kurio kartais pasiekti nepavykdavo ir Seimai nutrūkdavo. Liberum veto atsiradimas siejamas su absoliučia bajorų luomo narių lygybe. Iš tiesų dėl vieno iš atstovų veto yra nutrūkę 18 Seimų. Tiesa, dažniausiai veto pareikšdavo ne atskiras Seimo atstovas, o pavietas, kurio instrukcijas pavietų atstovai Seime vykdydavo, pavyzdžiui, didinant mokesčius, ar norint pasamdyti gausesnę Respublikos kariuomenę.
Lietuvoje Simonas Konarskis, Adomas Mickevičius ir Maironis išgarsino Čičinską – bajorą Vladislovą Sicinskį iš Upytės, kuris, pasinaudojęs veto teise 1652 m. sutrukdė karaliui Jonui Kazimierui Vazai, kuriuo nebuvo patenkintas Sicinskio globėjas Jonušas Radvila, pratęsti Varšuvos Seimą. Pirmasis seimą, pasinaudojęs liberum veto teise, 1639 m. išardė Krokuvos atstovas Jurgis Liubomirskis, o po Sicinskio šia teise buvo pasinaudota ne vieną kartą.
Seimų nutraukimai buvo didelė problema, nes XVIII a. jie tapo įprastu reiškiniu. Iš 1652–1764 m. vykusių Seimų tik 7 baigė darbą sėkmingai, o visi kiti išsiskirstė nieko nenutarę. Kovos su Seimų nutraukimu būdai – konfederacinių Seimų šaukimas, laikinas Seimo nutraukimas Karaliaus iniciatyva ir jo atnaujinimas palankesniu momentu – tuo laikotarpiu buvo mažai veiksmingi. Todėl Karaliui tekdavo neatidėliotiniems valstybės reikalams spręsti šaukti ypatinguosius Senato posėdžius.
Respublikai, apsuptai absoliutinių monarchijų, tokios laisvės, kaip karaliaus rinkimai, (dėl ko didele problema tapdavo naujo monarcho rinkimai mirus valdovui, nes kaimyninės valstybės buvo suinteresuotos į sostą iškelti sau palankų valdovą), liberum veto teisė, (dėl kurios bajorai galėjo lengvai blokuoti sau nepalankius reformų įstatymus), silpna karaliaus valdžia, atskirų provincijų, pavietų partikuliariškumas buvo labai pavojingos. Buvo bandoma reformuoti ir visą šalies valdymo struktūrą, ir paties Seimo darbą. 1764 m. priimtas Seimo Statutas, kuriuo atsisakyta liberum veto teisės sprendžiant ekonominius klausimus, pavietų atstovams Seime suteikti neriboti įgaliojimai spręsti valstybės reikalus (laisvasis mandatas).
Ketverių metų Seimas
1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos priėmimas Karaliaus rūmų Senatorių salėje, Varšuvoje. Dail. Kazimierz Wojniakowski, 1772–1812 m., Lenkijos nacionalinė biblioteka
Didžiausios reformos buvo svarstomos vadinamajame Ketverių metų Seime (1788–1792 m.), kurio svarbiausias priimtas dokumentas buvo Miestų valdymo įstatymas ir 1791 m. gegužės 3 d. priimta pirmoji Europoje rašytinė konstitucija. Pagal ją Karaliaus sostas turėjo tapti paveldimas, visa valstybė turėjo tapti labiau centralizuota. Nors Konstitucijos tekste kalbama apie Respublikos valstybes, nebeminimas Lietuvos vardas, nebėra Liublino unijoje buvusio Lietuvos ir Lenkijos dualizmo, naikinama nuostata kas trečią Seimą rengti Lietuvoje (Gardine) ir kas trečią Seimo Maršalą rinkti iš Lietuvos atstovų.
Tiesa, 1791 m. spalio 20 d. buvo priimtas Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo įstatymas, pavadintas Konstitucijos pataisa, kuriame Lietuva laikoma kitokia provincija, nei Didžioji Lenkija ir Mažoji Lenkija. Be to, kai kuriose bendrose Respublikos komisijose (ministerijose) Lietuva turėjo turėti 1/3 arba 1/2 vietų.
VI Konstitucijos straipsnyje „Seimas, arba įstatymų leidžiamoji valdžia“ numatyti dveji Seimo, arba susirinkusių luomų rūmai – Atstovų rūmai ir Senatorių rūmai. Atstovų rūmų narius buvo numatyta rinkti seimeliuose, o Senatoriais turėjo būti vyskupai, vaivados, kaštelionai ir ministrai. Seimas turėjo pradėti sesijas kas dveji metai ir trukti tiek, kiek numato Seimų įsatymas. Labai svarbi nuostata buvo galutinai naikinama liberum veto teisė – įstatymai galėjo būti priimami ir balsų dauguma. Vykdomąją valdžią turėjo vykdyti Karalius ir Įstatymų sargyba, o visi miestiečiai tapo piliečiais.
.svg){kind=small}
.svg){kind=small}