PROFILPELAJAR.COM

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Ekonomika (gr. οἶκος, oikos 'namas', 'ūkis' + gr. νόμος, nomos 'dėsnis') – socialinis mokslas, tiriantis individų elgseną esant nuolatiniam gamybos faktorių trūkumui, tiesiogiai darantį įtaką produkcijai, paskirstymui ir vartojimui, ūkinei veiklai, ūkiui.^[1] Ekonomika tiria, kaip žmonės, jų grupės (namų ūkiai), organizacijos (įmonės) priima sprendimus siekdami patenkinti savo poreikius. Šia prasme ekonomika susijusi su etika kaip pačiu pagrindiniu socialiniu mokslu – tiek ekonomika, tiek etika nurodo priežastis „kodėl žmonės daro tai, ką jie daro“ ir labai dažnai šių mokslų išvados dėl to nesutampa.

Pagrindinė ekonomikos mokslo prasmė: nagrinėti kaip geriausiai panaudoti ribotus išteklius ir darbo, kapitalo ir žemės mechanizmo vystymams siekiant tenkinti visuomenės poreikius. Tai materialinės visuomenės egzistavimo ir funkcionavimo sfera, kurioje vyksta gamyba. Visų ekonomikos mokslų tyrimo objektas yra žmonių ūkinė veikla.

Ekonomikos mokslo šakos

Pagrindinės ekonomikos mokslo šakos yra mikroekonomika ir makroekonomika. Mikroekonomika tiria „individualių veikėjų“ (asmens, namų ūkio, verslo subjekto) elgesį, prekių ir paslaugų kainas, sprendimų priėmimo procesus šiame lygmenyje. Makroekonomika tiria ekonomiką kaip visumą bandydama paaiškinti tokius reiškinius kaip bedarbystė, infliacija, nacionalinės pajamos.

Ekonomika nagrinėja kaip žmonės elgiasi įprastame gyvenime. Dauguma žmonių norų nuolat kartojasi. Norų ir jų tenkinimo procesas-gamyba, paskirstymas ir vartojimas-leidžia patenkinti šiuos norus. Žmonių norams tenkinti naudojami keturi gamybos veiksniai. Tai – žemė, darbas, kapitalas ir verslumas.

Su ekonomikos mokslu susijusios ir smulkesnės disciplinos tarpusavyje besiskiriančios pažinimo objektais:

teorinės – ekonominė teorija, ekonomikos teorijų istorija, ekonomikos istorija;
praktinės – vadyba, rinkodara, rinkotyra, šakinė ekonomika, įmonių ekonomika ir darbo ekonomika, buhalterinė apskaita, vadybos apskaita, finansų apskaita ir kt.

Ekonominės tikrovės pažinimui tinkamos ne tik ekonominėms disciplinos, bet ir tarpdisciplinariniai tyrinėjimai.

Pagal visuotinai pripažintą Journal of Economic Literature (Ekonominės literatūros žurnalo) klasifikaciją, ekonomikos mokslas skirstomas į:

[A] Bendroji bei edukacinė ekonomika
[B] Ekonominės minties raida bei metodologija
[C] Matematiniai ir kiekybiniai metodai
[D] Mikroekonomika
[E] Makroekonomika ir monetarinė ekonomika
[F] Tarptautinė ekonomika
[G] Finansinė ekonomika
[H] Viešoji ekonomika
[I] Sveikatos, švietimo bei socialinė ekonomika
[J] Darbo bei demografinė ekonomika
[K] Teisės ekonomika
[L] Industrinė ekonomika
[M] Verslo vadyba, verslo ekonomika, rinkodara, sąskaityba
[N] Ekonominė istorija
[O] Raidos ekonomika, technologiniai pokyčiai, augimas
[P] Ekonominės sistemos
[Q] Žemės ūkio, resursų, aplinkos, bei ekologijos ekonomika
[R] Miestų ir regioninė ekonomika
[Y] Kitos šakos
[Z] Specifinės sritys (pvz., meno, religijos, kultūros ekonomika).

Kiekviena mokslo šaka skirstoma į pošakius. Kiekvienas autorius identifikuoja savo mokslinį darbą naudodamasis šia kodacija. Pavyzdžiui, E52 reiškia „monetarinė politika“, o C01 „ekonometrija“.

