Pradžioje tai buvo Ašūro miesto dievas-globėjas, jo pagrindinė šventykla – Ehursagkurkura. Ašūro iškilimą nulėmė auganti politinė Ašūro miesto galia Asirijoje. Kaip aukščiausiasis dievas nuo XIII a. pr. m. e. Ašūras gauna šumerų Enlilio vardus – „didysis kalnas“ (šadû rabû), „šalių valdovas“, „dievų tėvas“ (ab ilâni). Antrojo Asirijos iškilimo metu (IX a. pr. m. e.) Ašūras tapatinamas su akadų Anšaru, Anu tėvu, ir iškeliamas virš kitų dievų.
Asiriškoje babiloniečių pasaulėkūros giesmės „Enuma Eliš“ atmainoje Anšaras-Ašūras stoja kaip dievas-sutvėrėjas vietoje Marduko. Laikyta, kad Ašūro žmona yra Ašūro Ištarė arba Ninevijos Ištarė, kartais – Ninlilė (nes tokia Enlilio žmona), jo sūnus – Ninurta (kaip ir Enlilio), dukteris – Šerua arba Erua (galimai perimta iš huritų). Kaip ir Mardukas, Ašūras perima daugelio kitų dievų bruožus – jis teismų nulėmėjas (kaip šumerų Anas, Enlilis), dievas-teisėjas (kaip Šamašas), karvedys (kaip Ninurta), išminties dievas (kaip Enkis). Ašūro ženklas – sparnuotas saulės ratas. II–I tūkstm. pr. m. e. paminkluose vaizduojamas kaip dievas su lanku, iki pusės dengiamas sparnuotojo saulės rato. XII a. pr. m. e. Asirijos karaliaus Tiglatpalasaro I obeliske Ašūras vaizduojamas kaip sparnuotoji saulė, iš kurios dvi rankos tiesia lanką karaliui-nugalėtojui.[2]
Panašia simbolika pasižymi zoroastrų aukščiausiasis viešpats Ahūra Mazda (faravaharas). Būta mėginimų tiek žodį ahura-, tiek jo indišką atitikmenį asura kildinti nuo Ašūro.
