Šventasis Martynas arba Martynas Turietis, Martynas iš Tūro (lot.Martinus Turonensis, 316–397 m.) – krikščioniųšventasis, vyskupas, pasižymėjęs gailestingumo darbais.[1] Jis yra pirmasis Vakarų Bažnyčios šventasis ne kankinys.[2]
Jo gyvenimas žinomas dėl amžininko, šventojo Stulpicijaus Savero kronikų. Apie šv. Martyną garsiausias žinomas pasakojimas kaip jis žiemos metu kardu perpjovė savo apsiaustą į dvi dalis, kad pusę jo atiduotų elgetai.
Būdamas 10, jis prieš tėvų valią ėmė lankytis krikščionių bažnyčiose (krikščionybė tapo teisėta religija 313 m.). Tuo metu krikščionybė daugiausia plito miestuose, kur ją skleidė atvykstantys prekybos keliais atsivertę žydai bei graikai. Tai buvo mažumos tikėjimas, krikščionybė dar nebuvo paplitusi tarp aukštesniųjų visuomenės sluoksnių, nepaisant imperatoriaus Konstantino atsivertimo.
Kaip veterano sūnus, nuo 15 m. Martynas privalėjo prisijungti prie kavalerijos ir vėliau tarnavo Galijoje. Manoma, kad jis priklausė imperatoriaus kavalerijos elitui ir lydėjo valdovą kelionėse po imperiją. Istorikai nesutaria, kiek laiko Martynas praleido tarnyboje – penkerius ar dvejus metus, bet manoma, kad tai vyko valdant imperatoriams Konstantinui II (337–361) ir Julijonui (355–360). Stulpicijus rašo, kad prieš mūšį Galijoje prie Barbetomago (dab. Vormsas), Martynas atsisakė dalyvauti kovose, sakydamas „- Aš esu Kristaus karys: man nevalia kariauti“. Jis buvo apkaltintas bailumu ir įkalintas, tačiau, atsakydamas į kaltinimus, savanoriškai pasisiūlė neginkluotas eiti į mūšį kariuomenės priešakyje. Jo vadai planavo taip ir padaryti, tačiau tuo metu priešai pasiūlė sudaryti paliaubas ir mūšis neįvyko. Po to Martynas buvo atleistas iš tarnybos.
Sekdamas savo pašaukimu, Martynas išvyko į dabartinį Tūrą, kur tapo Hilarijaus Piktaviečio (lot.Hilarius Pictaviensis) mokiniu. Hilarijus priešinosi plintančiam arijonizmui ir vėliau buvo priverstas palikti Piktaviją (dab. Puatjė), o Martynas grįžo į Italiją. Stulpicijus rašo, kad pakeliui jis atvertė Alpių plėšiką ir susidūrė su pačiu velniu. Sapne išgirdęs raginimą grįžti į gimtinę, Martynas perėjo Alpes ir iš Milano nuvyko į Panoniją. Ten jis atvertė į tikėjimą savo motiną ir kai kuriuos kitus artimus žmones, tačiau tėvo atversti jam nepavyko. Ilyrijoje jis taip aktyviai stojo prieš arijoniečius, kad buvo viešai nuplaktas ir priverstas palikti miestą. Milano arkivyskupas arijonas Auksentijus išvarė jį iš miesto ir Martynas nusprendė apsistoti Ligūrijos jūroje esančioje Galinaros saloje, kur gyveno kaip atsiskyrėlis. Vis tik kronikos rodo, kad saloje jis buvo ne vienas, ten taip pat gyveno dar vienas kunigas, o kurį laiką – ir Hilarijus.
361 m. Hilarijus atgavo savo postą ir Martynas prisijungė prie jo, įkurdamas atsiskyrėlio buveinę, kuri netrukus ėmė traukti jo pasekėjus bei atsivertėlius. Šioje vietoje buvo įkurta Ligugės abatija – seniausias žinomas vienuolynas Europoje, tapęs apylinkių evangelizavimo centru. Pats Martynas pamokslaudamas keliavo po vakarines Galijos sritis. „Atmintis apie šias apaštališkąsias keliones iki mūsų dienų išliko daugybėje vietinių legendų, kurių herojus yra Martynas ir kurios apytikriai nurodo maršrutus, kuriais jis keliavo“.[3]
371 m. Martynas buvo paskirtas Tūro vyskupu ir savo elgesiu sužavėjo miestiečius. Į Tūrą jis buvo atviliotas gudrybe – jis buvo įkalbėtas atvykti patarnauti sergančiajam – ir buvo atvestas į bažnyčią, kur nenoromis leidosi konsekruojamas vyskupu. Pasak vienos versijos, jis taip nenorėjo būti paskirtas vyskupu, kad pasislėpė tvarte, pilname žąsų, tačiau jų gagenimas dėl jo įsibrovimo išdavė jį miniai.
Vyskupas Martynas entuziastingai įsakė naikinti pagoniškas šventyklas, altorius bei skulptūras. Stulpicijus tvirtina, kad Martynas pasitraukė iš miesto ir apsigyveno savo įsteigtame vienuolyne Marmotjė, kuris yra priešais Tūrą kitoje Luaros upės pusėje. Čia Martynas ir kai kurie juo sekę vienuoliai statėsi medines celes, kiti gyveno tiesiog iškastuose urvuose.
Martynas įvedė parapijų sistemą. Kartą per metus vyskupas aplankydavo kiekvieną parapiją, keliaudamas pėsčiomis, asilais arba laivais. Jis toliau steigė vienuolių bendruomenes ir išplėtė savo episkopato ribas nuo Turainos iki tokių tolimų vietovių kaip Šartras, Paryžius, Autunas ir Viena. Martynas buvo taip atsidavęs kalinių išlaisvinimui, kad valdžios atstovai, net imperatoriai, išgirdę apie jo atvykimą, atsisakydavo jį priimti, nes žinojo, kad jis prašys pasigailėjimo kam nors ir jie negalės atsisakyti.
Mirtis
Martynas mirė 397 m. Kand Sen Martene, Galijoje (Vidurio Prancūzijoje). Po jo mirties vietiniai Puatu regiono gyventojai ir Tūro gyventojai ginčijosi, kur palaidoti Martyną.[4] Vieną vakarą sutemus keli Tūro gyventojai nunešė Martyno kūną į Luaros upėje laukiančią valtį, iš kurios irkluotojų komandos plukdė Martyno kūną upe į Tūrą, kur ant upės kranto laukė didžiulė minia žmonių, norinčių susitikti ir atiduoti paskutinę pagarbą Martyno kūnui. Vienoje kronikoje rašoma, kad „2000 vienuolių ir beveik tiek pat baltai apsirengusių mergelių ėjo procesijoje“, lydinčioje kūną nuo upės iki nedidelės giraitės už Tūro, kur Martynas buvo palaidotas.[4][5]
Marmotjė abatija
Šv. Martynas su žąsimi
Marmotjė abatija buvo vienuolynas, įkurtas Martyno apie 372 m. netoli dabartinio Tūro miesto, Endro ir Luaros departamente Prancūzijoje. Martynas vienuolyną įkūrė norėdamas išvengti dėmesio ir gyventi kaip vienuolis. Tūro abatija buvo viena žymiausių ir įtakingiausių viduramžių Prancūzijos įstaigų.
Vėlesniais laikais abatiją kelis kartus sunaikino gaisras, o 853 m. ir 903 m. ją apiplėšė normanų vikingai. 994 m. ji vėl sudegė, o ją atstatė Sen Marteno iždininkas Hervė de Biuzansė (Hervé de Buzançais); šis darbas truko 20 metų. Išplėsta, kad sutalpintų minias piligrimų ir juos pritrauktų, šventojo Martyno iš Tūro šventovė tapo pagrindine piligriminių kelionių stotele. 1453 m. šventojo Martyno palaikai buvo perkelti į didingą naują relikvijorių, kurį padovanojo Karolis VII ir Agnesė Sorel.
Per Prancūzijos religinius karus baziliką 1562 m. apiplėšė protestantai hugenotai. Per Prancūzijos revoliuciją ji buvo išardyta,[6] dekonsekruota, naudota kaip arklidė, o vėliau visiškai nugriauta. Jos apdirbti akmenys buvo parduoti 1802 m. po to, kai per tą vietą buvo nutiestos dvi gatvės, kad abatija nebūtų atstatyta.
Legenda apie šv. Martyną, dalijantį savo apsiaustą
Martynas, būdamas Romos kariuomenės kareivis ir tarnaudamas Galijoje (dabartinėje Prancūzijoje), patyrė regėjimą, kuris tapo labiausiai paplitusia jo gyvenimo istorija. Vieną dieną, artėdamas prie Amjeno miesto vartų, jis sutiko skurdžiai apsirengusį elgetą. Jis impulsyviai perpjovė savo karišką apsiaustą per pusę, kad pasidalytų su tuo žmogumi. Tą naktį Martynas sapnavo Jėzų, dėvintį pusę atiduoto apsiausto. Jis girdėjo, kaip Jėzus sakė angelams: „Martynas, kuris dar tik katechumenas, aprengė mane šiuo apsiaustu“. (Sulpicijus, 2 sk.). Pagal kitą versiją, pabudęs Martynas rado savo apsiaustą sugrąžintą visą. Sapnas patvirtino Martyno pamaldumą, ir jis, būdamas 18 metų, buvo pakrikštytas.
Apsiausto dalis, kurią laikė pats, tapo garsiąja relikvija, saugoma frankų karalių Merovingų oratorijoje Marmoutier abatijoje netoli Tūro. Viduramžiais tariamą stebuklingojo šventojo Martyno apsiausto relikviją (cappa Sancti Martini) karalius nešėsi net į mūšį ir naudojo kaip šventąją relikviją, ant kurios būdavo prisiekiama. Pirmą kartą apsiaustas karaliaus ižde paliudytas 679 m., kai jis buvo saugomas Luzarche (Luzarches palatium), karališkoje viloje, kurią vėliau, 798/99 m., Karolis Didysis perleido Saint-Denis vienuoliams.[7][8]
Pagerbimas
Naujoji bazilika Tūre
Viduramžiais Martyno garbinimas buvo plačiai paplitęs, visų pirma regione tarp Luaros ir Marnos, kur Le Roy Ladurie ir Zysbergas pastebėjo, kad Martyno atminimą įamžinančių vietovardžių buvo daugiausiai.[9] Venancijus Fortunatas jau anksčiau buvo pareiškęs: „Kur žinomas Kristus, ten garbinamas Martynas“.[10]
Kai 461 m. Tūre pareigas pradėjo eiti vyskupas Perpetuas (Perpetuus), maža koplytėlė virš Martyno kapo, kurią praėjusiame amžiuje pastatė tiesioginis Martyno įpėdinis Bricijus, jau nebesutalpino piligrimų minios, kurią ji traukė. Perpetuas pastatė didesnę baziliką, Martyno kūnas iš paprastos koplytėlės jo eremitijoje Candes-St-Martin buvo perkeltas į Tūrą, o sarkofagas perlaidotas už naujosios bazilikos didžiojo altoriaus.[11]
Šventojo Martyno populiarumą iš dalies lėmė tai, kad jį garbino Prancūzijos karališkieji rūmai. Liaudies pamaldumas šventajam Martynui ir toliau buvo glaudžiai siejamas su Merovingų monarchija: VII a. pradžioje Dagobertas I užsakė auksakaliui šventajam Eligijui pagaminti aukso ir brangakmenių kūrinį jo kapui-šventovei, o vyskupas Grigalius iš Tūro parašė ir išplatino įtakingą „Gyvenimą“, kupiną stebuklingų šventojo Martyno karjeros įvykių. Martyno kultas išliko ir po to, kai valdžia perėjo Merovingų įpėdiniams – Karolingų dinastijai.
Anglikonų Bažnyčioje ir Episkopalinėje Bažnyčioje Martynas pagerbiamas lapkričio 11 d.[12][13]
Kasinėjimai
Bazilikos vidus
1860 m. Leo Dupont (1797–1876) kasinėjimai nustatė buvusios abatijos matmenis ir atkasė keletą architektūros fragmentų. 1860 m. gruodžio 14 d. buvo iš naujo atrastas šventojo Martyno kapas, kuris padėjo XIX a. atgaivinti visuotinį šventojo Martyno kultą.