Istorija

Pirmosios ekonominių idėjų užuomazgos atsirado kartu su valstybių susiformavimu ir jų veiklos ūkio procesuose. Pirmieji ekonominių idėjų reikėjai buvo valstybių vadovai, žyniai, filosofai. Visos pirmosios ekonominės idėjos pasižymėjo vergove. Valstybių įstatymai saugojo vergiją ir privačią nuosavybę, o ekonomika buvo grindžiama moralės ir etikos principais. Seniausią išlikusia ekonominės minties apraiška laikoma Senovės Egipte XXII a. pr. m. e. rašytas valdovo laiškas sūnui, kuriame mokoma kaip teisingai valdyti valstybę ir jos ūkį bei XXIII a. pr. m. e. raštijos paminklas, kuriame aiškinama valstybinės kontrolės svarbą vergijos ir skolinimo operacijų klausimu. Kitos reikšmingos ekonominės sampratos: Hamurabio kodeksas (1792 m. pr. m. e. – 1750 m. pr. m. e., Babilonija); Konfucijus (V a. pr. m. e. – IV a. pr. m. e., Kinija); Senovės Indijos valdovo patarėjo traktatas apie pajamas (IV a. pr. m. e. – III a. pr. m. e.; Indija), Homeras, Ksenofontas, Platonas, Aristotelis (VIII a. pr. m. e. – VI a. pr. m. e., Graikija); Markas Porcijus Katonas, Markas Terencijus Varonas, Markas Tulijus Ciceronas (III a. pr. m. e. – I a. pr. m. e., Romos imperija). Kaip savarankiškas mokslas ekonomika išsiskyrė XVIII a. pasirodžius Adamo Smito veikalui „Tyrimai apie žmonių turto priežastis ir kilmę“ (1776 m.) (paplitęs pavadinimas „Tautų turtas“). Tačiau anot J. Šumpeterio, vidinė ekonominių reiškinių logika buvo suprantama ir anksčiau, tik intuityviame, ikimoksliniame lygmenyje.

Raida

Pagrindiniai ekonomikos raidos istoriniai etapai:

Ekonominės minties priešistorė: Senovės Egipto. Kinijos, Indijos, Mesopotamijos ir Persijos tautų ekonominės pažiūros.
Antikos ekonominė mintis: Senovės Graikijos ir Romos ekonominė mintis.
Ankstyvųjų ir Viduriniųjų amžių ekonominė mintis (II a. – XIV a.): ankstyvosios krikščionybės, socialinio utopizmo ekonominė mintis Kanonų teisė, krikščioniškasis komunizmas, scholastika.
Vėlyvųjų viduramžių ekonominė mintis (XVI a. – XVIII a.): merkantilizmas, fiziokratizmas.
Klasikinė ekonomikos teorija (XVII a. – XIX a.): klasikinė politinė ekonomija, utopinis socializmas, marksizmas, ekonominis romantizmas, vokiečių istorinė mokykla.
Neoklasikinė (maržinalistinė) ekonomikos teorija (XIX a. – XX a.): austrų mokyklos ribinio naudingumo teorija, matematinių mokyklų ekonomikos dalinės ir bendrosios pusiausvyrų teorijos, maržinalistinė švedų mokykla, amerikietiškoji maržinalizmo mokykla, netobulos konkurencijos teorija.
XX a. – XXI a.: keinsizmas. neokeinsizmas, neoklasikinė sintezė, pokeinsizmas, monetarizmas, pasiūlos ekonomikos teorija, naujoji klasikinė makroekonomikos teorija, klasikinis institucionalizmas, racionalių lūkesčių hipotezė, realaus verslo modelis neoliberalizmas, ordoliberalizmas, technokratinės ekonomikos teorijos, informacinės visuomenės teorija.