Po radikalios 1871 m. Paryžiaus komunos atgimė konservatyvus katalikiškas kultas, ir Bažnyčia nusprendė pastatyti baziliką šventajam Martynui. Architektas Viktoras Lalu (Victor Laloux) atsisakė gotikos ir pasirinko romaninio ir bizantiškojo stiliaus mišinį, kartais vadinamą neobizantine architektūra. Naujoji bazilika buvo pastatyta iš savininkų nupirktoje buvusio sklypo dalyje. Bažnyčia pradėta statyti 1886 m., pašventinta 1925 m. liepos 4 d.[14]
Globa
Šv. Martyno kapas
Jis yra elgetų (dėl to, kad dalijasi savo apsiaustu), vilnos audėjų ir siuvėjų (taip pat dėl savo apsiausto) globėjas, taip pat yra JAV kariuomenės kvartermeisterių korpuso globėjas (nors nekentė smurto; taip pat dėl to, kad dalijasi savo apsiaustu), žąsų (vieni sako, kad jos išdavė jo slėptuvę, kai jis bandė išvengti išrinkimo vyskupu, kiti – kad jų migracija sutampa su jo švente), vyndarių ir užeigų (nes jo šventė iškart po vėlyvojo vynuogių derliaus nuėmimo) ir Prancūzijos. 2021 m. pavasarį Italijos vyskupai jį paskelbė Italijos savanorystės globėju.
Be Prancūzijos Trečiosios Respublikos globėjo, šventasis Martynas pastaruoju metu taip pat apibūdinamas kaip „dvasinis tiltas per Europą“ dėl savo „tarptautinės“ kilmės, nes yra kilęs iš Panonijos, o suaugęs gyvenimą praleido Galijoje.[15]
Martynas dažniausiai vaizduojamas ant žirgo, dalijantis savo apsiaustą su elgeta. Anglijos dailėje jo emblema dažnai būna žąsis, kuri kasmet migruoja apie vėlyvą rudenį.[16]
Martyno iš Tūro kūjis
Šv. Martyno kūjis
Utrechto katarijonų vienuolyno muziejus[17] savo kolekcijoje turi relikviją, kuri vadinama „Šventojo Martyno iš Tūro kūju“ (lot. Maleus beati Martini). Jis pagamintas XIII ar XIV a. iš vėlyvojo bronzos amžiaus akmeninio kirvio, pagaminto maždaug 1000–700 m. pr. m. e., nors jo datavimas neaiškus. Rankenoje yra lotyniškas tekstas: „Ydola vanurunt Martini cesa securi nemo deos credat qui sic fuerant ruicuri“ („Pagonių statulos krinta, pataikiusios į šv. Martyno kirvį. Tegul niekas netiki, kad tai dievai, kurie taip lengvai krinta“). Legenda byloja, kad kūjis priklausė šventajam Martynui ir juo buvo smogiama velniui bei griaunamos pagonių šventyklos ir statulos.
Klaipėdos krašte ūkininkai samdydavosi žemės ūkio darbams bernus nuo šv. Martyno iki šv. Martyno (lapkričio 11 d.), išleidžiant trumpų atostogų tarpkalėdžiu.[18]
↑May Viellard-Troiëkouroff, „La basilique de Saint-Martin de Tours de Perpetuus (470) d’après les fouilles archéologiques“, Actes du 22e Congrès international d’histoire d’art 1966. (Budapest 1972), vol. 2:839-46); Charles Lelong, La basilique de Saint-Martin de Tours (Chambray-lès-Tours 1986).
↑„The Calendar“. The Church of England (anglų). Nuoroda tikrinta 2021-03-27.
Brunterch, J.-P. (1988). Jean Cuisenier; Rémy Guadagnin (eds.). Un Village au temps de Charlemagne: Moines et paysans de l'abbaye de Saint-Denis, du VIIe siècle à l'an mil (prancūzų). Paris: Musée national des arts et traditions. OCLC708304882. Šablonas:SUDOC.
_-_St_Martin_-_WGA16653.jpg)
.jpg)