Ekonomikos teorija

Ekonomikos teorijos mokslas tiria kaip objektyviai paskirstyti ir valdyti ribotus išteklius, siekiant maksimaliai patenkinti visuomenės materialius poreikius. Ekonomikos teorija tiria kaip žmogus pasirenka vieną iš galimų ribotų gamybinių išteklių vartojimo variantų, siekdami gaminti įvairius produktus, kurie reikalingi vartojimui ir paskirstyti juos tarp visuomenės narių ar grupių. Ekonomikos teorija sprendžia kaip efektyviausiai patenkinti poreikius sunaudojant kuo mažiau išteklių. Ekonomikos teorija ekonomikoje tiriama kaip sistema, turinti savo elementus ir ryšius tarp jų.

Ekonomikos elementas

Ekonomikos elementu vadinamas tam tikras ekonomikos subjektas, kuris priimą ekonominius sprendimus gamindamas savo produkciją ar teikdamas paslaugas. Ekonomikos subjektai savo veikloje remiasi ekonomine nauda pagrįstais skaičiavimais ir geba priiminėt racionalius sprendimus. Tai santykinai atsiribojęs vienetas, nes su turtu, kuris jam priklauso ir kurį jis valdo, yra susietas nuosavybės ryšiais. Nuosavybės teisės reiškia, kad su objektu savininkas gali atlikti tokius veiksmus kokius leidžia visuomenės įstatymai, tuo pačiu apribojant kitų individų galimybes pasinaudoti tuo objektu.

Ekonominės sistemos

Ekonomika skirstoma į tris pagrindines sistemas:

grynojo kapitalo ekonomiką;
komandinę ekonomiką;
mišriąją ekonomiką.

Kapitalizmas

Pagrindinis straipsnis – Kapitalizmas.

Grynojo kapitalizmo sistema pasižymi šiais bruožais:

Visa ekonominė sistema remiasi privačia nuosavybe;
Sistemoje vyrauja ekonominė subjektų laisvė;
Rinkos mechanizmas ir kainų sistema koordinuoja ir tvarko ekonominę veiklą bei valdo ją;
Kiekvienas ekonomikos elementas siekia gauti maksimalias pajamas ir naudą sau, grindžiamus tik savo individualiais sprendimais ir interesais;
Valstybės organai nesikiša į ekonomikos funkcionavimą ir veiklą.

Kapitalistinėje santvarkoje veikia Adamo Smito suformuota nematomos rankos teorija.

Komandinė ekonomika

Pagrindinis straipsnis – Planinė ekonomika.

Komandinės ekonomikos sistemos santvarkoje visus sprendimus priima vienas centras. Pagrindiniai tokios sistemos bruožai:

Valstybinė nuosavybė;
Centralizuotas ekonominis planavimas.

Centrinė valdžia vykdo tas funkcijas, kuria grynojoje kapitalistinėje santvarkoje atlieka rinkos mechanizmas, konkurencija ir kainų sistema.

Mišrioji ekonomika

Dažniausiai valstybėse įsivyravusi mišrioji ekonominė sistema, kurios bruožai:

Vyrauja privati nuosavybė;
Vyrauja ekonominė laisvė;
Asmeninis interesas ir nauda kaip elgsenos motyvas;
Vyrauja konkurencija;
Rinkos ir kainų sistema kaip ekonomikos funkcionavimo ir reguliavimo mechanizmas;
Dalinis valstybės reguliavimas.

Mikroekonomika

Pagrindinis straipsnis – Mikroekonomika.

Mikroekonomika nagrinėja namų ūkio, įmonių, vyriausybės įstaigų, ūkio šakų ir kitų savarankiškai sprendimus priimančių ūkio subjektų veiklą ir elgseną rinkoje, atskirų rinkų funkcionavimą, išteklių ir pajamų pasiskirstymo skaičiavimus. Pagrindinis mikroekonomikos tikslas yra taikant individualių ekonominių elementų elgsenos teorija, nustatyti kokios bus tos elgsenos pasekmės ir rezultatai.

Mikroekonomikos teorijos objektai:

Namų ūkis;
Įmonės;
Vyriausybės objektų veikla;
Rinkos mechanizmas.

Makroekonomika

Pagrindinis straipsnis – Makroekonomika.

Makroekonomika tiria bendrą ekonomikos veikimą, naudodama agreguotus rodiklius, nagrinėję ekonominę sistemą kaip visumą. Makroekonomikos esmė yra suprasti ir paaiškinti ekonomikos kaip bendros sistemos funkcionavimą.

Makroekonomikos teorijos objektai: